- Kauno.diena.lt inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
"Tai istorija apie gyvenimą keičiančią kelionę, kurioje svarbiausia ne įveikti kilometrai, bet tai, kokie tampame po jos" – taip apie ir lietuviškai išleistą amerikiečių rašytojo Williamo Kento Kruegerio romaną "Maloningoji žemė" rašo "New York Times".
Kritikai šią knygą lygina su didelio dėmesio sulaukusiu Delios Owens romanu "Ten, kur gieda vėžiai" ir teigia, kad istorija pakerės nuoširdumu ir meile kitam. O pats autorius savo veikėjų išgyvenimus palygina su Odisėjo kelione.
"Maloningoji žemė" nukelia į 1932-ųjų vasarą, Didžiosios depresijos, nevilties ir skurdo laikus. Netekę tėvų, broliai Albertas ir Odis O’Banjenai patenka į niūrų Linkolno indėnų internatą. Kilęs tornadas sugriauna viltį turėti naujus namus, tad broliai su dviem likimo bičiuliais sėda į kanoją ir nepažįstamomis upėmis leidžiasi į visišką nežinomybę. Jie nė nenutuokia, kiek iššūkių, pavojų ir apreiškimų laukia, kaip ši odisėja juos pakeis, kur nuves ir ką duos.
Kiekviena vieta, kurioje sustoja vaikai, jei skaitėte Odisėjo kelionę, atspindi vieną ar kitą Odisėjo nuotykį.
Nepaisant visų išbandymų, tai šviesi ir jautri saga apie draugystę, ištveriančią bet kokius išbandymus, apie šeimą, kuri yra geriausia atrama, ir apie paiešką namų, kurie yra ten, kur širdis. Čia viskas kitaip nei atrodo, verčiasi aukštyn kojom, kai mažiausiai tikiesi, o detalės užima kvapą. Ši istorija – apie tai, kaip išlikti, kai pasaulis atstūmė, nusisuko ar net atsigręžė prieš, ir apie šviesiąją žmogaus pusę, padedančią nepamesti kelio ir tamsiausią naktį.
W.K.Kruegeris – JAV romanistas ir detektyvų autorius, apdovanotas daugeliu literatūros premijų. 2019 m. lietuviškai išleistas jo romanas "Kasdienė malonė", sulaukęs didelio susidomėjimo.
Pokalbis su autoriumi – apie romaną "Maloningoji žemė", kurį į lietuvių kalbą šį romaną išvertė Jolita Parvickienė.
– Romano "Maloningoji žemė" veiksmas prasideda Linkolno mokykloje, įsteigtoje Amerikos čiabuvių vaikams. Tačiau sunku tą vietą pavadinti mokykla. Joje klesti siaubingas fizinis, dvasinis ir kultūrinis smurtas. Išdraskytos šeimos, siaubingomis sąlygomis laikomi vaikai. Kas paskatino pasirinkti šią temą romanui?
– Detektyvų apie Korką O’Konorą serijoje daug pasakoju apie anišinabių, Šiaurės rytų indėnų genties, kultūrą ir istoriją, tad internatinių mokyklų egzistavimas man buvo žinomas labai seniai. Vis dėlto nežinojau, kokia siaubinga buvo ta aplinka, kol nepradėjau rinkti apie ją medžiagos pirmajam "Maloningosios žemės" skyriui, kurio veiksmas prasideda išgalvotoje Linkolno specialiojoje mokykloje. Tai vienas iš daugybės blogo elgesio su Amerikos čiabuviais pavyzdžių nuo tų laikų, kai mūsų protėviai europiečiai pirmąsyk įkėlė koją į šį kontinentą.
Mes pernelyg ilgai vengėme pažvelgti šiai tamsiai praeičiai į akis. Tik suvokę Amerikos čiabuvių bendruomenės patirtas kančias šio tipo įstaigose, galime suprasti, kodėl ją iki šiol persekioja tų kančių padariniai ir kodėl jai niekaip nepavyksta nuo jų pagyti. Norėjau, kad keturi klajūnai iš "Maloningosios žemės" pabėgtų nuo didžiausio siaubo, bet didesnio siaubo už tas internatines mokyklas negalėjau įsivaizduoti. Kartu tai romanas apie draugystę ir ryšį su kitu žmogumi. Ryšį, kuris padeda ištverti sunkiausias akimirkas.
– Kai jauni romano veikėjai leidžiasi į kelionę Misisipės upe, galvoje iškart iškyla Marko Twaino "Heklberio Fino nuotykiai". Ar, rašydamas "Maloningąją žemę", nelyginote savo romano su šiuo kūriniu? Man atrodo nelengva pasiekti taip aukštai iškeltą kartelę. O gal kaip tik sėmėtės iš jo įkvėpimo?
– Niekada nesistengiau prilygti M.Twainui ir neketinau užgožti Heklberio Fino šlovės, tačiau šis klasikinės Amerikos literatūros perlas mane labai įkvėpė. Ilgai svajojau naujai perrašyti tą istoriją. Net nežinau, kodėl. Tiesiog ta mintis mane žavėjo ir nuolat knibždėjo galvoje. Per daugelį metų kelis kartus buvau pradėjęs rašyti, bet istorija niekaip nesiklijavo, kuo nors vis neįtiko. Po to porą metų rengiau kitos istorijos rankraštį, bet galų gale nutariau jo neatiduoti leidyklai. Tai buvo niūrus laikotarpis. Kai jis baigėsi, "Maloningosios žemės" pasakojimas gimė pats ir man tapo aišku, kad galiu jį užrašyti. Taigi šįkart ėmiausi įgyvendinti sumanymą nesižvalgydamas atgal.
– Knygos veiksmas vyksta Vidurio vakaruose Didžiosios depresijos metu. Skaitant susidarė įspūdis, kad ne tik daug žinote apie šias vietas, bet ir nevaržote kūrybinės vaizduotės polėkio. Kodėl pasirinkote šią vietą ir šį laiką?
– Išbridęs iš niūraus savo gyvenimo tarpsnio, apie kurį jau minėjau, aiškiai supratau, kad romano istorija turi vystytis konkrečiu laiku. Ankstesniuose mano bandymuose knygos veiksmas vykdavo arčiau mūsų dienų. Tačiau, išryškėjus visumos vaizdui ir nuskaidrėjus daugeliui man svarbių temų: kas yra namai, kas yra šeima, kas yra dievas, kaip žmogaus širdyje gali tilpti didžiulis žiaurumas ir didžiulė atjauta – paaiškėjo, kad Didžiosios depresijos laikotarpis šiam reikalui tobulai tinka. O kadangi aš pats esu Vidurio vakarų kūdikis, tai istorija, be abejo, turėjo vykti pačioje šio didžiulio nepritekliaus palytėto regiono širdyje.
– Rašote iš vaikystę menančio pagyvenusio Odžio perspektyvos. Kodėl pasirinkote tokį formatą?
– Žinojau, kokie įvykiai turėjo vykti knygoje, bet dar reikėjo suteikti struktūrą pasakojimui – tai epinei kelionei, į kurią leisis vaikai. Kurį laiką man tai trukdė judėti į priekį, kol neaplankė mintis apie Odisėją, grįžtantį iš Trojos į Itakę. Nusprendžiau, kad mano pasakojimo struktūroje turėtų atsispindėti nuotykiai, kuriuos patyrė Odisėjas pakeliui į namus. Taigi kiekviena vieta, kurioje sustoja vaikai, jei skaitėte Odisėjo kelionę, atspindi vieną ar kitą Odisėjo nuotykį.
"Maloningoje žemėje" daugiausia pasakojau apie dakotų kultūrą – daugiausia pietinėje valstijos dalyje gyvenančių vietos gyventojų tradicinę kultūrą. Visada stengiuosi nepamiršti, kad iš esmės visi žmonės panašūs. Mes visi liūdime, puoselėjame viltį, juokaujame, mūsų gyslomis teka toks pat kraujas, bet dėl kultūros skirtumų pasaulį regime skirtingai. Stengiuosi pagarbiai vertinti vietos kultūrų požiūrį į pasaulį ir neiškraipyti jų suvokimo.
– Rašydamas "Maloningąją žemę" atlikote didelį tiriamąjį darbą – vykote į knygoje aprašomas vietas, ieškodamas pirminių šaltinių lankėte vietos istorijos draugijas, skaitėte memuarus ir kitus tekstus. Kaip sekėsi vykdyti tokį išsamų tyrimą?
– Niekada neaprašinėju vietų, kuriose nesu lankęsis. Vietos suvokimas man, kaip rašytojui, labai svarbus. Man būtina pačiam apsilankyti romano veiksmo vietoje ir sugerti visas svarbiausias detales: spalvas, kvapus, garsus, tekstūrą – viską, kas tai vietai gali įkvėpti gyvybės. Pirminį tyrimą atlikau lankydamas istorijos draugijas ir susipažindamas su tekstine medžiaga, bet iš esmės man reikėjo ir pačiam apsilankyti tose vietose, kad galėčiau įtaigiai apie jas rašyti. Irsčiausi kanoja upėmis kartu su vaikais, aplankiau kiekvieno knygos skyriaus veiksmo vietą ir išvaikščiojau tuos pačius takus, kuriais klajojo Odis O’Banionas.
– Ar sukurti veikėjų charakterius paskatino kokie nors konkretūs asmenys?
– Mano vyresnysis brolis, dabar jau miręs, buvo Alberto prototipas. Emi daugeliu atžvilgiu primena mano jaunesniąją seserį. Nebylusis Mozas simbolizavo Amerikos čiabuvius, iš kurių beširdė vyriausybės politika atėmė balsą. Na, o Odis gimė iš manęs paties – sukto, smarkaus, užgrūdinto ir kilniaširdžio vaikėzo, kuriuo norėjau būti, bet visada jaučiau, kad man nepavyksta.
– Kokie rašytojai jums padarė didžiausią literatūrinę įtaką?
– Bene pirmasis buvo Ernestas Hemingway. Mano tėvas dėstė anglų kalbą mokykloje ir kai man sukako 18 metų pareikalavo, kad jį perskaityčiau. Aš jį be proto įsimylėjau, todėl daugelį jaunystės metų pats bandžiau rašyti didįjį amerikietiškąjį romaną taip, kaip būtų rašęs E.Hemingway.
Taip pat didelę įtaką man padarė Johnas Steinbeckas ir jo gebėjimas sužadinti tokią meilę žemei. Kraštovaizdį jis aprašo turbūt geriau nei kuris kitas amerikiečių rašytojas. Taip pat Francis Skottas Fitzgeraldas – jo kūriniai tiesiog puikūs. Ir, žinoma, M.Twainas, kurio humoro jausmas nepalyginti geresnis nei mano.
Parengta pagal bookweb.org
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Pagerbti trys geriausi 2023-iųjų bibliotekininkai, įstaigos sutarė derinti veiksmus
Kultūros ministerijoje antradienį minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę pagerbti geriausi praėjusių metų šio sektoriaus specialistai, tuo metu bibliotekų asociacijos pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo. ...
-
Antrasis S. Dirsytės romanas: aplinkybių sutraiškyta herojė iki pabaigos kovojo už teisę išlikti
„Kai rašai istorinį romaną, išties, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizd...
-
O. Šurajevas rėžė Lietuvos teatralams: kas iš to vardo, jei jie „myžniai“53
Visuomenininkas Olegas Šurajevas abejingų nepalieka. Anot jo, dabar nėra laikas abejoti ir kalbėti miglotomis metaforomis. Jis teigė, kad atėjo laikas išreikšti aiškias pozicijas – be dviprasmybių, naudos ir kašt...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
Kultūros ministerija paskelbė konkursą vadovauti Nacionaliniam architektūros institutui1
Kultūros ministerija antradienį paskelbė konkursą į naujai įsteigto Nacionalinio architektūros instituto direktoriaus pareigas. ...
-
Prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė
Antradienį Lietuvoje prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, kurios tema šiemet – Europos Sąjunga (ES). ...
-
Finaliniai B. Dvariono konkurso akordai: nuo rečitalių koncertų salėse iki kelionių į Disneilendą
Jau dvyliktą kartą jaunuosius smuikininkus ir pianistus iš viso pasaulio į Lietuvą pakvietęs Tarptautinis Balio Dvariono konkursas šį savaitgalį išrinko pačius geriausius. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje konkurso f...
-
S. Karunatilaka: tikiuosi, kad mes šio to pasimokysim iš pasakojimų, persmelktų mūsų patirties
„Rašant knygą nėra taip, kaip būna per kokią filmo premjerą, kai jis išleidžiamas ir palydimas su fanfaromis, ji gimsta pamažu, o paskui dar reikia tikėtis, kad ras skaitytojų“, – pripažįsta Bookerio premijos laureata...
-
Kaune prasideda Azijos ir skandinavų kultūrų savaitė3
Šią savaitę Kaune vyraus Azijos ir skandinavų kultūros – prasideda jubiliejinė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rengiama Azijos savaitė ir skandinaviškos kultūros pažinimo renginiai. ...
-
Seimas linkęs bibliotekoms leisti dovanoti nurašytas knygas
Seimas po svarstymo šią savaitę pritarė leidimui bibliotekoms dovanoti nurašytas knygas. ...