V. Urmanavičiūtė-Urmana: reikia daugiau režisierių, iki išprotėjimo darančių kitaip

Ir į operą galima pažiūrėti iš modernios pusės – labai gerai, jei režisierius mato savaip, bet neardo genijaus parašyto kūrinio, sako operos primadona Violeta Urmanavičiūtė-Urmana. „Svarbu nepradėti vartalioti pačios dramos. Gerai, jei režisierius turi labai daug fantazijos. [...] „Trubadūre“, kur, ko gero, dainuosiu, viskas perversta per galvą, bet vis tiek labai įdomu. Sakyčiau, reikia daugiau tokių režisierių, kurie iki išprotėjimo kažką daro kitaip“, – kalba pasaulinio garso operos solistė.

Tačiau, neslepia V. Urmanavičiūtė-Urmana, scenoje ji nepakenčianti vulgarybių, sekso simuliacijų ir niekada nedainuosianti nei nuoga, nei pusnuogė, o menininkams dažnai pritrūksta fantazijos ir nuoseklumo: „Viskas pasidarė vienoda, proletariška, kostiumai jau nebe kostiumai – nueina į kokią universalinę parduotuvę, priperka megztinių, ir viskas. Argi čia menas? Ar tai kostiumų menas? Ar tai teatras? Norint nuogai išsirengti, irgi nereikia didelio teatro. Nuogas yra nuogas.“

– Šis Jūsų sugrįžimas į Lietuvą išskirtinis, nes studentams vedate meistriškumo pamokas. Ar tai Jūsų pirmos meistriškumo pamokos, ar teko tai daryti anksčiau?

– Jauni dainininkai klausdavo, ar aš duodu privačias pamokas. Deja, iki šiol neturėjau galimybių, nes pati dainuoju, todėl nebūna sveikatos ir jėgų. Juo labiau kad reikia daug šnekėti ir aiškinti. Iki šiol netgi privačiai vengiau tai daryti, tik porą konsultacijų esu davusi. Bet man tai patinka, nes, atrodo, turiu ką duoti ne tik vokaliniu, bet ir muzikiniu atžvilgiu. Ne be reikalo 10 metų Konservatorijoje mokiausi kaip pianistė ir dainininkė. Be to, noriu dalį savo patirties perduoti būtent jauniems Lietuvos dainininkams. Iš tikrųjų tai pirmi tokie vieši kursai, net galvojau, kaip čia viskas bus, ar aš tam gabi. Bet atrodo, kad vis dėlto studentai iš to turės kažkokios naudos.

– Vadinasi, šiek tiek keičiasi ir Jūsų grafikas, jei atsiranda laiko ne tik kūrybai?

– Atrodė, kad maždaug iki rugsėjo atvažiuoti nebus įmanoma. Bet staiga man reikėjo visai kitais reikalais atvykti į Vilnių, buvo šiek tiek laiko tarp kontraktų ir pagalvojau, kodėl gi neprijungus. O viskas iki šiol einasi puikiausiai, ir dar gražus oras pasitaikė.

– Gerbiama Violeta, Jums turbūt irgi teko dalyvauti ne vienoje meistriškumo pamokoje? Ar turite autoritetų, ar buvo įsimintinų susitikimų?

– Esu dalyvavusi labai seniai, 1988 m. ar 1989 m., dar prieš tai, kai griuvo Berlyno siena. Mes, atsimenu, pranašavome – pamatysite, pas mus yra Sąjūdis, pas jus Rytų Vokietijoje irgi bus kažkas. Bet matėme tokius veidus... Nežinau, gal jie patys sekliai buvo ir negalėjo atsakyti į tokias mūsų lietuviškas provokacijas. Taigi du kartus buvau Veimare – vieną sykį tik kaip pasyvi klausytoja, o antrą kartą jau pati dainavau. Bet ką tai davė, dabar jau neatsimenu. Tas mokytojas buvo labai patyręs pedagogas. O daugiau niekados nenorėjau pas jokius garsius dainininkus važinėti. Man buvo siūlyta važiuoti pas labai garsų mecosopraną, kai turėjau dainuoti Kundri Richardo Wagnerio „Parsifalyje“. Žinoma, aš ją labai gerbiu, bet atsisakiau. Ir dar tiek daug pinigų mokėti...

– O kodėl ne?

– Turiu savo suvokimą. Tegul aš padarysiu klaidų, bet nenoriu, kad man paskui sakytų, jog kažkas mane išmokė Kundri dainuoti. Dabar to niekas negali pasakyti, nes aš visa tai padariau savo suvokimu ir per savo ieškojimus. Tarp kitko, tada Vienoje pagrindinio prizo nelaimėjau, bet gavau kažkokius tris specialius prizus. Matyt, paguosti mane norėjo. O paskui Barselonoje laimėjau kažkokius kursus, bet nevažiavau. Už dyką ten nevažiavau.

– Vadinasi, toks didelis pasitikėjimas savo jėgomis?

– Ne, aš turėjau, kur mokytis, ir nemaniau, kad man išvis kažko reikia. Esu išsilavinusi muzikantė, nereikia, kad kažkas kažką man aiškintų. Ne iš arogancijos – tiesiog nebuvo poreikio. Mačiau, kad pamažu kaupiu savo instrumentus, kuriais paskui naudojuosi dainuodama, turiu muzikinį suvokimą, žinau, kokios spalvos noriu dainuodama, todėl man to neprireikė.

– Čia turbūt galima kalbėti apie racionalumą? Pavyzdžiui, kai kalbate apie pasirodymus ir darbą, racionalus savo jėgų vertinimas labai ryškus.

– Žinoma, juk nelauksi, kad tau kažkas iš šalies kažką pasakys, patars, – kiti negali įlįsti į tave. Labai norėjau dainuoti Vincenzo Bellini Normą, o turėjau dainuoti Adalgisą. Tada man buvo pasakyta – „nedainuosi Normos, nes balse nėra tipo“. O aš – „pažiūrėsim“. Ir Normą vis tiek dainavau. Ir dar kaip dainavau! Gaila, nėra jokių oficialių įrašų, turiu tik gautą iš teatro, netgi ne patį geriausią. Bet turiu prisipažinti – kai pati paklausiau, apsiverkiau, kad taip gražiai, taip subtiliai... Net pati nustebau, bet aš tokios norėjau. Jei nesugebėčiau padainuoti taip, kaip ją įsivaizduoju, nedainuočiau. Tada sakiau – jei matysiu, kad neišeina, turiu galimybę paskutiniu momentu pabėgti. Nes tai tikrai ekstremali soprano partija.

– Ką reiškia „pabėgti“?

– Gali apsimesti, kad susirgai ar užkimai... Ar dar kas nors...

– Yra tekę bėgti?

– Ne. Prieš pačius sunkiausius pasirodymus visada pasilieku tokį langelį atsidariusi. Tada ramiau – visada gali pabėgti.

– Ar skaitote kritiką apie savo pasirodymus? Dabar Jums jos ir neverta skaityti, bet galbūt anksčiau ji turėjo įtakos Jūsų sprendimams, pasirinkimui?

– Ne, sprendimams jokios įtakos neturėjo. Aišku, visada mekenama, kai yra netipiškas, kaip mano, atvejis, pavyzdžiui, kad kai mecosopranas pereina į sopraninį italų repertuarą, negali būti gerai. Visi pradėjo mekenti, kad mano mecosoprano aksominis tembras nyksta ar dar kažką. Atsiprašau, bet jei tu nebedainuoji toje oktavoje, dainuoji aukščiau, tembras ir negali išlikti toks pats. Per tuos 10 soprano metų mano tembras ne tik kad niekur nedingo, bet pasidarė fundamentalus – mecosopranu geriau dainuoju negu anksčiau. Ir tegu jie mekena, nes paprastai būna, kad, kai repertuarą pakeiti tik iš kažkokio noro, pasismaugi. Bet žmogus žmogui nelygu, dainininkas – dainininkui, balsas – balsui... Negalima taip grūsti visų.

Taip, yra nekompetentingų žmonių. Deja, šiandien daug daugiau, negu buvo prieš 20 metų. Kartais iš tikrųjų parašo nesąmonių arba iškelia vidutinybę. Kam man reikia tokią kritiką skaityti, jei aš puikiai žinau, kada ateina laikas kokią partiją dainuoti. Puikiausiai žinau, kaip tą vakarą padainavau. Svarbiausia, kad pati savimi būčiau patenkinta. Kitą sykį tikrai tų kvailysčių nebesinori skaityti.

– Ne kartą sakėte, kad ir operos pasaulyje nekompetencijos daugėja. Ką turite omenyje?

– Elito, pačių geriausių, visada yra labai mažai. Vidutinybių visada yra daugiau. Kalbu ir apie dirigentus, ir dainininkus, ir tuos, kurie vadovauja teatrams. Kartais būna, kad jie apskritai jokio supratimo neturi. Kiti nieko nenusimano apie balsus. Tretiems svarbiausia, kad tik būtų plonas. Na gerai, surask tu ploną Brunhildą, kuri „pjaustys“ lyriniu sopranu, – prašau. Bet tai nekompetentinga. Buvo keletas operos direktorių, kuriuos prisimenu su didele meile, kurie tikrai nusimanė visose srityse. Bet tokių vis mažiau ir mažiau. Jei žmogus, išgirdęs vieną žymiausių arijų, sako „čia Norma“, nors iš tikrųjų tai – Toska, ką tu gali pasakyti. Paskui negali stebėtis, kad tas pats žmogus pasamdė tokį dirigentą, kuris apie G. Verdi, apie balsus, apie operą išvis neturi jokio supratimo. Tada tu labai rizikuoji, nes jis gali tave papjauti savo tempais ir viskuo kitu...

– O kaip Jums pavyksta bendradarbiauti su režisieriais? Dažnai sakoma, kad dabar opera yra režisūrinė ir režisierių prioritetai beveik nustelbia muziką.

– Labai gerai, jei režisierius mato savaip, bet neardo genijaus parašyto kūrinio. Tai puiku. Į kūrinį galima pažiūrėti iš modernios pusės. Svarbu nepradėti vartalioti pačios dramos. Gerai, jei režisierius turi labai daug fantazijos. Pavyzdžiui, labai mėgstu dirbti su itin moderniu Dmitrijumi Černiakovu, kažkada jis statė Vilniuje, Rusų dramos teatre. Jis irgi ekstremalus. Jo „Trubadūre“, kur, ko gero, dainuosiu, viskas perversta per galvą, bet vis tiek labai įdomu. Sakyčiau, reikia daugiau tokių režisierių, kurie iki išprotėjimo kažką daro kitaip.

Bet nepakenčiu vulgarybių, sekso simuliacijų ir panašių dalykų. Niekada nedainuosiu nei nuoga, nei pusnuogė. Bet gerai režisūrai esu labai atvira. Kita vertus, viskas pasidarė vienoda, proletariška, kostiumai jau nebe kostiumai – nueina į kokią universalinę parduotuvę, priperka megztinių, ir viskas. Argi čia menas? Ar tai kostiumų menas? Ar tai teatras? Norint nuogai išsirengti, irgi nereikia didelio teatro. Nuogas yra nuogas. Dažniausiai pritrūksta fantazijos ir nuoseklumo savo koncepcijai.

– Jūsų grafikas labai įtemptas, bet vis dėlto kiekvienam žmogui labai svarbu šiek tiek sustoti ir susigaudyti, kas ir kur yra. Reikia ir tam tikrų impulsų, kad galėtum judėti į priekį. Kokie yra Jūsų impulsai?

– Kol gena, tol bėgi. Pernai buvo visokių krizių, pokyčių. Staiga vienas maestro pabėgo (neminėsiu pavardės) ir sėdėjau namie pusantro mėnesio. Bet turiu pasakyti, kad man patiko. Taigi ateina laikas pabūti namuose, pasikuisti savo ūkyje. Ir paskui, kai paragauji laisvės, suvoki – o kam čia persidirbti...

– Namuose – tai kur?

– Miunchene. Atostogos būna Italijoje. Kartais pagalvoju, kad pradedu greičiau pavargti. Kalbu ne apie balsą – per trylika dienų buvo penki „Tristano“ spektakliai. Viskas gerai, dar norėtųsi padainuoti. Galbūt, kai dainavau sopranu, buvo daugiau noro ir būčiau galėjusi ir toliau tokiu grafiku „varyti“. Kita vertus, dėl tam tikrų priežasčių priėmiau tokį sprendimą, nebenoriu, ir viskas. Tiesiog nenoriu nervintis. Žemas mecosoprano balsas išsivystė taip, kad dainuoti man daug maloniau negu anksčiau. Galvoju – kam man čia persistengti. Jau galiu ir ramiai miegoti. Nes vėliau dainininko amžius pradeda jaustis: balsas kinta, raumenys kinta ir nervai, matyt, truputį „suvartoti“. Taigi esu nieko prieš pailsėti šiek tiek daugiau.