Unikali patirtis iš nukainotų knygų skyriaus

Ši aplinkybė labiau atskleidžia mūsų politinio sužavėjimo laikinumą nei nuoseklų požiūrį į iškylančias tarptautinio gyvenimo problemas. Nors turime Džocharo Dudajevo skverą Vilniuje, Čečėnijos aikštę Kaune, šiandien retas praeivis sugebėtų sklandžiai paaiškinti, kokie įvykiai paskatino didžiųjų Lietuvos miestų gyventojus imtis tokios iniciatyvos.

Paralelės su nūdiena

2015 m. Lietuvoje pasirodęs "Polinos dienoraštis" netapo sensacija ir visų graibstoma knyga, tačiau atskleidžia mūsų mąstymo ypatumus. Mes žavimės tautomis, kurios siekia išsivaduoti iš Rusijos įtakos, tačiau per mažai įsigiliname į tam tikro regiono tikrovę.

Čečėnijos karai (1994–1996, 1999–2009) atskleidė ne tik musulmonų pasaulio regioninį savitumą, bet ir suteikė mums galimybę susipažinti su dar neregėtais šio pasaulio atspalviais – nusikaltimais žmoniškumui, korupcija ir demokratinių vertybių nepriėmimu.

Dėl to Čečėnija su savo problemomis artimesnė Sirijai, apie kurioje vykstantį pilietinį karą turime irgi gana blankų supratimą. Deja, Laisvosios Sirijos armijos kova prieš Basharo al Asado režimą jau nesukelia tokio susidomėjimo ir euforijos. Tačiau P.Žerebcovos dienoraštis atveria visiškai kitą šiuolaikinio karo kasdienybės pusę, kurioje nėra istorinių ar geopolitinių realijų nagrinėjimo, o yra tik paprastas noras išgyventi. Kiekvienas perskaitęs dienoraštį gali įvertinti savo išgyvenimo galimybes aprašomo karo akivaizdoje ir politikų žodžių veiksmingumą.

Pasaulio vaikas

Lietuvoje išspausdintame dienoraštyje P.Žerebcova aprašo tris savo gyvenimo metus, nuo keturiolikos iki septyniolikos, Antrojo Čečėnijos karo metu (1999–2009). Rusė paauglė įtaigiai atskleidžia gyvenimą Rusijos kariuomenės niokojamoje Čečėnijoje. Nors dėl to rusai patiria ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą, bet Polina nestokoja ironijos.

"Jie nežino, kad mano tėvo tėvas – čečėnas. Taigi pagal tėvo liniją aš – čečėne. Aš turiu mamos pavardę todėl, kad prieš septynis mėnesius iki mano gimimo mama išsiskyrė su mano tėvu. Taikytis ji nenorėjo. Vėliau mama gavo iš gydytojo pažymą, kad aš – septynių mėnesių vaikas! Ji užrašė mane savo pavarde. Smagiausia tai, kad mano tėvo motina, mano močiutė Elizabet, – žydė. Vadinasi, jis žydas? Cha cha. Pas juos viskas pagal motinos liniją." Noras išgyventi bet kokiomis sąlygomis padėjo labiau nei įsitikinimas, jog esi pasaulio vaikas. Vien ko verta Polinos sužeidimo istorija, kai po Rusijos kariuomenės paleistos į turgų raketos sprogimo jos kojoje atsirado šešiolika skeveldrų. Gauti kvalifikuotą medicininę pagalbą neįmanoma, nes dėl atjungtos elektros ligoninėse neveikia rentgeno aparatai ir trūksta būtiniausių medikamentų. Dėl to įrašai Polinos dienoraštyje skamba itin negailestingai: "Gėriau tablečių nuo skausmo ir migdomųjų. Bet skausmas vis stiprėjo ir stiprėjo. Vos prisnūdau, mūsų katė, per bintus pajutusi kraują, palindo po antklode ir dantimis įsikabino man į dešinę koją. Buvo siaubinga. Aš nuginiau ją niuksais."