V. Laučius: „Pink Floyd“ dainų žodžius mokėjau atmintinai

Kai tik pradėjau klausytis „Pink Floyd“, daugiau dėmesio skyriau muzikai, o ne žodžiams, nes tų žodžių nelabai ir supratau, o tekstų neturėjome. [...] Kai viena pažįstama iš Škotijos surašė Rogerio Waterso ir „Pink Floyd“ [dainų] žodžius, ir surašė beveik visus, mokiausi [juos] atmintinai, daugelį ir mokėjau“, – sako politologas, politikos apžvalgininkas, portalo LRT.lt vyriausiasis redaktorius Vladimiras Laučius. LRT RADIJO laidoje „Radijo popietė“ jis pasakoja apie tai, kokiai muzikai, literatūrai ar poilsiui teikia pirmenybę.

– Darius Užkuraitis: Pradėkime nuo grupės „Pink Floyd“ kompozicijos „When The Tigers Broke Free“. Sutikite, tai retai skambanti kompozicija radijo eteryje, nenustebčiau, jeigu kas nors ją išgirdo pirmą kartą. Net aš ją žinojau prastai. Kodėl būtent ja norėjai pasidalinti su mūsų klausytojais?

– Galbūt iš dalies todėl, kad ji yra mažiau žinoma, rečiau klausoma. Galbūt kažkam būtų įdomu išgirsti. O, kalbant apie labiausiai patikusias „Pink Floyd“ kompozicijas, žinoma, neišskirčiau vienos, neišskirčiau net trijų. Jų būtų daug. Labai sunku atsirinkti ir iš ankstyvųjų „Pink Floyd“. Man daug kas patinka ir patikdavo iš „Dark Side of The Moon“. Na, galima vardyti, tikrai keliomis ir net keliolika dainų būtų sunku apsiriboti.

– D. U.: Teko girdėti, kad turi praktiškai visus „Pink Floyd“ albumus. Ar tai teisybė?

– Visai visus. Ir visų esu klausęsis labai, labai daug kartų.

– Gerūta Griniūtė: Kodėl gi „Pink Floyd“? Šis kūrinys, kurį ką tik klausėmės, – labai stiprus ir labai paveikus. Ne mažiau paveikus ir „Pink Floyd“ darbas „Siena“ (angl. The Wall). Bent jau man „Pink Floyd“ visada siejasi su šiuo miuziklu.

– Ši daina buvo sukurta albumui „Siena“, bet R. Waterso bendražygiai nusprendė, kad jos nereikia įtraukti į albumą. Ji atliekama filme „Siena“. Kodėl būtent „Pink Floyd“? Na, pirmas dalykas, jie man pradėjo labai patikti ir aš pradėjau daug jų klausyti dar būdamas 15-os. Dabar sunku papasakoti, prisiminti visus dalykus, tuometį gyvenimą.

– D. U: Norėčiau pasakyti, kad Vladas gimė tuometiniame Leningrade, dabartiniame Sankt Peterburge. Visa sovietinė karta užaugo su „Pink Floyd“, nežinau, kuo jie taip buvo jiems artimi. Gal būtent tas kūrinys „Siena“, kur daugelis jaunuolių manė, kad tai yra kūrinys apie sieną, skiriančią Rytus ir Vakarus. Nors pats Watersas, kai mačiau interviu su juo, šyptelėjo, išgirdęs tokią versiją. Jis sakė, kad tai – apie vidines žmogaus sienas, bet ir ši versija jam patinka. Taigi turbūt dar Leningrade išgirdai „Pink Floyd“ ir nuo to meto tau jie patinka?

– Taip, išgirdau Leningrade, nors girdėjau ir Lietuvoje, jei neklystu, 1987 m. vasarą, rugpjūčio mėnesį, įsirašiau pirmus „Pink Floyd“ albumus. Beje, juos įsirašiau iš rašytojo ir muzikanto Gintaro Grajausko. Man atrodo, tai buvo būtent „Siena“ ir „Dark Side of The Moon“ ar „Wish You Were Here“.

– D. U.: O kas tave sieja su G. Grajausku. Ar tai buvo tavo draugas Lietuvoje?

– Jis buvo mano sesers pirmas vyras. Mes daug bendravome, labai maloniai prisimenu tuos laikus. Grįžtant prie „Pink Floyd“, iš tikrųjų, jų muzika dažnai vertinama kaip niūroka. Tarkime, mano žmona negali ilgai jų klausytis, sako: „Ši muzika varo į depresiją.“ Na, man, matyt, patiko niūri muzika, beje, be „Pink Floyd“ man apskritai patiko dalis vadinamojo darkwave. Viena iš tų grupių yra „Dead Can Dance“, kurių daug klausydavausi būdamas 15-os, 20-ies, 25-erių. Taip kad „Pink Floyd“ nebuvo ta vienintelė niūri, kuri daug ką varo, kaip sako, į depresiją.

Apie vaizdo įrašus ir televizinę kultūrą aš turiu gerokai griežtesnę nuomonę nei apie spaudą ir spausdintinę kultūrą.

Man patiko ir tas niūrumas, aš pats niekada nemaniau, kad gyvenimas yra tik smagus, „fainas“ dalykas. R. Waterso muzikoje ir žodžiuose ši mintis labai aiškiai sakoma nuo pat pirmų iki paskutinių albumų, tarp jų – ir mano labai mėgstamame „Amused to Death“. Tai yra jo solinis albumas, kuriame aiškiai sakoma, kad gyvenimas yra tragedija. Paskutinėje dainoje yra [kalbama] apie tai, kaip mes stebėjome šią tragediją ir kaip ateiviai iš kosmoso, jei tokių būtų, sakytų, kad ši rūšis prisižaidė iki mirties.

– D. U.: Ar tau teko klausyti paskutinį jo albumą, kuris pasirodė birželio mėnesį? Ten jau ne tai, kad jis sako, kad gyvenimas yra blogas, ten jis netgi keikiasi, ko sunku buvo tikėtis iš 70-mečio.

– Taip, tiesa, turiu pasakyti, kad labai mažai. Vėliau mano santykiai su Watersu, ne tiek kūryba kiek pažiūromis, tapo šiek tiek sudėtingesni. Apskritai, kai tik pradėjau klausytis „Pink Floyd“, daugiau dėmesio skyriau muzikai, o ne žodžiams, nes tų žodžių nelabai ir supratau, kažkokias nuotrupas, o tekstų mes neturėjome.

Pirmą kartą su R. Waterso poezija, su dainų žodžiais susipažinau jau daug vėliau, baigęs mokyklą, kai viena pažįstama iš Škotijos man tiesiog surašė R. Waterso ir „Pink Floyd“ [dainų] žodžius. Ir surašė beveik visus. Įsivaizduojate, kiek turėjo žmogus kankintis, kiek atsiduoti tam reikalui, kad viską surašytų? Na, tada aš jau turėjau ir mokiausi [juos] atmintinai, daugelį ir mokėjau.

Kai pradėjau suprasti, daug kas labai patiko, bet vėliau, jau domėdamasis tuo, ką R. Watersas galvoja apie pasaulio politiką, klausydamasis ar skaitydamas jo interviu, ne sykį esu šiek tiek nusivylęs jo pažiūromis. O, žinote, kai ima nebepatikti žmogaus pažiūros, labai sunku išlaikyti tą patį požiūrį į jo meninę kūrybą.

– G. G: Paminėjai, kad turi visus „Pink Floyd“ albumus. Esu tikra, kad ir labai daug kitų grupių albumų esi prikaupęs. Man labai įdomu: ar tau yra skirtumas kaip klausaisi muzikos, kokioje laikmenoje muzika egzistuoja arba kokioje erdvėje klausaisi: ar tai yra automobilis, gera garso įranga namuose, gal netgi klausymosi kambarys?

– Dėl laikmenos skirtumas yra gerokai mažesnis, bet dėl aplinkos – taip, labai didelis. Aš mėgstu klausytis muzikos būdamas vienas, nemėgstu kompanijoje. Paauglystėje būdavo visaip, na, ir muzikos gali būti įvairios. Jeigu tai yra fonui, tai viskas gerai. Bet normaliai klausytis aš mėgstu tik vienas ir kad aplinkui niekas netrukdytų, nevaikščiotų, nelakstytų ir nesikreiptų. Automobilyje – taip, žinoma, bet irgi tam tikros muzikos. Na, automobilyje labai gerai klausosi metalas, pavyzdžiui, ta pati „Metallica“ neleidžia užmigti susiruošus į tolimesnę kelionę.

– G. G.: Šiandien gyvename vaizdų kultūroje, viską priimame akimis, tai, ką matome, iškart įsirašome. Vis dėlto, ką tau reiškia informacija, priimama garsu: tai gali būti muzika, radijas – kiek tai yra tau svarbu?

– Ne tik informaciją, kultūrą, meną – pirmiausiai klausa, o akimis – tiek, kiek yra parašyta. Vaizdinė kultūra, vaizdinis menas man yra kur kas mažiau suvokiamas. Man niekada per daug nepatikdavo teatras, spektakliai, manęs nežavi skulptūra, architektūra. Visa tai, ką reikia pamatyti ir pajausti pamačius, man visada buvo sunkiau prieinama nei muzika arba literatūra ir poezija. Tuo požiūriu aš esu klausantis ir skaitantis žmogus, o ne žiūrintis ir besižavintis paveikslu arba spektakliu.

– G. G.: Matome, kad grojaraštyje, siūlai „Dead Can Dance“ kompoziciją „Anywhere Out Of The World“. Kodėl ši kompozicija tavo grojaraščio TOP 5?

– Matyt, todėl, kad tai irgi niūri muzika, irgi darkwave. Kažkuo „Dead Can Dance“ man buvo panašūs į ankstyvuosius „Pink Floyd“. Turbūt galima rasti panašumų su pirmaisiais albumais: su „Ummagumma“, „Atom Heart Mother“, „The Piper at the Gates of Dawn“. [Tai] yra ta pati dvasia kaip ir keltiškų „Dead Can Dance“ gabalų. Greičiausiai tai labai patiko. O vėliau, kai vėlgi pradėjau gilintis į žodžius, į kūrėjų Brendan Perry, Lisos Gerrard pasaulėvaizdį, man irgi labai patiko tai, kad jiems buvo artimas tas viduramžiškas ir keltiškas motyvas, kuris man taip pat labai svarbus ir labai artimas. Visa, kas susiję su keltų istorija, man visada patiko, aš tuo domėjausi.


Šiame straipsnyje: undefined

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių