Įsiausta į naują drabužį dvarvietė klesti

Prie žemės riečiasi šimtai Lietuvos dvarų, nesulaukiantys šeimininko, kuris išgelbėtų nuo žūties. Jei mažiau saistytų šio paveldo saugojimo reikalavimai, galbūt jie turėtų daugiau šansų išlikti?

Rezidavo kolūkio valdžia

"Jei pastatai būtų buvę ir toliau laikomi paveldo vertybėmis, nebūčiau galėjęs ką nors daryti. Net nebūčiau jų pirkęs, tikriausiai jie būtų sugriuvę", – svarstė Steponas Krikščiukas, prieš dvi dešimtis metų netoli Mažeikių įsigijęs kelis Ukrinų dvaro medinius pastatus. Jo nuomone, būtent dėl per didelių reikalavimų vertybės sunyksta pačios, nes toli gražu ne visi savininkai pajėgia vien savo išgalėmis atkurti statinius tokius, kokie jie buvo tada, kai juose gyveno turtingi ponai.

S.Krikščiuko žiniomis, jo įgytos dvarvietės prie Kvistės upelio vietoje būta grafų Zubovų giminės dvaro su mūriniais pastatais. Jų kažkodėl neišliko, vietoje jų atsirado mediniai statiniai.
Tai, kas liko iš medinių pastatų, apie 1994-uosius S.Krikščiukas pirko iš Ramanauskų giminės atstovų, kuriems nereikėjo toli nuo namų grąžintos nuosavybės.
Buvusiame gyvenamajame dvaro pastate gyveno daug šeimų, kurį laiką namas buvo paverstas kolūkio kontora. Be gyvenamojo namo, žemaitis įsigijo klėtį ir kelis ūkinius statinius, o kai kurių kitų dvaro objektų atokiau nuo sodybos jis atsisakė – viską sutvarkyti atrodė per didelis iššūkis.

Rąstines sienas apšiltino

Kelyje tarp Mažeikių ir Skuodo matoma sodyba neišsiduoda esanti sena, nes po atnaujinimo – ji tarsi neseniai pastatyta. Vis dėlto aukštaūgės liepos ir uosiai, nemenkas gyvenamojo namo dydis – tarsi užuomina, kad tai nėra eilinė kaimo troba.

Svečius pasitinka nutįsusios akmenų krūsnys, atstojančios tvorą. Į šiuos akmenis įkomponuoti įvairūs metaliniai žemės ūkio padargai – tai šeimininko sugalvoti papuošalai. Žaliuosiuose plotuose pūpso nepriekaištingai prižiūrėtos augalų kompozicijos, papildytos rieduliais.

Geriau įsižiūrėjus, senojoje dvarvietėje galima pastebėti senus akmeninius pamatus. Kitos autentikos iš išorės matyti nedaug, medinės konstrukcijos pasislėpusios po naujomis medžio dailylentėmis, šiuolaikinėmis šiferio ir skardos dangomis. Vietoje buvusio prieangio atsirado įeiga pro arkas.

Be to, pritaikant statinius šiuolaikiniams poreikiams, medinukai dar ir apšiltinti, sienos pastorėjo, o langai tapo įgilinti. Daug autentikos išnaikinta sovietmečiu. Pavyzdžiui, neliko Žemaitijai būdingų nusklembtų stogų ir kitų detalių, prie namo atsirado priestatas.

Apribojimai buvo panaikinti

Šiuos senuosius statinius S.Krikščiukas pirko ne tam, kad pasijustų ponu. "Tai, kad čia buvo dvaras, visiškai neimponavo. Tiesiog aš dirbau šiame kolūkyje, o buvusiame dvare buvo meno dirbtuvės, čia buvo gaminami stendai. Po to reikėjo pačiam kažkur įsikurti ir, atsiradus galimybei statinius nupirkti, ja pasinaudojau", – trumpai savo pasirinkimą argumentavo pašnekovas.
Žemaitis nesutinka su nuomone, kad verčiau statyti naują namą, nei reabilituoti seną medinuką. Jam seni namai įdomesni, turi praeitį, dvasią. "Šiame dvare yra gyvenę daug žmonių, vis atvažiuoja kas nors ir pasakoja savo istorijas, išgyventas štai čia", – ranka pamojo dabartinis dvarvietės šeimininkas.

S.Krikščiuko šeima pastatus tvarkė apie penkerius metus, tik tada galėjo įsikelti čia gyventi. Teko darbuotis net tik išorėje, bet ir viduje. Kolūkio laikais patalpos buvo perplanuotos, buvo padaryta koridorinė sistema. "Stengėmės atkurti tokias erdves, kokios buvo kadaise. Bent jau didesnės erdvės, manau, liko", – svarstė šeimininkas.

Neišliko daug senojo gyvenamojo namo ypatybių. Anksčiau jį buvo galima kiaurai pervažiuoti, vidury stovėjo didelis kaminas. Sovietmečiu tai buvo panaikinta, šioje vietoje pastatytas žemaitiškas prieangis, bet šeimininkas jo atsisakė.

Senose nuotraukose S.Krikščiukas matė, kad namo stogas buvo dengtas nendrėmis ir skiedromis. Vis dėlto šių medžiagų jau nesirinko – per brangu ir neilgaamžiška.
Šeimininko teigimu, kadangi pastatuose, išskyrus sienas, nieko autentiško nelikę, jie buvo išbraukti iš kultūros vertybių registro. Tad apribojimų pritaikant statinius šiuolaikiniam gyvenimui bemaž nebuvo.

Saugo Tamplierių ordino vėliavą

Kiek daugiau autentikos nei gyvenamajame name išlikę klėtyje – daug kur galima pamatyti senus tašytus rąstus.

"Nesijaučiu esąs dvarininkas. Labiau nei gyvenamuoju namu džiaugiuosi klėtimi, kurioje turiu surinkęs visokių eksponatų", – atviravo pašnekovas. Tiesa, jo paties dvaro senienų bemaž nebuvo likę. Tik vėliau S.Krikščiukui pavyko įsigyti esą šiame dvare buvusius daiktus – skrynią, kilimą ir varpą, kuris kadaise kabėjo prie daržinės ir turėjo skelbti apie gaisro pavojų. Dabar šį varpą vyras pakabinęs prie meninės instaliacijos savo kieme.

Senienų iš tėvų namų niekam kitam nereikėjo, tad jas glaudė Steponas. Taip ir ėmė kurtis savotiškas privatus muziejus, kurį lanko ne tik pavieniai žmonės, bet ir ekskursijos.

"Mano klėtis – ne šiaip muziejus, viskas susieta su menu. Daugelis daiktų nėra kuo nors ypatingi ar labai seni. Pas mane jie tiesiog pateikti įdomiau", – komentavo ukriniškis. Jis nieko neieško sendaikčių turguose – tai vienas, tai kitas žmogus atveža, ką nors pasiūlo. Klėtyje yra nemažai daiktų iš bažnyčių rūsių.

"Nežiūriu daikto senumo, man svarbu, kad jis būtų nučiupinėtas žmogaus rankų", – pridūrė žemaitis. Daiktai keliauja iš visos Lietuvos regionų ir net kaimyninių valstybių.


"Rečiausias daiktas – Tamplierių ordino vėliava", – šypsojosi pašnekovas. Vis dėlto viešinti jos atsiradimo istorijos jis nenorėjo. Žemaitis tepasakė, kad vėliava buvo pasmerkta sunaikinti, o į jo rankas papuolė atsitiktinai. Kalbama, kad Tamplierių ordinas viduramžiais neišnyko, kaip kad oficialiai skelbiama. Ši vėliava – dar vienas to įrodymas.

Saugo katafalko detalę

Dailininko specialybę turintis vyras kadaise tapė akvareles, drožė iš medžio kaukes, dirbo piešimo mokytoju, dabar projektuoja ir gamina baldus. "Mano dėdė taip pat gamino baldus, žinau, kad giminėje buvo baldžius, kuris caro laikais gamino baldus Žiemos rūmams Sankt Peterburge", – įdomų faktą prisiminė pašnekovas.

Vyrui patinka ir kitų rankų palytėti medžio darbai. "Štai čia detalė iš bažnyčios barokinio stiliaus katafalko, ant kurio dėdavo karstus su mirusiaisiais", – intrigavo pašnekovas. Šio daikto jis nė už ką nebūtų priglaudęs, tačiau, pamatęs viduje ant detalės užrašą "1894 m. dirbo Juozapas Vaizgėla", neatsispyrė ir šią detalę dabar eksponuoja savo klėtyje gerai matomoje vietoje.
Dviejuose klėties aukštuose nesuskaičiuojama galybė daiktų. Šeimininkui tai ne tik ekspozicijų vieta. Ant jo paties sutvertų baldų prisėda svečiai, kuriuos šeimininkas vaišina čia pat verdama kava.

Antrajame klėties aukšte ekspozicija primena tikrą muziejų. Smulkiems daiktams, nuotraukoms, dokumentams padarytos lentynos. S.Krikščiukas gali papasakoti bemaž kiekvieno daikto atsiradimo istoriją.

"Šį stalą man atidavė. Prieš tai ant jo kapojo mėsą", – trumpai nusakė S.Krikščiukas. Vyras nujaučia, kad šis baldas vertingas. Nuvažiavęs į rašytojos Žemaitės muziejų vyras pamatė, kad čia stovi analogiškas rankų darbo stalas, tik taip nenuniokotas.

Turtus krovė iš kontrabandos?

Pasakojimas nenutrūksta ir dvarvietės kieme. Nepriekaištingai atrodančius gėlynus prižiūri Stepono žmona Vanda. Vis dėlto kiekvienam naujo augalo atsiradimui turi pritarti šeimos galva – vyras akylai prižiūri, kad nenukentėtų bendra kompozicija.

"Šis akmuo jau buvo iš kažkur atvežtas. Dailininkai man sakė, kad čia yra žmogaus rankų darbo kūrinys, simbolizuojantis meilės deivę", – vieno iš gėlynų puošmeną apibūdino šeimininkas. Erdviame kieme galima pamatyti ir paties Stepono kurtų instaliacijų. Antai iš seno ąžuolo kamieno, kuris buvo pernelyg išgedęs, kad būtų galima iš jo ką nors pagaminti, išpjautos įvairių formų lentos – jos tarsi meno kūriniai puošia vielos tinklo tvorą.

Akmenis kiemo dekorui šeimininkas pirko. Buvo atvejis, kai žmonės, pritrūkę pinigų, atvežė dvarvietės šeimininkui kalną riedulių ir taip jų prasimanė. "Man akmenys – gamtos papildymas. Nuo mažens į tėvų sodybą juos tempdavau", – šypsojosi žemaitis.

Steponas yra ir savo namų interjero autorius. Tiesa, senovinių daiktų kolekcijos čia nėra. Užtat galima atrasti beveik visą pastelinių spalvų gamą. Antai svetainėje sienos, durys, staktos – skirtingų spalvų, šią paletę papildo spalvingi baldai ir kiti interjero elementai.

"Man spalvos patinka", – neslėpė menininkas. Ant sienų galima pamatyti jo akvarelių ir medinių kaukių ekspozicijas. Interjerą papildo vos keletas senienų – kėdė iš kažkokio dvaro, paveldėtas prancūziškas sieninis laikrodis.

Aplinkui šią Ukrinų dvarvietę, pasak S.Krikščiuko, buvo daugiau panašių dvarų. Pasienyje, spėjama, gyveno turtingi žmonės.

"Matyt, vyko prekyba su Latvija, gali būti, kad ir tada egzistavo kontrabanda", – spėjo žemaitis, kilęs nuo Plungės.
Dvarų palikimas nyksta

Šaltiniai: heritage.lt, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2004 m.

Į kultūros vertybių apskaitą iš viso buvo patekę 815 dvarų, iš kurių 236 visiškai sunykę arba nebeišlikę, išbraukti iš sąrašo. Šiuo metu kultūros vertybių apskaitoje yra 579 dvarai.
Lietuvoje dvaras suvokiamas dviem aspektais: kaip kultūros židinys ir kaip statinys. Lietuvoje XIII a. 4 dešimtmetyje kuriantis valstybei Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras tapo diplomatijos, administracijos, rašto perėmimo svarbiausiu centru. Lietuvos valdovas, jo šeimos nariai buvo meno kūrinių, architektūros statinių, Lietuvos metraščių užsakovai ir mecenatai.

Nuo XIV a. pabaigos kai kurias kultūros institucijos funkcijas pamažu perėmė ir pasauliečių didikų bei vyskupų, taip pat turtingųjų bajorų dvarai. Viduramžiais dvaras buvo feodalo valda ir gyvenvietė, naujaisiais amžiais dvaras tampa stambaus žemės savininko ūkiu. Dvaro žemę sudarė savininko žemė ir priklausomų valstiečių naudojama skirtinė žemė. Visiškai dvarai susiformavo XV a. II pusėje, kai bajorų sodybos atsiskyrė nuo baudžiauninkų sodybų.

Didelį dvarą XVI–XIX a. I pusėje sudarė žemvaldžio pagrindinė sodyba, keli dvarų arimai su dvarų pramonės įmonėmis ir tam žemvaldžiui priklausantys valstiečių kaimai, kartais miesteliai. 1861 m. panaikinus baudžiavą, kaimas atsiskyrė nuo dvaro. Nuo to laiko dvarais imta vadinti tik dvarininkų sodybas su tam tikru žemės plotu. XIX a. II pusėje dauguma jų pamažu virto dideliais rinkos ekonomikos ūkiais, kurie rėmėsi žemės ūkio darbininkų darbu. Lietuvoje dvarų sodybas sudarė rūmai, pagalbiniai gyvenamieji namai ir kiti gamybiniai statiniai, kai kada  – bažnyčia arba koplyčia, parkai, sodai. Pastatai dėstyti kompaktiškai aplink didelį kiemą, kartais išmėtyti arba sugrupuoti pagal funkcijas į sektorius aplink kelis kiemus. Ryškiausias būdavo gyvenamasis sektorius su rūmais ir pagalbinių namų, dažniausiai vadinamų svirnais, dalis.

Po Pirmojo pasaulinio karo aristokratijai netekus privilegijų, naujų dvaro sodybų nekurta, senosios ėmė nykti. Ypač sparčiai dvarai nyko sovietinės okupacijos metais juos nacionalizavus.

Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis:

Kai nematoma perspektyvos, kad objektas gali būti sutvarkytas autentiškai, ir jis nėra ypač vertingas, jis gali būti išbrauktas iš kultūros vertybių registro. Tikriausiai šiuo atveju susidėjo viskas – ir vertės, ir finansinių galimybių klausimai. Vertingų pastatų pritaikymas savo poreikiams yra įmanomas, kiekvienu atveju yra konkrečiai pasveriama, kokias naujas medžiagas galima naudoti. Įstatymas leidžia tam tikras vertingąsias savybes "nuskriausti". Vis dėlto nenorėčiau, kad būtų traktuojama, jog paveldosaugos apribojimai trukdo žmonėms gyventi. Jie tik trukdo paspekuliuoti turtu, trukdo tiems, kurie nori apskritai nugriauti paveldo objektus. Tai visuomenės daliai, kuri nori matyti paveldą gyvą, reikalavimai neatrodo griežti. Jei savininkas perka turtą, paveldosaugos reikalavimai tik padeda jam išlaikyti turtą tokį, kokį jis įsigijo. Jei žmogus objektą įsigijo matydamas tik geografinę ar sklypo ploto vertę, tuomet reikalavimai trukdo.

Deja, tokių, kurie perka vertingą paveldo objektą tam, kad jį išsaugotų, yra vienetai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

pixelmator

pixelmator portretas
eikit nx su straipsniu be foto
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kaitlentės priežiūra: kokius puodus rinktis ir kaip ją valyti, kad tarnautų ilgiau
    Kaitlentės priežiūra: kokius puodus rinktis ir kaip ją valyti, kad tarnautų ilgiau

    Šiuolaikinė viryklė yra virtuvės šerdis, aplink kurią sukasi visa maisto ruoša. Buitinės technikos gamintojai rūpinasi, kad ji taptų vis labiau efektyvesnė ir patogesnė, tačiau žinoma – kaip daiktą prižiūrėsi, taip jis...

    1
  • Kalėdinė puošyba: rankų darbo dekoracijos ir netikėtos spalvos
    Kalėdinė puošyba: rankų darbo dekoracijos ir netikėtos spalvos

    Kasmet įpusėjus lapkričiui parduotuvių vitrinose jau pradedame pastebėti kalėdinių dekoracijų, o gana niūrus oras už lango dar labiau sužadina norą įsileisti šventės atmosferą ir į namus. „Domus galerijos“ ambasadorė –...

  • Galvosūkį, kokias grindis išsirinkti, padės išspręsti specialistai
    Galvosūkį, kokias grindis išsirinkti, padės išspręsti specialistai

    Grindys – visų namų puošmena ir pagrindas, ant kurio kuriamas visas interjeras. Prekybos tinklo „Senukai“ apdailos prekių grupės verslo vystymo vadybininkas Paulius Bičkauskas sako, kad, renkantis grindis namams, be specialistų p...

  • Specialistės: plytelių praktiškumas užkariauja namus
    Specialistės: plytelių praktiškumas užkariauja namus

    Plytelės dėl savo praktiškumo ir lengvos priežiūros skinasi kelią ir į svetainės, valgomojo zoną. Pasak architektės Audronės Ambrazienės ir dizainerės Daivos Pocevičienės, šiandien plytelių pasirinkimas labai platus: nuo kokybi&sca...

    1
  • Kaip įsirengti skandinaviško stiliaus interjerą?
    Kaip įsirengti skandinaviško stiliaus interjerą?

    Skandinaviško stiliaus populiarumas kasmet auga apimdamas vis daugiau sričių: drabužių madų savaites, gatvės stilių, sveikos gyvensenos modelį ir – bene labiausiai – interjerą. ...

  • Kaip išsirinkti tinkamiausią apšvietimą namuose?
    Kaip išsirinkti tinkamiausią apšvietimą namuose?

    Šviestuvas šiuolaikiniuose namuose įgauna vis svarbesnį vaidmenį – tai ne vien kokybiško apšvietimo šaltinis, bet ir dekoro detalė, padedanti kurti nuotaiką patalpose. Interjero dizaineris Dovas Serapinas dalijasi ...

  • Ekspertas pataria, kaip nesuklysti renkantis unitazą
    Ekspertas pataria, kaip nesuklysti renkantis unitazą

    Dėliojant tobulo vonios kambario paveikslą  unitazas, greičiausiai, nėra pirmasis į galvą šaunantis interjero elementas. Tačiau nuvertinti jo nereikėtų – tinkamai išsirinkus apie tokį pirkinį galėsite negalvoti visą de&sca...

  • Interjero dizainerė: prisirišu ne prie daiktų, o prie žmonių
    Interjero dizainerė: prisirišu ne prie daiktų, o prie žmonių

    Batsiuvys be batų – šis posakis tikrai ne apie interjero dizainerę Eglę Rekašienę. Ne kartą gyvenamąją vietą keitusi klaipėdietė kiekvienąkart savo būstą projektuoja itin skrupulingai. Ir, kaip prisipažino kūrėja, tai yra ge...

    2
  • Tautiečiams vienos baldų funkcijos nebegana
    Tautiečiams vienos baldų funkcijos nebegana

    Populiariausio Lietuvoje baldo-transformatoriaus titulą, be abejonės, laimėtų dar nuo sovietinių laikų gerai žinomas stalas-knyga, kurio paviršiaus plotas išskleidus padidėja daugiau kaip 5 kartus. Ekspertai pastebi, kad lietuvių noras t...

  • Išmanieji šviestuvai nukelia į ateitį
    Išmanieji šviestuvai nukelia į ateitį

    Viena svarbiausių kiekvienų namų interjero detalių yra šviestuvai. Pagrindinė dilema, iškylanti perkant šviestuvą, susijusi su jo paskirtimi. Kas svarbiau: šviestuvas kaip interjero puošmena, ar šviestuvas kaip &...

Daugiau straipsnių