Vestuvės Šveicarijoje – su galybe gamtos akcentų

Sodina ir pjauna medžius

Šveicarija gali didžiuotis vienu iš gražiausių kraštovaizdžių pasaulyje, todėl nieko keisto, kad vestuvių papročiai šioje šalyje glaudžiai susiję su gamta ir ritualais joje. Vis daugiau porų atsigręžia į natūralumą, todėl ieško būdų, kaip tai perteikti ir savo vestuvėse. Būtent šioje šalyje didžioji dalis jungtuvių ceremonijų ir pokylių vyksta po atviru dangumi.

Šveicarų vestuvėse svarbų vaidmenį atlieka ilgaamžiškumo simboliu laikomi medžiai. Ištisus metus žaliuojantys augalai šioje šalyje simbolizuoja vaisingumą ir laimę, todėl takas, kuriuo pirmuosius žingsnius žengia ką tik tapusieji jaunavedžiais, nubarstomas šviežiomis medžių šakelėmis. Dažniausiai tam pasirenkamos tujos, eglės arba pušys. Pastarosioms teikiamas ypatingas dėmesys ir tuomet, kai jaunieji atvyksta į namus. Mat vienas iš pirmųjų darbų, kurį turi atlikti susituokę šveicarai, – savo namų kieme pasodinti tiek žiemą, tiek vasarą žaliuojančią pušį. Šiame krašte tikima, kad medžio sodinimas naujai sukurtai šeimai pritraukia sėkmę, o jo puoselėjimas po vestuvių stiprina tarpusavio ryšį.

Tai unikali šveicarų tradicija, kurios atspindžiai pastebimi ir už Atlanto. Žinoma, amerikiečiai šį paprotį kiek pakeitė, tačiau vis daugiau porų ir šioje šalyje savo vestuvių dieną jei ne pušis sodina, tai bent jau vazonuose augančias laisto. Beje, daugelyje Europos šalių jaunavedžiai svečiams dovanoja cukriniu glajumi aplietus migdolus ar kitokius skanėstus, o Šveicarijoje jie renkasi miniatiūrinius pušų sodinukus dailiai papuoštuose vazonėliuose. Tai daugelį amžių gyvuojanti tradicija, žavinti ekologijos mylėtojus visame pasaulyje.

Vis dėlto ne visi "mediniai" šveicarų vestuviniai papročiai taip lengvai įgyvendinami. Šioje šalyje, kaip ir daugelyje kultūrų, gyvuoja tradicija jauniesiems skirti jų ištvermę patikrinančias užduotis. Lietuvoje jaunikio jėga vertinama stebint, kaip šis kapoja kaladę, o vokiškuose Šveicarijos regionuose tradicinis vestuvių ritualas – ant ožio malkoms pjauti padėto rąsto pjovimas. Čia jį pjauna abu jaunavedžiai. Tai iš vokiečių perimtas ritualas, kuris Šveicarijoje įsitvirtino ir tapo neatsiejama šiame regione vykstančių vestuvių dalimi. Tiesa, priešingai nei Vokietijoje, Šveicarijoje rąstas padedamas tiesiai iš bažnyčios išėjusiems jauniesiems ant tako ir tampa pirmąja kliūtimi jų vedybiniame gyvenime. Šis savotiška pramoga tapęs paprotys simbolizuoja jaunavedžių gebėjimą drauge įveikti jų laukiančius išbandymus.

Rąstas padedamas tiesiai iš bažnyčios išėjusiems jauniesiems ant tako ir tampa pirmąja kliūtimi jų vedybiniame gyvenime.

Vainikas nuotakai

Į pasiruošimo jungtuvėms sūkurį mėgstama įtraukti ir svečius. Liucernos regione tekėti besiruošiančios moterys pačios kuria savo nuotakos puokštę ir į šį procesą įtraukia kone visas šventėje dalyvausiančias moteris. Tam skiriama diena prieš pat vestuves.

Tradiciškai jos susitinka anksti ryte ir keliauja į kalnų papėdes bei į tarp jų plytinčias pievas rinkti lauko gėlių. Vėliau iš jų nuotaka susiriša puokštę.

Keletą spalvingų gėlių ji įkomponuoja ir į tradicinį šveicarių nuotakų atributą – kuklią karūną primenantį metalinį galvos papuošalą. Dažniausiai tai būna bronzinės arba pasidabruotos stambios vielos lankstinys, juosiantis galvą. Kairėje jo pusėje išlankstomas lizdelis gėlių žiedams, todėl jie puikiai įkomponuojami į nuotakos šukuoseną. Nors šios puošmenos istorija siekia viduramžius, jis tebenaudojamas ir šiomis dienomis.

Slapta gėlių kalba

Kol būsima nuotaka kuria savo puokštę, į vestuves pakviestos moterys taip pat nesnaudžia. Liucernos regione visos vestuvėse dalyvaujančios moterys ir vyrai tradiciškai pasipuošia miniatiūrinėmis gėlių puokštelėmis arba bent jau vienu gėlės žiedu. Todėl, kol nuotaka triūsia prie savo šedevro, kitos gėlių prisiskynusios moterys komponuoja mažutes į drabužių atlapus segamas puokšteles. Vakarop jos išnešiojamos šventėje dalyvausiantiems vyrams. Jiems skirtos puokštelės paliekamos prie jų namų durų.

Dabar šis paprotys yra tapęs smagia pramoga ir savotišku šveicarių mergvakariu, o vyrams prie durų paliekamos puokštelės – tiesiog priminimu apie būsimą šventę. Vis dėlto prieš keletą amžių ši tradicija turėjo kiek kitokią reikšmę. Anksčiau moterų išėjimas į pievas rinkti gėlių buvo visos gyvenvietės šventė, simbolizuojanti glaudžius visuomeninius santykius. Tai buvo susikaupimo prieš vestuves ritualas nuotakai, o merginoms – būdas išreikšti savo jausmus joms patinkantiems vyrams.

Į drabužių atlapus puokšteles panelės segdavo paslapčia, todėl vaikinai nežinodavo, kuri iš vestuvėse dalyvausiančių merginų jiems jaučia simpatiją. Atpažinti pastarąsias būdavo galima tik iš tokių pačių arba bent jau panašių į moterų plaukus įsegtų gėlių žiedų. Pasitelkdami šią tradiciją, šveicarai vestuves pavertė žaisminga švente, kurios metu ne tik švenčiamas naujos šeimos kūrimas, bet ir dairomasi antrosios pusės tikrąja to žodžio prasme.

Vestuvės Šveicarijoje – visus įtraukiantis ir linksmintis priverčiantis renginys. Tradiciškai šveicarų vestuvėse organizuojami visiems švečiams išjudinti skirti šokiai ir žaidimai. Neužmirštamos dainos ir šarados. Tradicine šveicarų vestuvių pramoga jau tapusios ir parodijos, kuriose dalyvauti tenka visiems svečiams. Ruošiantis į tradicines jungtuves nereikėtų pamiršti fakto, kad didžioji šventės dalis vyksta po atviru dangumi.