Unikalias skulptūrėles kuriantis E. Busarovas: iš rūsio – į tarptautinį pripažinimą

Su mažosios plastikos skulptoriumi Edvinu Busarovu galima kalbėti valandų valandas. Skirtingose meno srityse save išbandęs menininkas šiuo metu unikalia technika kuria figūras, prancūziškai vadinamas „Objet d’art“, reikalaujančias didelio meistriškumo ir išmanymo. Unikalūs Edvino kūriniai neliko nepastebėti: balandžio mėnesį jis gavo tarptautinį meno apdovanojimą iš JAV, kur iš 626 dalyvių buvo ketvirtas, o vos po mėnesio, dar net nepaskelbus dalyvių atrankos, buvo pakviestas dalyvauti 2019 m. spalio 18–27 d. vyksiančioje XII Florencijos bienalėje.

Apie tai, kaip menininkui sekasi ruoštis, su kokiais iššūkiais tenka susidurti ir kaip jo gyvenime atsirado mažoji plastika, kalbėjomės susitikę prie Vilnelės Užupyje.

– Kokia mažųjų plastiko skulptūros figūrėlių istorija?

– Jos buvo populiarios XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, bet paskui natūraliai išnyko. Šioms figūroms kurti reikalingas labai aukštas meistriškumas, o industrializacija, matyt, padarė savo ir visi meistrai kažkur išėjo. Kaip ir Fabergé juvelyrika – ten dirbo apie 500 specialistų, kurie po revoliucijos tapo nereikalingi ir išsibarstė kas sau.

– Lietuvoje be tavęs dar kas nors kuria tokius kūrinius? Kuo ypatinga tavo technika?

– Mažosios plastikos darbus – taip, bet niekas nekryžmina su emale. Emalės negalima uždėti ant didelio svorio metalų, detalė turi būti pagaminta atskirai, kitaip nukris. Emalė ir metalas privalo atvėsti kartu, nes jeigu jie atvėsta atskirai, natūraliai atsiklijuoja. Taigi aš figūrėlę išskaidau iki maksimaliai daug detalių, jas dedu į krosnį, padedu tokią sutrintą emalę, panašią į grūstą stiklą, ir lydau. Išsilydžius nušveičiu ir nupoliruoju. Tai jau visai senovinė technika. Reikėjo labai daug laiko praleisti rūsyje, kol supratau, kaip tai reikia daryti.

– Teko viską išmokti pačiam?

– Iš pradžių, žinoma, pamokė, bet daugybę dalykų teko sužinoti pačiam, nes tokių surinktų figūrų niekas nedaro, tai jau mano autorinė technologija. Anksčiau darydavau be emalės, viena figūrėlė būdavo beveik vientisas elementas, tada tai atrodė irgi gražu (juokiasi). Bet vėliau po truputį pradėjau skaidyti: taip išgaunamos aštresnės linijos, gali pasižiūrėti į vidų, pamatyti visas pakampes. Bet kartu stengiuosi palikti šiek tiek lipdybos. Bandau jungti į vieną visumą juvelyriką, skulptūrą ir emalę. Stengiuosi išlaikyti tradicijas, bet bandau įnešti ir šiuolaikiškumo.

Man buvo staigmena, kai Anglijoje šiuolaikinio meno leidiniai pradėjo spausdinti mano kūrinių nuotraukas. Lietuvoje menotyrininkai sureagavo paprastai, o ten jie pamatė kažką kitaip. Paskui gavau apdovanojimą iš JAV. Taigi pirmiausia sureagavo anglai, paskui amerikiečiai įteikė tarptautinį apdovanojimą, o galiausiai gavau pakvietimą į Florencijos bienalę dar net neprasidėjus jos atrankai.

– Nustebino?

– Viena Niujorko galerininkė, praėjusiais metais dalyvavusi komisijoje ir atrankoje, parašė rekomendaciją man visiškai nežinant. Tada gavau raštą. Bandžiau suprasti, kur aš patekau? Kokia bienalė? Gal kažkas pajuokavo (juokiasi). Bet pradėjau domėtis – tikrai patekau, viskas pasitvirtino, nebuvo jokių fake news.

Florencijos bienalė pasirodyti vienam menininkui yra tikrai geriausia pasaulyje. Venecijos bienalė skirta labiau architektūrai ir ten Lietuva oficialiai dalyvauja. Florencijos bienalėje tarsi atstovauju Lietuvai, bet tarsi sau – be galerijos, be jokių tarpininkų. Reikia susirasti rėmėjų, kuriems sudarytos labai geros sąlygos. Aišku, gali ir be rėmėjų, bet Lietuvą reklamuoti šiemet labai brangu (juokiasi).

Reikia pabaigti labai brangų darbą, kurio savikaina labai didelė, – čia nėra tapyba, kur į paveikslą žmogus gali 15 eurų investuoti. Mano kūriniui reikia mažiausiai 150 eurų, kartais netgi  800 ar 1 000 eurų. Vien liejimas gali kainuoti 150 eurų, tai nėra mažai. Taigi dar prieš darydamas darbus turi turėti klientą ir jam parduoti eskizą.

– Turi daug klientų? Kaip jie tave susiranda?

– Jų nėra  ir negali būti daug. Rinka nedidelė, bet labai jauki. Jeigu ji veikia gerai, jos ir užtenka. Anksčiau išvis buvo uždaras ratas, niekas nieko nežinojo, vienas per kitą surasdavo. Pats nesuprasdavau, nei kaip jie randa, nei kodėl (juokiasi).

– Esi fotografas, audiovizualinių menų specialistas, dailininkas, muzikas, restauratorius, kuri mažosios plastikos skulptūras iš brangiųjų metalų. Kaip save pristatai nepažįstamiesiems?

– Visi kiti, išskyrus mažosios plastikos skulptūras, šiuo metu yra pomėgiai. Su fotografija yra taip: nueini, nufotografuoji, dalyvauji parodoje – štai jau ir fotografas (juokiasi). Nevadinčiau savęs taip vien dėl to, kad kažkokioje išvykoje vaikščiodamas padariau keletą nuotraukų. Žinoma, pavyko ir gerų kadrų padaryti, pripažįstu. Ir leidiniai spausdino tas nuotraukas, tai gal vis dėlto ir fotografas (juokiasi). Bet tai nėra ta veikla, kuria nuolat užsiimčiau.

Muzika irgi buvo pomėgis. Tie visi dalykai padeda atsipalaiduoti ir išvalyti smegenis. Be to,  kartais iš skirtingų veiklų gautos žinios padeda kurti mažosios plastikos skulptūras.

– Buvo laikai, kai grojai Kauno grupėje „Syndrome of chaos“, o jaunų grupių festivalyje „Sparnai“ laimėjai geriausio instrumentininko vardą.

– Buvo metas, kai labai norėjau kurti muziką, bet paskui supratau, kad ją kuria labai daug žmonių pasaulyje ir tai daro labai labai gerai, tad bandyti prie jų prisitempti neverta. Aišku, viskas įmanoma, bet tam reikia skirti 95 proc. viso savo laiko. Tokiu atveju reikia atidėti į šalį visas kitas veiklas. Tad natūraliai nusprendžiau, kad geriau daryti tai, ko niekas nedaro arba labai mažai kas daro.

Taip, muzika man reiškia labai daug, tačiau kaip aš visiems sakau, Lietuvos rinka yra per maža, o užsienio rinkai mes dar per silpni. Buvo laikai, kai man atrodė, kad aš būsiu geriausias pasaulio bosistas, bet susiklostė kitaip (šypsosi). Jeigu grupė būtų galėjusi šiek tiek užsidirbti, galbūt būtume judėję į priekį, bet su alternatyvia muzika tai padaryti labai sunku. Ji dar ir dabar muzikantams yra daugiau pomėgio dalykas. Turiu pažįstamą grupėje „Sportas“. Visi žino jos dainas, bet už koncertą jis gauna labai labai nedaug. Dėl to turi kitą darbą. Neįsivaizduoju, kad, pavyzdžiui, žinomos Anglijos grupės narys dirbtų projektuotoju, o po darbo eitų koncertuoti. Net Lenkijoje ir  Latvijoje tai yra nesuprantama: tavo dainas žino, viskas.

– Gavai labai svarbių apdovanojimų ir įvertinimų, bet Lietuvoje tai nebuvo itin sureikšminta. Negaila, kad Lietuvoje tokia kultūros ir meno situacija?

– Štai kodėl aš ilgai dirbau pogrindyje – ten man buvo smagu, aš turėjau savo rinką, nesusitikdavau su menininkais, kurie visada skųsdavosi, kad niekas nieko neperka ir pan. Nenorėjau į tą lauką patekti, bet natūraliai papuoliau ir dabar labai sunku susilaikyti nepradėti niurzgėti, kaip čia blogai. Taip, rinka yra silpna, menotyra irgi truputį silpnoka, bet tam mes ir esame, kad kažką pakeistume. Noriu išrauti su šaknimis tą tendenciją, kad menininkai turi patys susimokėti už parodas. Šiek tiek įdėsime darbo ir ta situacija gal šiek tiek pasikeis. Vienas daugiau pasiekęs žmogus paskui save tempia kitus. Visi žmonės turi didelių talentų, tiktai kartais logika ir vidinis stabdys tai užgniaužia ir žmogus nebetiki, kad jis tai gali. Jeigu kas nesiseka, visada kaltinu save ir bandau ieškoti priežasčių, ką pats padariau ne taip, o ne ką ne taip dėl manęs padarė valstybė. Ji nepadarė klaidos, nes ji nepadarė nieko. Ir dėl to nereikia jaudintis. Tokia šalis, gal kada nors atsigausime.

– Susidariau įspūdį, kad esi užsispyręs tobulumo ieškotojas. Tai padeda ar trukdo?

– Taip, stengiuosi viską padaryti maksimaliai gerai: arba daryti gerai, arba nedaryti iš viso. Ir aš patariu jaunimui nelįsti į viešumą per anksti. Jie dar ne viską mato, kaip ir aš kažkada nemačiau, bet, laimei, kažkaip susilaikiau, matyt, mano vidinis balsas sakė: „nelįsk“ (juokiasi). Vakar skaičiau apie žmogų, darantį papuošalus, kuris išgarsėjo 90-ies, kai jį paskyrė parodoje ar galerijoje kuratoriumi. Jis iki tol darė visiškai tą patį, turėjo kažkokį savo klientų ratą kaip ir aš, ir niekas jo nesureikšmindavo. Staiga viskas apsivertė, jis tapo tarptautine žvaigžde.

– Kokie lietuvių menininkai tave žavi?

– Pasakyti, kad patinka Vilmantas Marcinkevičius, Ray Bartkus – tai nieko nepasakyti (šypsosi). Kalbėdamas apie mane žavinčius menininkus, aš kalbu bendrąja prasme: žiūrint jaunųjų kūrėjų darbus ir lankant jų parodas, akį patraukia labai rimti kūriniai. Kad ir šių metų meno mugės „ArtVilnius“ nugalėtojas Rimas Sakalauskas – jo sukurtą vaizdo darbą pamačiau per TV ir man jis paliko milžinišką įspūdį: ta technika, tie išfragmentuoti darbai, perteikiantys niūrią Karoliniškių dvasią. Dažnai susiduriu su problema, kad mes atsimename kūrinius, bet nežinome menininko pavardės, nes jis nėra žvaigždė. išeina kažkoks vakuumas: jie nėra žvaigždės, jų darbai labai geri, bet apie juos nėra daug informacijos. Tačiau į tokius kūrinius aš investuočiau čia ir dabar. Būtų puiku, jei Lietuvos muziejai, pamatę, kad svetur darbai yra paklausūs, iš karto skambintų menininkui ir pirktų net nedvejodami.

– Susidaro įspūdis, kad kartais mūsų menininkai užsienyje yra labiau žinomi ir matomi negu Lietuvoje. Tavo atvejis irgi panašus.

– Taip. Lietuvoje esu susidūręs ir su ciniška kritika. Iki bienalės esu gavęs recenzijų, kur mano kūriniai buvo vadinami suvenyrais arba glamūriniais.

– Dažniausiai kuri vienetinį dirbinį, darai tai rankomis, be jokios papildomos įrangos – akinių ar didinamojo stiklo. Sieki daugiau natūralumo ir autentikos ar tiesiog neini lengviausiu keliu?

– Čia meno kūrinys, tu jį gali sukurti tokiu būdu, kokiu nori. Bet darant figūrą iš daugybės detalių, sunku išgauti judesį, padaryti taip, kad figūra nebūtų sustingusi – kas nors pajuda per mikroną ir jau stovi nenatūraliai. Tai kad to nebūtų, aš viską stengiuosi daryti be didinamojo stiklo. Noriu, kad apie kūrinį tvyrotų natūralumo jausmas. Kai žiūri bendrą vaizdą, tai jaučiasi, kad sukurta ne kompiuteriu. Ir man tai labai svarbu.

– Skaičiau, kad vaikystėje tau didelis įkvėpimo šaltinis buvo į Sibirą ištremtas senelis.

– Tam tikra prasme taip. Vaikystėje man jo trūko, atrodė, kad būtų galima tiek daug su juo pasikalbėti. Dar ir dabar likęs toks iš vaikystės atsineštas apmaudas. Juk vaikas nesupranta visų tų dalykų. Paskui dirbi ir supranti, kad tavo darbai dar yra skirti ir tam, kad pasaulis eitų į priekį ir nesikartotų tokios nesąmonės. Tad ir tas įkvėpimas tokio pobūdžio – jokiais būdais neleisti istorijai pasikartoti.

Įdomus atsitiktinumas: gyvenime esu daugiausia padaręs traukinių skulptūrų, o mano senelis  kažkada traukinius sprogdino. Toks mūsų šeimos verslas (juokiasi). Net ir norėdamas nesugalvosi tokio sutapimo.

– Tau svarbi praeitis ir istorija?

– Taip, labai. Aš labai ja domiuosi, mes lankome dvarus, šviečiamės. Man labai svarbu atkurti tai, kas buvo. Ir žinau tikrai nemažai apie senovės lietuvių kostiumus ir gyvenimo būdą. Be istorijos žmogus yra elementarus vartotojas – iki parduotuvės, puodo ir iki lovos. Kokia prasmė gyventi, jeigu tu nežinai, kodėl tu čia gyveni. Juk egzistuoji dėl savo protėvių palikimo, tad turi tai gerbti.

– Kur ieškai įkvėpimo ir semiesi idėjų?

– Jos kažkaip pačios ateina. Pastebėjau, kad, šovus vienai idėjai, padarau mažą kūrinį ir ant jo pamato iškyla kita mintis. Taigi vyksta toks idėjų virusas ir dauginimasis. Jos man ateina savaime, nesuprantu iš kur. Kokybine prasme įkvepia gerai padaryti kūriniai, pagaminti viduramžiais.

– Kaip atsipalaiduoji?

– Susitinku su draugais. Plepame, pasiimame gitarą, išvažiuojame į gamtą. Tada man būna geriausia, bendravimas mane atpalaiduoja. Dirbti mėgstu vienas, bet po darbo būnu išalkęs bendravimo, man trūksta socializacijos. Taip atsiranda pusiausvyra.

Labai mėgstu skandinavų kiną, jų humoras yra tobulas ir joks britiškas jam neprilygsta. Žavi nenuspėjamumas – tu gali galvoti, ką nori, o viskas vyks visiškai kitaip.

– Kokie tavo tikslai ir svajonės?

– O galima sakyti svajonę? Pagal prietarus, ji neišsipildys (juokiasi). Mano svajonė yra studija. Neturėjau ir neturiu svajonės išgarsėti. Darbai – taip, jie turi būti įvertinti ir matomi. Bet manęs gali ir nepastebėti, man to visiškai nereikia. Tai va, tokia ir svajonė – kad gatvėje nepažintų (juokiasi). Bet aišku, gali galvoti ir norėti vienaip, o bus visaip kitaip. Kaip skandinavų filmuose.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Violeta

Violeta portretas
Perskaičiau susidomėjusi. Puikus interviu. Sėkmės bienalėje.

Kaunas

Kaunas portretas
saunuolis sekmes kuryboje ir darbe
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių