Žvilgsnis į propagandos pasaulį

Tą patį galima pasakyti ir apie diskusijas, kilusias dėl pliažo Lukiškių aikštėje. Tiek vienu, tiek kitu atveju slypi tam tikras propagandinis sąmokslas. O kas jeigu koks nors praeivis, pažvelgęs į P.Cvirkos ar S.Nėries paminklus, bėgs ieškoti romano "Žemė maitintoja" ar poemos "Bolševiko kelias"? O paskui, pamatęs Lukiškių aikštėje monumentalų paminklą laisvės kovoms atminti, anaiptol nepersigalvos ir nepakeis savo istorinės savivokos?

Vadinasi, turime kalbėti apie ilgalaikį poveikį žmonių savimonei. Kita vertus, kokiomis priemonėmis tai pasiekti – diskusijos keliu ar vienašališku informacijos pateikimu? Dėl to verta atsiversti suomių publicisto Joono Pörsti knygą "Propagandos kerai. Šimtas nuomonės kontroliavimo metų".

Pirmasis pasaulinis karas

Didžiosios valstybės susirėmė ne tik mūšio lauke, bet ir dėl savo piliečių sąmonės. Pagrindinis tikslas – pateisinti karą ir patiriamus nuostolius. Svarbiausias Antantės šalių propagandos teiginys skelbė, kad civilizuotas pasaulis susidūrė su žiauriais, barbariškais užpuolikais. Dėl to vokiečių kariai vaizduojami kaip žiaurūs teutonai ir hunai. Tokiam įvaizdžiui pasitarnavo belgų pasipriešinimas vokiečių kariuomenei ir jos vykdyti karo nusikaltimai.

Tikrus įvykius britų propagandininkai panaudojo spaudoje itin sėkmingai. Atsirado daugybė plakatų ir atvirukų. Deja, faktų tikrinimas liko antraeilis dalykas. Dėl to išpopuliarėjo istorijos ne tik apie vokiečių karius, kurie prievartavo moteris, joms perrėždavo krūtis, perverdavo jų kūdikius durtuvais ir nupjaudavo galvas, bet ir apie fabrikus, kuriuose iš kritusių karių lavonų gamino muilą ir riebalus. Tai buvo klastotė, kuri dar labiau sustiprino priešiškumą Vokietijai. Natūraliai kyla klausimas: kam to reikėjo?

1916 m. antrojoje pusėje Didžioji Britanija ir Prancūzija pradėjo didelį puolimą, kuris virto Somos mūšiu, pareikalavusiu 57 tūkst. britų gyvybių. Didžiojoje Britanijoje ėmė burtis taikos judėjimas. Todėl tuometinis premjeras Davidas Lloydas George'as ėmėsi priemonių kontroliuoti piliečių nuomonę.

Vokietijai nesisekė atremti britų propagandinio puolimo ir vadovautis apsuptos ir užguitos bei aukštos kultūros šalies įvaizdžiu. Pirma, Didžiosios Britanijos laivynas nutraukė visus povandeninius telegrafo kabelius. Antra, britai leido laikraščius labiausiai pasaulyje paplitusiomis kalbomis – arabų, turkų, persų, kinų, ispanų ir kt. Be to, papirkinėjo neutralių valstybių žurnalistus.

Šios aplinkybės neleido atskleisti tiesos apie keleivinio laivo "Lusitania" nuskandinimą. Vokiečių povandeninio laivo torpeda pasmerkė mirčiai 1 191 keleivį. Su jūrų ministro Winstono Churchillio žinia laive buvo gabenama daugiau nei 4 mln. šovinių ir 1 250 minosvaidžio minų. Vėliau britų laivynas nuskendusį laivą bandė sunaikinti giluminėmis bombomis. Taip Londonas siekė į karą įtraukti Vašingtoną.

Vis dėlto didžiausią poveikį karo baigčiai turėjo JAV prezidento Woodrow Wilsono idėja, jog JAV tikslas – skleisti demokratiją Europoje ir taikos programa "Keturiolika punktų", kuri buvo išplatinta visomis Austrijos-Vengrijos imperijos tautų kalbomis. Šiame dokumente buvo pažadėta laisvė ir galimybė kurti savo valstybę.

Nacių propaganda

Vokietijos žydas profesorius Viktoras Klempereris, kuris kruopščiai užrašinėjo pastebėjimus apie nacionalsocialistų kalbos vartoseną 1933–1945 m., atkreipė dėmesį į kalbos svarbą propagandoje. "Kas gi nutinka, kai išprususi kalba susideda iš nuodingų ir tuos nuodus platinančių komponentų? – rašė jis. – Žodžiai – tai kaip mažos arseno dozės: jos praryjamos nevalingai ir iš pradžių nesukelia jokių simptomų. Tik po kurio laiko nuodinga reakcija paima viršų."

1943 m. Maidaneko koncentracijos stovykloje įvykdyta egzekucija, kurios metu sušaudyta 43 tūkst. vyrų, moterų ir vaikų, buvo pavadinta "Aktion Erntefest" – "Derliaus nuėmimo šventė". Nacių kalba nuo 1933 m. tapo visos vokiečių tautos kalba. Dėl to žodis "fanatiškas" virto labai svarbiu ir populiariu. Trečiajame reiche kariniai daliniai buvo priversti "fanatiškai prisiekti" savo vadų vardu, o tauta turėjo "fanatiškai tikėti" Reicho amžinumu.

Kitas svarbus profesoriaus V.Klempererio pastebėjimas: "Jeigu Hitleriui būtų pavykę pasiekti savo tikslą ir išnaikinti žydus, jam būtų tekę iš kur nors ištraukti naujų, mat be šėtono žydo, be to juodbruvo personažo negali egzistuoti ir spindintis šiaurės teutonas."

Verta atkreipti dėmesį į filosofės Hannah Arendt pastebėjimus teismo proceso metu apie Adolfą Eichmanną, kuris buvo atsakingas už masinį žydų naikinimą. Visi naciai teigė, jog veikė pagal Vokietijos įstatymus ir genocidą vykdė ne dėl kokių nors ideologinių motyvų. Pats A.Eichmannas savo veiklos motyvus pagrindė Imanuelio Kanto kategoriniu imperatyvu. Poelgis yra morališkai teisingas, jeigu jo pagrindu galima suformuoti visuotinį moralės dėsnį. A.Eichmannas įstojo Nacionalistų partiją ir SS vien tam, kad priklausytų kokiai nors grupei. Jam buvo sudėtinga savarankiškai mąstyti ir dėl to pakluso žiaurios organizacijos taisyklėms.

Žodžiai – tai kaip mažos arseno dozės: jos praryjamos nevalingai ir iš pradžių nesukelia jokių simptomų. Tik po kurio laiko nuodinga reakcija paima viršų.

Sovietų sprendimai

1917 m. bolševikams teko sunki užduotis. Rusijoje gyveno 140 mln. žmonių, iš kurių 38 proc. vyrų ir 12,5 proc. moterų mokėjo skaityti. Dėl to skleisti komunizmo doktrinos principus buvo nepaprastai sunku. Pirmas sprendimas – bolševikai išmokė gyventojus skaityti jų organizuojamuose kursuose. Vėliau agitatoriai organizuodavo diskusijas ir masinius renginius, kurių metu skleidžiamos komunistinės idėjos. Be to, buvo žadami vienas kitam prieštaraujantys dalykai: bežemiams – žemė, ūkininkams – mokesčių panaikinimas, darbininkams – beklasė visuomenė, kazokams teisė – puoselėti senąją kultūrą.

Ypač svarbia priemone tapo kinas. Nors visuomenės perauklėjimui bolševikai pasitelkė mokyklą, spaudą, radiją, tačiau ilgainiui marksizmo – leninizmo ideologijos propaganda nedavė norimo rezultato. Vykdoma nuosekli teroro politika taip pat nesuteikė sovietų valstybei patrauklumo. Eilinį kartą bolševikai surado sprendimą. Visos jėgos buvo mestos skatinti asmens kultą, didvyrius ir patriotizmą. Šalia Josifo Stalino atsirado paprasti darbininkai, žemdirbiai ir atsigręžta į Rusijos istoriją.

J.Pörsti pateikia vieną svarbią išvadą, jog SSRS buvo nuosekliai ir apgalvotai vykdoma savo piliečių indoktrinacija, kurios metu įteigiama, kaip reikia galvoti, kalbėti ir elgtis. Tačiau komunistinės ideologijos propaganda nebuvo pagrįsta ekonomine gerove ir dėl to kapitalizmo populiarioji kultūra sudavė vieną iš svarbiausių mirtinų smūgių sistemai.

Kitą smūgį sudavė "Žvaigždžių karų", arba strateginės gynybos, iniciatyva. Pagal prezidento Ronaldo Reagano sumanymą, JAV sukurs lazerius, kuriais bus galima numušti sovietų sparnuotąsias raketas iš kosmoso. Pastaroji iniciatyva buvo propagandinė fikcija, į kurią SSRS atsakė tam tikrais sprendimais. Buvo pradėti projektuoti kosminiai laivai "Skif", turėję naikinti kosminius palydovus.

Islamo valstybė

Didžioji J.Pörsti knygos intriga slypi autoriaus sugebėjime atskleisti ir faktais pagrįsti ryšius tarp gerokai primirštų šiuolaikinio pasaulio aktualijų.

Kasdienybėje retai susimąstome apie tai, koks ryšys gali būti tarp Irako karo (2003–2011 m.) ir teroristinės "Islamo valstybės" atsiradimo. Knygoje labai daug dėmesio skiriama JAV ir Didžiosios Britanijos propagandiniam pasiruošimui invazijai į Iraką po 2001 m. rugsėjo 11-osios. Įtaigiai aprašomas procesas, kaip buvo klastojami duomenys dėl Irako masinio naikinimo ginklų gamybos programos.

Masinio naikinimo ginklų turėjimas bei jų gamyba tapo pagrindine invazijos priežastimi. Tiek JAV, tiek Didžiosios Britanijos vadovai neatsižvelgė į JTO organizuotas ginkluotės patikrinimo inspekcijos pagrindinę išvadą – Irake masinio naikinimo ginklų nėra. Jų nebuvo ir amerikiečių bei britų kariuomenei įžengus į Iraką. Tad kodėl prireikė invazijos?

Po rugsėjo 11-osios išpuolių amerikiečiai jautėsi nesaugūs. Karas su talibais Afganistane nežadėjo lengvos ir įtikinamos pergalės. Verta atkreipti dėmesį, kad JAV visuomenės nuomonę dėl karo formavo privačios viešųjų ryšių kompanijos, kurios į viešąją erdvę įvedė tokią sąvoką kaip "blogio ašis" arba posakį "nuo Irako ginklo rūkstantis dūmai gali pavirsti į grybo formos debesį".

Kita vertus, Irakas atrodė silpna valstybė, nuo kurios turėjo prasidėti arabų pasaulio demokratizacija. Irako diktatorius Saddamas Husseinas buvo nuverstas, tačiau valstybės demokratizacija nedavė norimų rezultatų. Dėl silpnos Irako valdžios 2011 m. prasidėjo pilietinis karas, kuriame iki 2017 m. žuvo 170 tūkst. civilių, 4 800 sąjungininkų karių, dešimtys kurdų, šiitų ir sunitų. Tuo pat metu prasidėjo pilietinis karas Sirijoje. Pastarosios aplinkybės sudarė sąlygas iškilti "Islamo valstybei", kuri 2014 m. sugebėjo užimti beveik 1 mln. gyventojų turintį Mosulo miestą Irake.

Didelį ideologinį pranašumą "Islamo valstybės" kūrėjams suteikė per socialinius tinklus plintanti informacija apie žiaurias bausmes netikėliams. Po sėkmingų karinių operacijų "Islamo valstybės" žinion perėjo apie 8 mln. žmonių ir jų mokami mokesčiai bei svarbūs naftos telkiniai. Kokios priežastys lėmė "Islamo valstybės" atsiradimo sėkmę? Socialinių tinklų išnaudojimas transliuojant masines žudynes, išsilavinusių užsieniečių verbavimas skleisti propagandą, radikalizmas ir juo pagrįstas didvyriškumo, smurto bei mirties idealizavimas. Ketvirta, atvirumas visuomenės atstumtiesiems – imigrantams ir smulkiems nusikaltėliams bei savo tapatybės islame ieškantiems vakariečiams.

Melo imperija

Nagrinėjant J.Pörsti knygą natūraliai kyla klausimas, ar propagandos požiūriu nebūtų galima rasti paralelių tarp Vladimiro Putino iškilimo Rusijoje aplinkybių ir JAV užsienio politikoje po Osamos bin Ladeno kovotojų išpuolio rugsėjo 11-ąją?

Pirma aplinkybė – išorės priešo paieškos. V.Putino karjeros šuoliui ypač pasitarnavo karas Čečėnijoje. Toliau galime kalbėti apie Krymo prijungimą. Antra, žiniasklaidos priemonių perėmimas ir kontrolė bei asmens kulto skatinimas viešųjų ryšių akcijomis. Trečia, diskusijų aktualiomis visuomenei temomis imitavimas bei skatinimas. Ketvirta, chaotiško ir žlungančio Vakarų pasaulio supriešinimas su tradicinių vertybių besilaikančia Rusija. Penkta, kova dėl informacinės erdvės panaudojant dezinformaciją bei psichologinę propagandą. Ši kova pagal Rusijos karinę doktriną turi vykti ir taikos, ir karo metu. Dėl to programišių grupių įsilaužimai į kitų valstybių duomenų bazes tampa kasdienybe.

Tačiau reikia pripažinti, kad bandymas ieškoti paralelių tarp Vašingtono ir Maskvos propagandos požiūriu yra nepagrįstas. JAV – veikiančios demokratijos šalis. Apmaudu, kad dėl nepagrįstos JAV užsienio politikos, ypač – po invazijos į Iraką, demokratijos patrauklumas sumažėjo, kaip ir palankus galingiausios pasaulio valstybės vertinimas. O štai Rusija po Krymo okupacijos, karo Rytų Ukrainoje bei atakos prieš keleivinį lėktuvą MH17 atsidūrė panašioje padėtyje kaip kad XIX a. viduryje, kai pralaimėjo Krymo karą (1853–1856 m.).