Karatė čempionė I. Mikštaitė: namuose saugoju viską, kas miela širdžiai

Daugkartinės nugalėtojos, karatė kovotojos Ingos Mikštaitės spintoje šalia suknelių puikuojasi ir tradicinis japoniškas karatė apdaras – kimono, kuris jau daug metų kaip talismanas sportininkę lydi visose varžybose. "Saugoju namuose viską, kas miela ir brangu širdžiai", – prisipažįsta Inga.

Ypatingasis kimono

Pirmąjį vieno berniuko išaugtą ir Ingai atiduotą kimono ji apsivilko prieš daugiau nei 23 metus, tada net nepagalvojusi, kad vėliau šis drabužis bus garbingai saugomas namuose.

"Man tai daugiau nei tiesiog kimono. Čia kaip nuotakai – vestuvinė suknelė, neįkainojama vertybė", – rodydama Rytų kovos menų drabužį pasakoja sportininkė. Dauguma karatistų, pasak jos, treniruojasi ir varžybose dalyvauja su tais pačiais kimono. Tačiau savąjį ji naudoja tik varžybose kaip ypatingą ginklą, kuris nuo varžovų smūgių apsaugo tarsi šarvai.

"Kimono – tai baltas drabužis, susidedantis iš dviejų dalių: kelnių ir švarko, kuris apjuosiamas diržu. Balta spalva simbolizuoja švarią, teisingą kovą. Sportininkui, pradėjusiam sportuoti karatė, tai pirmoji svajonė ir siekiamybė, – kimono svarbą karatė sporte aiškina kovotoja. – Kimono – tai sportininko vizitinė kortelė. Jis turi būti tvarkingas, visada išlygintas, švarus. Jeigu sportininkas dėvi susiglamžiusį, nešvarų ar suplyšusį kimono, tai byloja apie jo nepagarbą ne tik sau, bet ir aplinkiniams."

Aš esu namų žmogus. Namisėda savęs tikrai nepavadinčiau, bet į savo erdvę visada gera sugrįžti.

Pirmą kartą 2007 m. Pasaulio čempionate dalyvavusi jauna sportininkė nepasiekė aukštos vietos turnyrinėje lentelėje ir neparsivežė medalio, tačiau šias varžybas ji prisimins visą gyvenimą.

"Pasaulio čempionatas Japonijoje karatė sportininkams prilygsta olimpinėms žaidynėms, – paaiškina Inga. – Tai kiekvieno pradedančiojo sportininko didžiausia svajonė. Šiose varžybose dėvėjau kimono, kurį įsigijau Vengrijoje. Nuo tada šis kimono man tapo tikru talismanu. Juk tąkart aš pirmą kartą buvau Japonijoje – karatė tėvynėje."

Daugiau nei sporto šaka

Dabar kiekvieną kartą pravėrusi drabužinės duris, Inga žvelgia į kimono ir bent trumpam pasineria į prisiminimus. Nors kiekvienas čempionatas reikalauja sunkaus fizinio pasiruošimo, o dalyvavimas jame sukelia daug streso, sportininkė pabrėžia, kad tai teikia didelę laimę.

"Dalyvavau daugiau nei 40 varžybų, ne visos buvo sėkmingos, bet kiekvienos – reikšmingos. Per visas varžybas ant kimono nugaros yra prisiuvamas dalyvio numeris. Kiekvieną kartą su jauduliu tą numerį nuardau ir akimirką tarsi iš naujo išgyvenu varžybų emocijas", – pasakoja Inga, sklaidydama išsaugotus varžybų numerius.

Magnetukai iš įvairiausių pasaulio kampelių ant šaldytuvo byloja, kad I.Mikštaitė, kartu su savo kimono išmaišė pusę pasaulio ir net neketina sustoti.

Pirmą kartą su Rytų kovos menais I.Mikštaitė susipažino 1994 m. rudenį. "Tuo metu karatė atrodė kažkas nežemiško, matyto tik filmuose, buvo labai smalsu išbandyti", – šypsosi sportininkė, jau 25 metus užsiimanti šia veikla.

"Karatė – tai viena iš dvikovių sporto šakų, kuri turi gilias tradicijas. Čia svarbu ne tik fizinės savybės, bet ir disciplina, drausmė, pagarba, atsakomybė ir psichologija. Visa tai ir formuoja mūsų charakterį, – apie gyvenimo būdų tapusią sporto šaką pasakoja I.Mikštaitė. – Norėdamas būti geresnis, privalai treniruotis daugiau nei varžovas, todėl viskas priklauso tik nuo tavęs. Tai ir skatina stengtis nepasiduoti ne tik salėje, bet ir gyvenime."

Paprastas laimės receptas

I.Mikštaitė padeda svajonių siekti ir kitiems. Šiuo metu savo treniruotėms laiko atrandanti tik vakare arba retkarčiais ryte, dieną sukasi tarp sporto salių ir vaikučių. "Dienomis aš dirbu Kauno rajono Ugnės Karvelis gimnazijoje kūno kultūros mokytoja. Po pietų du kartus per savaitę vedu treniruotes savo mažiausiems karatistams lopšelyje-darželyje "Varpelis" ir važiuoju į Kauno Pilėnų progimnaziją pas mokinukus", – su begaliniu ryžtu ir užsidegimu dėlioja savo dienotvarkės planus.

Inga lekia kaip užsukta. Dieną dažniausiai pradeda dar neišaušus. O jos laisvalaikis aktyvus: baseinas, dviračiai, riedučiai, bėgiojimas. Paklausta, kaip viską suspėja, sportininkė tik nusišypso: "Veiklos man tikrai netrūksta, bet dėl to esu tik dar laimingesnė. Daryti tai, kas teikia didžiulį džiaugsmą, – ne kiekvienam lemta. Aš šią galimybę turiu, todėl viską stengiuosi daryti iš širdies."

Inga įsitikinusi, kad kiekvienas savo laimės receptą susikuria pats, o jis labai paprastas – daryti tai, kas priverčia šypsotis, teikia džiaugsmo ir kiekvieną dieną iš naujo suvirpina širdį.

Laisvą nuo darbų minutę Inga skiria sau. Net ir turėdama galimybę ilgiau pamiegoti, rytą ji mieliau pradeda neskubėdama su puodeliu kavos ir pusryčiais. Sportininkei tokie maži dalykai kasdieniame gyvenime yra didžiausia atgaiva.

"Stengiuosi dažniau nueiti į teatrą. Ne tik spektaklis, bet ir visas pasiruošimas teikia laimės. Gali visą dieną tam paskirti: pasiruošti, pietauti mieste. Kai kiekvieną dieną vilki sportinius drabužius, taip išeiti labai smagu", – dalijasi pašnekovė.

Ramybės oazė

"Kad ir kaip mėgstu sportą, visas gyvenimas nesisuka tik apie jį. Aš esu namų žmogus. Namisėda savęs tikrai nepavadinčiau, bet į savo erdvę visada gera sugrįžti. Atsimenu, kaip su tėvais važiuodavome į kaimą pas senelius, visuomet grįždavome namo, tai turbūt nuo vaikystės įskiepijo, kad namai – šventas reikalas, – pasakoja Inga apie savo prisirišimą prie namų. – Ten ramybė, po visų dienos darbų galiu atsipalaiduoti, jaustis savimi. Man namai – jausmas. Žodžiais tai sunku apibūdinti."

Kai norisi pabėgti pailsėti ir susidėlioti galvoje kirbančias neramias mintis, Inga tai daro ne kur kitur, o namuose. "Man nereikia įmantrių SPA procedūrų, kai yra savas kiemas už lango, kai galiu stebėti visus gamtos reiškinius. Sėdžiu ant sūpynių, matau, kaip lapai nukrenta, kaip sužaliuoja... Man tai teikia didžiulį malonumą", – savo atsipalaidavimo ritualus atskleidžia moteris.

Ingos namai – tarsi trofėjų muziejus: ant sienos kabo padėkos raštai ir diplomai, lentynos nuklotos blizgančiomis taurėmis ir medaliais, o apsidairius aplink – vien apdovanojimai. "Galbūt kažkam tai tik metalo gabalas, bet man tai daug reiškia – įdėtas darbas, išgyventos emocijos. Tuose apdovanojimuose aš matau ir ašaras, ir džiaugsmą. Jie stumia mane eiti, daryti ir nesustoti", – apie savo meilę trofėjams pasakoja sportininkė.

"Prisirišu ir prie daiktų. Kad ir šie drambliukai, – rodo į suvenyrus lentynoje, – kiekvienas sukelia prisiminimą, kiekvienas kažką reiškia. Aš jų nė vieno nepirkau pati, visi drambliukai padovanoti. Atsimenu, pirmąjį man padovanojo treneris. O štai šie septyni mieliausi širdžiai – paskutinė tėvelio dovana, prieš jam išeinant amžinojo poilsio", – į prisiminimus pasineria pašnekovė.


Šiame straipsnyje: Inga MikštaitėKaratenamai

NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Ju kas kas bet Inga daug darbo ir sirdies i kiokushina yra inesusi tai rezultatai rodo o kad savo patirti perduoda vaikams tai tik didziule pagarba

L

L portretas
Puiki moteris,išaugins gerą ateitį gimtinei.

Zelemunčikas

Zelemunčikas portretas
Lietuviai nemėgsta skėtriojančių rankomis ir žirgliojančiū kojomis,kad ir kokiais blizgučiais bebūtų apsikarsčiusios,bobų.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių