V. Landsbergis: mes pametame pačią didžiausią gėrybę

Mažai kas galvoja, kad didžiausia dovana – Lietuva, todėl ji iškeičiama į materialią gerovę ir tiesioginę naudą. Iš tikrųjų, taip pametama didžiausia gėrybė, LRT RADIJUI sako profesorius Vytautas Landsbergis.

Anot jo, žiauriai besielgiantys žmonės tokiu būdu keršija aplinkai, nes patys yra pasiklydę, nelaimingi.

– Kaip atrodo jūsų dienos – ką jūs veikiate, kas jus domina? O gal susikaupęs ruošiatės M. K. Čiurlionio koncertui? Ar sekate naujienas, aktualijas ir politinius klausimus?

– Šiek tiek domiuosi, bet turėčiau būti susikaupęs koncertui. Kaip gali būti nesvarbu? Tai visiems svarbu, nes nuo to priklauso mūsų gyvenimas ir visuomenės nuotaikos, žmonių tikėjimas savo gyvenimu, noras kurti gyvenimą čia Lietuvoje, kad Lietuva nesunyktų. Čia labai gražus kraštas, kodėl čia negyventi?

Dėl kokios nors algos užsieniuose tebesitęsia emigracija iš Lietuvos, todėl socialinės ir dvasinės permainos į gera gali palaikyti Lietuvoje gyvybę. Tai man, be abejo, rūpi. Ar viskas taip ir bus –beviltiškai vienodai, be dvasinių permainų? Yra gražaus jaunimo, jie kuria čia šeimas, kartais vis pasigirsta apie entuziastus, išvažiuojančius gyventi į kaimą, kur jie jaučiasi laimingi. Ar ilgai jausis?

Bet taip buvo nuo pradžios, kai prasidėjo žemės grąžinimas. Buvo daug laimingų žmonių – jie vėl turėjo savo namus. Išeina, apsidairo – saulė leidžiasi, paukščiai čiulba. Kodėl aš kažkokiame dulkėtame mieste to neturėjau? Juk galima turėti.

Bet nuteikiami žmonės, paveikiami protai, kad svarbu tiesioginė nauda, materiali gerovė. Jei to minimumo neturiu, jau aš vargšas, kankinys ir turiu bėgti į pasaulį ir laimės ieškoti. Taip žmonės įsitikinę.

Mažai kas galvoja, kad didžiausia dovana – pati Lietuva, ir pameta ją dėl kažkokių gėrybių. Bet  iš tikrųjų pameta pačią didžiausią gėrybę.

Mažai kas galvoja, kad didžiausia dovana – pati Lietuva, ir pameta ją dėl kažkokių gėrybių. Bet  iš tikrųjų pameta pačią didžiausią gėrybę.

– Kokių dvasinių pokyčių reikėtų?

– Sujaukta vertybių sistema. Grįžta žmonės, įsikuria, išpuošia savo seną arba įsigytą sodybą, o tame pačiame kaime kitą dieną du jauni nusigėrę vyrai pasikaria arba nusinuodija alkoholiu. Tokia savižudybės nuotaika per daug paplitusi, greta noro gyventi yra nenoras gyventi. Tai liūdna perspektyva, tad reikia vilties, kad gali kažkas pasikeisti žmonių galvose.

Nors dabar daugiau akcentuojama, kad reikia didesnių algų, atpiginti vaistus, pensijas sutvarkyti. Viso to reikia iš tikrųjų, bet aš pasakau taip (mane paskui bara) – tu išvažiavęs ten daug uždirbsi ir galų gale turėsi patogesnį karstą nei vargšas čia, likęs Lietuvoje.

O kodėl tavo močiutė Sibire badavo, kentėjo ir vis tikėjo, kad mes grįšim į Lietuvą? Nieko nėra gražiau nei gyventi Lietuvoje. Dabar yra kitų pasiūlymų ir jie susuka galvas.

– Kaip jūs elgdavotės, kai tekdavo susidurti su nusivylimu? Pavyzdžiui, 1992 m., atrodo, Lietuva tik iškovojusi nepriklausomybę, Sausio 13-ąją mūsų šalis stebuklingai apsigynė. Bet štai 1992 m. rinkimai ir jūsų vadovaujamas Sąjūdis pralaimi. Kaip reikia sutikti nusivylimus? Kaip eiti į priekį?

– Tai yra gyvenimas. Tu gali turėti kokią nors blogą patirtį, patekti į nelaimę. Mes pusę šimtmečio buvome nelaisvėje. Tartum kažką galima daryti, judėti į Rytus – ten didelė erdvė, į kurią vizų nereikia. O į Vakarus – geležinė uždanga, ir ne tik geografinė, bet ir kultūrinė.

Tu esi pasmerktas, visa tauta pasmerkta būti susovietinta. Žmonės turi būti paversti sovietžmogiais, pakeistas jų mąstymas, vertybės, supratimas. Tegul jie garbina Staliną, dar ką nors ir būna laimingi, kad gyvena pačioje teisingiausioje santvarkoje, nors iš tikrųjų juos engia kaip nori. Tokius sugadintus, sužalotus žmones norėjo padaryti.

Iš dalies kai kas to ilgisi – tada buvo geriau, nors nebuvo laisvės, bet buvo geresnė tvarka. Tartum belaisviu būti geriau... Tai sena taisyklė. Kartais žmonės ir ilgisi vergijos, nes tada gyvenimas be atsakomybės. Tavo šeimininkas už viską atsako, o tu sau – ką tau davė, tuo džiaugiesi. Kas maištauja, tam galvą nukerta – vėl tvarka. Arba į „psichuškę“ uždaro – kas čia darosi, kuriam negerai, kai visiems gerai? Tokioje sistemoje iš mūsų norėjo padaryti sovietžmogius.

– Iš kur tas stebuklas? Atsiimdamas Laisvės premiją, sakėte – esame ten, kur pasirinkome būti, aukštesnė jėga mums padėjo. Kaip išliko Lietuva?

– Per visą istoriją Lietuvos išlikimas tam tikras stebuklas. Galima galvoti, kad mus lydėjo apvaizda, kažkas globojo. Arba tai gali būti gyvybinė pačios tautos jėga. Tauta norėjo gyventi, kurti net baudžiavos laikais.

Tai nebuvo vien baudžiauninkų tauta – buvo ir šviesuolių, bajorų. Ne visi buvo engėjai – kiti ėjo šviesti žmonių, steigė mokyklas. Oginskiai buvo mecenatai – ne tik turtingi žemvaldžiai. Lietuvoje atsirado pirmas telefonas, pirma elektros stotis. Buvo toks šviesuolis Laurynas Ivinskis, kuris norėjo leisti lietuvišką laikraštį. Bet leisti laikraštį – verslas, todėl leido kalendorius, kuriuose buvo įvairių skaitinių, eilėraščių, dainų. Tokiame kalendoriuje pirmą sykį buvo išspausdinta Silvestro Valiūno eilėraštis „Birutė“.

– Viktoras Franklis rašė, kad kiekvienas pasirenka savo gyvenimo prasmę – jos nėra universalios. Kaip prisibelsti iki žmonių, kurie neieško gyvenimo prasmės ir pasirenka lengviausią kelią – gerti? Išgeri ir žiūri kažkokias TV laidas, kurios vis kalba apie nusikaltimus.

– Matai, tu turi dovaną – tėvynę ir tau duotą laiką. Tu gali jį sunaudoti labai įvairiai. Gali praleisti tuščiai, niekais, net blogiems, žiauriems dalykams, jeigu tai teikia malonumą. Dažnai žmonės keršija dėl to, kad pats yra paklydęs ir nesusigaudo. Tada jis keršija aplinkai. Jis – kaip vaikas, kuris keršija, nes augo be meilės. Tai jo protestas, jo revoliucija, bet dažniausiai nei auklėtojai, nei tėvai nelabai supranta, kad ne jį reikia bausti, o tuos, dėl kurių jis yra nelaimingas. Juk toks elgesys – pagalbos šauksmas.

Nereikia tų žmonių bausti, kai jie nekalti, kai kalti kiti. Čia prasideda pasirinkimas – ką tas mažas vargšas žmogus gali pasirinkti? Jis neturi valios. Jis gali pavogti, išmušti langą. Kartais langą išmuša išdykaudamas, o kartais iš keršto.

Yra blogesnių dalykų, kai žmonės eina ir daužo. Dabar išeina tūkstančiai į gatves, degina automobilius. Beveik bepročiai. Jiems kažkoks varžtas persisukęs. Jie eina keršyti. Bet kam ir už ką?

– Ar kalbate apie buvusio G20 susitikimo protestus?

– Tai buvo tik proga, nes buvo daug TV ir policijos. Bet tokių riaušių būna nuolat – nusiaubiamos parduotuvės, deginami automobiliai. Žmonija išmoko tvarkytis – apdraudžia tuos automobilius, parduotuves. Nusiaubkit – mes vis tiek atsiimsime pinigus. Ir susidaro tokia tvarka, toks gyvenimo būdas, leidžiantis vandalams ir laukiniams iškrauti savo nelaimes. O jei tau gerai, nueini prie jūros. Aš nueinu prie jūros ir man ten nereikia rasti šimto ar tūkstančio dolerių, kad būčiau laimingas.

– Užtenka kumščio dydžio gintaro gabalą rasti.

– Žinot, jūs vis tiek krypstate į tai, kad kažką reikia atrasti ar kažkas tau turi duoti, šiuo atveju – jūra turi padovanoti gintaro gabalą. Ačiū, jūra, tu teisingai padarei. Jei nebūtum padovanojusi, būčiau grįžęs nelaimingas ir gal išsitraukčiau butelį iš šaldytuvo. Nenukrypkime į tokius samprotavimus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Klausimas

Klausimas portretas
Čia apie nematerialius dalykus peza tas tipas, kuris Norvegijos Sąjūdžiui skirtą 1 mln. dolerių premiją, pasisavino ? Kuris liepė išjungti mikrofoną ir neleisti kalbėti P. Gražuliui mitingo prie A. Mickevičiaus metu ? Šitas tipas ?

kaunietis

kaunietis portretas
Nereikėtų V.Landsbergio vadinti profesoriumi. Tą vardą jis gavo vadinamosios Lietuvos okupacijos laikotarpiu ,todėl jį reiktų vadinti tarybiniu profesoriumi ,arba visai atsisakyti profesoriaus vardo.

Prosenelis

Prosenelis portretas
Brudasdiedulie islaptines tautos žudikus 75 metams dreba iš baiminęsis kad kas nenudietu .
VISI KOMENTARAI 58
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių