Venecijos bienalė: vizijų ir vizualumo ribos

Veneciją vasarą užplūsta turistai. Jie šūkauja iš džiaugsmo plaukdami gondolomis, mirkčioja fotoaparatų blykstėmis vakarėjant Šv.Morkaus aikštėje, perka Murano stiklo dirbinius ar kičinius suvenyrus. Šią didžiulę masę žmonių kas antri metai papildo galingas srautas panorusiųjų pamatyti šiuolaikinio meno: seniausią, nuo 1895 m. vykstančią Venecijos bienalę kasmet apsilanko apie pusę milijono žiūrovų.

Erdvės ir žmonės

Šiemet Venecijos bienalėje dalyvauja apie 150 menininkų iš 37 šalių, pristatomi 88 nacionaliniai paviljonai. Pagrindinė ekspozicijos dalis tradiciškai įsikuria Arsenale. Antroji, ne mažiau svarbi, – miesto parke "Giardini", kur galima rasti seniausių šalių dalyvių nacionalinius paviljonus (JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos, Rusijos, Japonijos, Jungtinės Karalystės ir kitų). Likusių tenka ieškoti klaidžiojant siauromis Venecijos gatvelėmis.

Šis milžiniškas renginys kas porą metų prikausto kritikų, spaudos dėmesį, diskusijos verda tiek kalbant apie menininkus, už nuopelnus ar ne išrinktus atstovauti įvairioms šalims, nacionalinių paviljonų idėjas, tiek apie pagrindinę ekspoziciją, kurią šiai 55-ajai Venecijos bienalei paruošė Niujorke gyvenantis italas Massimiliano Gioni.
Jauniausias (36 metų) kuratorius per bienalės istoriją jau turi sukaupęs didžiulės patirties kuruodamas įvairius projektus (sekciją "La Zona" 50-ojoje Venecijos bienalėje), "Manifestą 5" San Sebastiane (2004 m.), 4-ąją Berlyno bienalę (2006 m.) ir 8-ąją Gvangju bienalę (2010 m.).

K.G.Jungas ir vudu vėliavos

Jūs turbūt prisimenate tą magišką patyrimą, kai, susitikęs su nauju meno kūriniu, dar nežinodamas, apie ką jis, neidentifikuodamas koncepcijos, siužeto ar herojų, jau jauti, kad tai kažkas ypatingo. Deja, daugiau sužinant apie meną, vis rečiau tenka patirti šį jausmą. Į parodas einame ne tik susitikti su draugais, pasidalyti naujienomis, apkalbėti, bet vis dar ir dėl šio magiškojo "kažko".

Šį "kažką" ypač tikimės atrasti čia, pagrindinėje 55-osios Venecijos bienalės dalyje – Enciklopediniuose rūmuose, pavadintuose pagal italų kilmės amerikiečio Marino Auriti architektūrinį 700 m aukščio Pasaulio enciklopedinių rūmų modelį.

Šis gigantiškas bokštas-muziejus, menininko įsivaizdavimu, turėjo būti pastatytas Vašingtone ir talpinti visos žmonijos intelektualines žinias. Suprantama, šio projekto niekas ir nesiruošė įgyvendinti, tačiau žinių apie mus supantį pasaulį kaupimo vienoje vietoje idėja lieka aktuali, todėl puikiai tinka kaip Venecijos bienalės koncepcija.

Enciklopedinis margumas – pagrindinės ekspozicijos bruožas, kur šalia tokių dalyvių kaip Richardas Serra, Pavelas Althameris ir Arturas Zmijewsky eksponuojamos mistiko Aleisterio Crowley taro kortos, japonų menininko autisto Shinichi Sawados keraminės skulptūros, filosofo Rogerio Caillois šlifuotų akmenų kolekcija, ritualinės vudu vėliavos ar anoniminiai tantriniai piešiniai.

M.Gioni aiškina, kad į bienalę pritraukdamas autsaiderius ir užmirštus menininkus jis bando išplėsti dialogą tarp šiuolaikinio meno ir kultūros apskritai. Ši didžiulė paroda-tyrimas skirta ne tiek pristatyti atskirus kūrėjus, kiek suvokti ar paklausti, kur yra meno ribos.

Suprantu M.Gioni obsesiją tam tikram grafiškam vizualumui, primenančiam smulkius piešinius senose mokslo knygose. Kuratorius ir pats viename interviu pabrėžia, kad menas jam yra būdas vizualizuoti pasaulį.

Vizijų ar haliucinacijų net tiesiogine prasme šiame projekte netrūksta. Vieni iš eksponatų – garsaus psichoterapeuto Carlo Gustavo Jungo piešinių-vizijų "Raudonoji knyga".

Ezoteriniai potyriai

Daug dėmesio sulaukė ir Rudolfo Steinerio kosmologijos schemos, jo pieštos kaip iliustracijos per paskaitas spalvota kreida. Ezoterinių patyrimų vaizdai, dvasinių energijų schemos, depresijos apimtos dantistės ar psichikos ligonio, dabar garsaus menininko Arthuro Bispo do Rosario darbai mus nuveda į keistą žmonijos žinių-patyrimų sritį, kur nesijaučiame kuo nors tikri ar saugūs, tačiau visada galime matyti kietą kuratoriaus ranką, jungiančią šiuos skirtingus objektus vizualiniais saitais.

Keliaudami nejučia atsiduriame ir Cindy Sherman kuruotoje ekspozicijos dalyje, kur tikrumas tarp lėlės, kaukės, kūno ir žmogaus nusitrina – čia mus pasitinka makabriškas Miroslawo Balkos "Juodasis popiežius ir juoda avis" (1987), transvestitų nuotraukos ar Lindos Fregni Nagler projektas "Paslėpta motina", kuriame eksponuojamos jos surinktos 997 (1840–1920 m.) fotografijos.

Tais laikais, fotografuojant kūdikį, jį laikanti mama būdavo vienaip ar kitaip užmaskuojama – paslėpiama po draperija, užlindusi už kėdės, bet, atidžiau pažiūrėjus, matoma.

Lėlių namai, modeliai, maketai

Kūdikiai, lėlės, C.Sherman pasaulis – lėlių namai, modeliai, maketai. O kaip gali būti kitaip, jei pati parodos idėja sukasi apie bokšto-muziejaus architektūrinį modelį?!
Į šį srautą pateko ir net trijose bienalės vietose savo kūrinius eksponuojantis Ai Weiwei. Šv.Antonino bažnyčioje šis Kinijos menininkas pastatė šešias metalines dėžes, kur pro nedidelius langelius žiūrovai gali matyti jų viduje preciziškai atkurtus kalėjimo ir tardymo kambarių modelius su kaliniu (pačiu autoriumi), sargybiniais ir pareigūnais.

Susižavėjimą kelia ir 387 Peterio Fritzo, draudimo agento iš Vienos, namų maketai, padaryti iš buityje lengvai randamų medžiagų, tačiau neabejotinai realistiški ir mieli. Rumunijos menininkė Andra Ursuta pagamino lėlių namus, atkurdama vaikystės miestelyje Salontoje buvusių savo namų interjerus, o kitas garsus menininkas Robertas Goberis, kuriantis savito architektūrinio stiliaus lėlių namus, suteikia galimybę žiūrovui ten apgyvendinti savo atminties vaiduoklius.

Žinant šių metų parodos temą nereikėtų stebėtis, kad pagrindinį Venecijos bienalės "Auksinį liūtą" gavo pirmą kartą čia dalyvaujančios Angolos paviljono ekspozicija  "Luanda, enciklopedinis miestas".

Geriausio menininko apdovanojimą pelnė Didžiosios Britanijos atstovas Tinas Sehgalas, rodantis performansą ar, greičiau jau, gyvą meno kūrinį, kvestionuojantį performanso prigimtį. Šis menininkas apibūdinamas kaip nekuriantis nieko materialaus.

"Sidabrinį liūtą" jaunajam menininkui pelnė multimedijų kūrėja Camille Henrot iš Prancūzijos. Jos "Grosse Fatigue" videodarbas taip pat gvildena visatos atsiradimo, žmonijos žinių temą.
Taigi meno Meką – Venecijos bienalę, dar veikiančią iki lapkričio 24 d., aplankyti būtina ir verta. Kad ir kaip makabriškai skamba parodos tema, patirsite daug vizualaus malonumo, o gal ir revizuosite savo žinias apie kultūrą, tuo labiau kad orai vėsta, ir Venecija – kaip tik smagiai kelionei.

Argentina

Nicola Costantino

Nicola Costantino sukūrė romantišką ir patriotinę ekspoziciją, siekdama permąstyti tapusios mitu Evos Perón gyvenimą. Auksuotais rėmais veidrodis, kuriame kartais pasirodo E.Perón, interjero detalės primena gerokai padidintus lėlių namus ar tiesiog teatro sceną. Visai kaip viešo asmens gyvenimas.

Čilė

Alfredo Jaaras. Venecija, Venecija.

Kas tris minutes puikus "Giardini" maketas (visi 28 paviljonai ir medžiai) pakyla iš tamsaus baseino su lagūnos vandeniu ir lyg didžiulė reptilija vėl panyra atgal, palikdama vandens paviršiuje tik burbuliukus. Taip, populiariausia tema – klimato atšilimas, ekologija, gamtos ir žmogaus santykiai. Medžiai, kurie taip puikiai pagaminti A.Jaaro kūriniui (vis dėlto tai – parkas, kad ir bienalei paskirtas), kaip temos simbolis keliauja iš paviljono į paviljoną, nors ir įgaudami kitas menines formas. Net broliai latviai neatsilaikė pagundai: pakabino medį palubėje ir privertė jį judėti. Na, bet apie juos tik tiek, nes kiti daug įdomesni.

Belgija

Berlinde De Bruyckere. Kriple giria.

Įkvėpta Pietų Afrikos rašytojo Nobelio premijos laureato J.M.Coetzee, B. De Bruckere pakvietė jį kartu kuruoti Belgijos paviljoną. Jos sukurtas gigantiškas vaško medis išauga Kriple girioje, kreivomis plikomis šakomis primenantis kaulus, apšviestas mėnulio šviesos imitacijos. Keistas, baugus ir poetiškas, persunktas mirties tonacijų, jis kalba apie tuos mumyse iš praeities šešėlių augančius dalykus, kurių kreivumas neištiesinamas.

Suomija

Antti Laitinenas ir Terike Haapoja. Krentantys medžiai.

Per 54-ąją Venecijos bienalę spalio audra nuvertė medį ant Suomijos paviljono, liko apgadintas pastatas, patirta nemažų nuostolių. Būtų tragiška, jei suomiai nebūtų pavertę viso to šios bienalės paviljono koncepcija. A.Laitineno nukirsti ir vėl sumontuoti beržai verčia susimąstyti apie meno tikslus ir priemones, o šalia paviljono pūpsanti malkų krūva primena, kad reikia būti akyliems – imsi ir nesuprasi, kad matei žymųjį kūrinį, palaikęs jį malkų ar statybinės skaldos krūva. Na, ir kas, kad mes visi išprusę – kartais taip lengva apsigauti!

Ispanija

Lara Almercegui

Pagrindinės patalpos erdvė iki pat lubų užpildyta betono skalda, šalia – dar kelios pjuvenų, stiklo, geležies šlako ir pelenų mišinio krūvos. Jos yra lygiai tokių medžiagų ir kiekio, koks buvo sunaudotas šiam Venecijos biennalės paviljonui pastatyti 1922 m. L.Almercegui kūryba balansuoja ant ribos tarp urbanistinio augimo ir destrukcijos, tiria erdves, kur susiduria architektūra, pramonė, gamta. Antrasis projektas fokusuotas į apleistą dirbtinę Murano salą "Sacca San Mattia". Menininkė pasakoja, kaip ši sala buvo sukurta, kalba apie projektus, kurie padėjo salai atsirasti ir kodėl jie nebuvo įgyvendinti, vaizdais tyrinėdama urbanistinių atliekų aplinkos ir gamtos santykius.

Australija

Simryn Gill. Čia menas auga ant medžių

Gamtą stengiasi įsileisti daugelis kuratorių, atsiribodami nuo baltojo kubo unifikuotų erdvių – atidaro stoglangius pūsti vėjui, lyti lietui ar kristi lapams kaip Australijos paviljonas. Žinoma, visa tai – koncepcijos dalis, tarkim, kad prilytų į specialiai tam sukurtą skulptūrą. Vis – apie tą gamtą ir kokie mes jai draugiški. Prikritusių lapų pagundai neatsispyrė net lietuviai. Nesvarbu, kad sporto salėje jie gal nenatūraliai atsidūrė, bet juk taip madinga.

Lietuva ir Kipras

Raimundas Malašauskas. oO

Šį kartą Lietuvos ir Kipro jungtiniame paviljone įsikūrė Raimundo Malašausko ir galerijos "Tulips&Roses" projektas "oO", kuris, jau beveik galėtume sakyti "ir vėl", buvo pastebėtas žiuri, nes specialius apdovanojimus gauname ketvirtą kartą. Lietuva Venecijos bienalėje dalyvauja nuo 1999 m., 2005 m. žiuri pažymėjo Jono Meko ekspoziciją, 2007 m. už geriausią nacionalinį paviljoną apdovanoti Nomeda ir Gediminas Urbonai, 2011 m. Dariaus Mikšio instaliacija-performansas "Už baltos užuolaidos" apdovanota žiuri diplomu, o šiais metais "oO" projektui suteiktas specialus paminėjimo apdovanojimas už "originalų kuratorinį formatą, kuris sujungia dvi šalis į vieną bendrą patirtį".
Ypatinga sporto komplekso erdvė jungia meno kūrinius ir patį ieškojimo veiksmą į keistą maginę patirtį. Haliucinacijų, magijos prieskonis, lydėjęs pagrindinėje bienalės ekspozicijoje, neapleidžia ir apžiūrint kai kuriuos kitus nacionalinius šalių paviljonus, pavyzdžiui, daug dėmesio, diskusijų ir interpretacijų sukėlusį Jeremy Dellerio projektą, ne veltui taip ir pavadintą – "Angliška magija".

Didžioji Britanija

Jeremy Delleris. Angliška magija.

Jau žiūrint pagrindinį šio paviljono ekponatą – J.Dellerio videofilmą, apima nuojauta, kai dar nesupranti, kas čia bus rodoma: atrodo tarsi visai paprastas paukščio skrydis, bet jauti, kad nutiks kažkas ypatingo. Taigi pasiliksiu sau teisę nepjaustyti šio paviljono atskirais segmentais, nenagrinėti idėjų, temų, o pasilaikysiu sau vientisą įtaigaus kūrinio magijos jausmą. Angliškos magijos.

Airija

Richardas Mosse'as. Anklavas.

Menininkas Richardas Mosse'as kartu su kinematografininku Trevoru Tweetenu, kompozitoriumi Benu Frostu ir filmų kūrėju Melody Londonu sukūrė įtaigią multimedijos instaliacija apie sukilėlių pilnus Rytų Kongo miškus. Videofilmai ir fotografijos padarytos karinės žvalgybos naudota spalvota juosta, jautria infraraudoniems spinduliams, keičiančia vaizdą į beprotiškas kobalto ir purpurinę spalvas. Kad įvykdytų šį projektą, T.Tweetenas ir B.Frostas apsimetė žurnalistais ir gyveno tarp ginkluotų sukilėlių, stebėdami visą karo baisumą. Jų instaliacija jungia mums tolimo karo siaubą ir purpurinių peizažų grožį.