Viešėdami JAV kauniečiai griovė nematomas sienas

Nepaisant civilizacijos pasiekimų, visuomenė tebėra susiskirsčiusi į savotiškas kastas: priklausomai nuo užimamų pareigų, socialinių galių, religijų. Ar įmanoma, jei ne panaikinti, tai bent sumažinti šį susiskaldymą? Neseniai bendruomeninio meno projektą JAV vykdę menininkai Vita Gelūnienė ir Edas Carrollas tikina: galima. Ir ne tik naujais įstatymais, bet ir menu.

Iššūkis – Delmaro skirtis

JAV, kurios daugeliui vis dar asocijuojasi su svajonių išsipildymais, problemų taip pat nestinga. Iš pirmo žvilgsnio kauniečių menininkų tikslas – dirbti su bendruomenėmis gali pasirodyti paprastas. Tačiau reziduojant JAV teko susidurti su kitokia realybe.

V.Gelūnienė prisipažįsta: prieš imdamasi projekto "Dovanos ekonomika" ketino neliesti rasinių problemų, bet pastarosios pasirodė neišvengiamos.

Sant Luiso miestas, kuriame kūrėjai buvo įsikūrę, tarsi padalytas pusiau: šiaurinėje dalyje gyvena 98 proc. juodaodžių, o 74 proc. pietinės dalies sudaro baltaodžiai. Pietinėje dalyje yra didžioji dalis visų kultūrinių institucijų, tokių kaip Šiuolaikinio meno muziejus, filharmonija, Pulitzerio menų centras ir panašiai. Natūralu, šioje dalyje gyvena ir nepalyginamai daugiau išsilavinusių gyventojų. Tik per atsitiktinumą menininkai iš Lietuvos gyveno netoli Delmaro bulvaro, dalijančio miestą į šias dvi dalis.

Kaip sumažinti Delmaro skirtį? Kaip sukurti pasitikėjimu grįstus ryšius ir sustiprinti atsakomybę? Šie klausimai tapo kauniečių iššūkiu.

Tapo tarpininkais

Apsilankymas kirpykloje, kurios ir klientai, ir darbuotojai – tik tamsiaodžiai, buvo puikus žingsnis mezgant dialogą tarp trijų šalių: skirtingų vieno miesto bendruomenių, valdžios institucijų ir menininkų. Projekto kūrėjams pavyko visas šias puses susodinti prie vieno stalo ir bandyti sukurti dialogą, leisti vieniems kitus išgirsti.

"Baigiantis trečiajam mėnesiui sulaukėme bendruomenių, kultūros institucijų ir menininkų/aktyvistų, kurie sutiko skirti tris valandas rimtiems svarstymams apie tai, kaip būtų galima dirbti kartu", – nelengvą projekto pradžią prisiminė E.Carollas.

Kaip pripažino V.Gelūnienė, pokalbis buvo įtemptas ir kitomis aplinkybėmis greičiausiai išvis nebūtų įvykęs. Šiandien ji gali konstatuoti: projektas išmokė reaguoti į situacijas be išankstinių nuostatų, naudotis "išorinio stebėtojo" potencija, pasitikėti kitų kompetencijomis ir gera valia.

Socialinių projektų galimybės

Bendruomeninių projektų kūrėjų nuomonės apie tai, ar ko galima pasiekti socialiniu menu, skiriasi. "Nemanau, kad socialinio meno apibrėžimas tinka mūsų praktikai. Socialiai angažuotas – galbūt, bet mūsų praktika – naudojant populiarius šiuolaikinio meno terminus, yra artimesnė reliaciniam menui. Mus domina, kokias formas ir praktikas gali išauginti atsiradę nauji santykiai tarp žmonių ir ką tokiems santykiams diktuoja konkreti aplinka. Menas kalnų nenuvers, bet jo pajudinti ir įkvėpti žmonės gali nuveikti daug ką", – įsitikinusi V.Gelūnienė.

Jos kolega E.Carollas labiau optimistas. "Mes turime gebėjimą jausti, kad kažkas mums yra reikšminga, ir gebėjimą sukurti naujas prasmes. Turiu nuolat sau pačiam kartoti, kad aš nesu tik robotas. Mes galime viską pakeisti. Mes esame simbolinės būtybės, kurios egzistuoja, kad sukurtų prasmę", – sako menininkas.

Apie šios menininkų poros norą sutelkti bendruomenę bene geriausiai byloja Žemuosiuose Šančiuose vykdyta jų veikla. 2013-aisiais vykdant tarptautinį kultūros ir meno projektą "Miesto tyrimai: viešumo patirtys" Žemieji Šančiai buvo paskelbti "Draugiška zona", kuri gyvuoja ir dabar.

"Projektas dar tęsiasi. Šio projekto esmė – žmonės, kurie yra įsitraukę į kūrimo procesą, tęstinumas ir laikas. Dirbant su vieta ir žmonėmis reikia nusiteikti ilgalaikiam procesui. Mes manome, kad šis projektas išgyveno pirmąją stadiją – įleido inkarą, sukaupė informaciją. Dabar išgyvename antrąją stadiją – derinami ryšiai ir santykiai, kogeneruojamos meninės idėjos", – pastebėjo V.Gelūnienė.

Paklausta, ar verta imtis tokių projektų Kaune, menininkė nustemba: "Kodėl ne? Kaunas turi viską, ko reikia tokiai meninei praktikai: viešų ir privačių erdvių problemas, socialinių sluoksnių perskyras, atsakingus ir abejingus žmones ir, svarbiausia, žmones, kurie tiki, kad Kaunas gali tapti geresne vieta čia gyventi."