U. Ba­raus­kai­tė: žmo­gus be mei­lės gy­ve­na, bet mo­te­ris ta­me žmo­gu­je mirš­ta

– Vi­sos mo­te­rys pra­džio­je bū­na tru­pu­tį tra­pios. Užg­rū­di­na bū­tent iš­da­vys­tės. Ta­da sto­jie­si ir įro­dai, kad ga­li – ir ta­vo sėk­mė yra sa­vo­tiš­kas kerš­tas. Vie­ną kar­tą, ant­rą, trečią… Ir kuo dau­giau pa­sie­ki, tuo la­biau ta­ve smuk­do, vis ban­do pa­ro­dy­ti tau tik­rą­ją mo­ters vie­tą. Vy­rai daž­nai bū­na emo­ciš­kai žiau­rūs stip­rioms mo­te­rims – nes pa­tys jau­čia­si men­kes­ni. Kuo ma­žes­nis šu­ne­lis, tuo gar­siau lo­ja ir skau­džiau kan­da. Bet tai ne mei­lė, o kon­ku­ren­ci­ja. Vy­rai daž­nai pyks­ta, kad mo­te­rys su jais kon­ku­ruo­ja. Ne­tie­sa. Tai vy­rai kon­ku­ruo­ja su mo­te­ri­mis. Mo­te­rims už­tek­tų, kad pa­pras­čiau­siai jas my­lė­tų ir pa­lai­ky­tų. Ypač – tas stip­rią­sias, nes jos jau so­čiai pri­si­ken­tė­jo. Kas yra stip­ri mo­te­ris? Juk tai mo­te­ris, ku­ri, užuo­t plaz­dė­ju­si šil­ki­nė­mis su­kne­lė­mis, dir­ba ke­liuo­se dar­buo­se, ap­mo­ka są­skai­tas, vel­ka na­mo krep­šius, ve­džio­ja per lie­tų šu­nis, kai rei­kia – šluos­to no­sį ir iš­klau­so, ir vi­sai ne­svar­bu, kad ką tik pa­sli­ka gu­lė­jo sker­sai lo­vos ir sriū­ba­vo. Tu ne­tu­ri tei­sės sriū­bau­ti ir pa­lūž­ti, to­dėl TIE­SIOG EI­NI IR DA­RAI. Tos stip­ry­bės kai­na – di­džiu­lis nuo­var­gis. Vi­sų pir­ma – emo­ci­nis.

– Au­gi­na­te dvi duk­ras. Ar ne­bi­jo­te, jog ir joms teks iš­gy­ven­ti ne­ma­žai jaus­mų dra­mų? Ką joms pa­ta­ria­te šiuo klau­si­mu?

– Ne­bi­jau. Kiek­vie­nam sa­vo. Rū­pi­nuo­si, kad jos užaug­tų my­li­mos ir sa­va­ran­kiš­kos, ta­čiau sa­vo pro­ble­mas tu­rės iš­spręs­ti pa­čios. Ma­no pa­tir­tis joms ne­ga­lio­ja.

– Ko­kios, jū­sų nuo­mo­ne, yra di­džiau­sios da­bar­ti­nės vi­suo­me­nės pro­ble­mos?

– Ne­kal­bant apie po­li­ti­ką ir vi­sa kita… Man la­bai pa­ti­ko pa­sa­ko­ji­mas apie žmo­nes, ku­rie kar­tu pra­gy­ve­no vi­są gy­ve­ni­mą, nes jų lai­kais ne­bu­vo įpro­čio iš­mes­ti su­lau­žy­tą daik­tą – jie jį pa­tai­sy­da­vo. Tai čia ir yra di­džiau­sia mū­sų pro­ble­ma – mes no­ri­me vis­ko nau­jo. Nau­jo te­le­fo­no, kom­piu­te­rio, žmo­nos, ma­ši­nos. Mes nie­ko ne­be­tai­so­me. Ir gal­vo­ja­me, kad idea­lūs san­ty­kiai tu­ri at­si­tik­ti sa­vai­me, be pa­stan­gų, be rū­pes­čio, be dar­bo. O kai neat­si­tin­ka, sa­ko­me, kad šie ne­bu­vo idea­lūs ir ieš­ko­me ki­tų san­ty­kių. O nu­si­vy­li­mas kas­kart vis di­des­nis, vis sun­kiau at­si­ver­ti mei­lei. Ir pa­sau­lis pri­si­pil­do vie­ni­šų, pik­tų ir nu­si­vy­lu­sių žmo­nių.

– Kaip ma­no­te, ko­kiam ne itin reikš­min­gam da­ly­kui ski­ria­me per daug dė­me­sio ir lai­ko?

– Be abe­jo, kū­no for­moms ir raukš­lėms! Kiek­vie­nas bo­biš­kas žur­na­las tau aiš­ki­na, kad pri­va­lai sa­ve my­lė­ti to­kią, ko­kia esi, ir čia pat tau bru­ka re­cep­tus, kaip su­liek­nė­ti, įgau­ti for­mą, įveik­ti pro­ble­mi­nes zo­nas. Tau nuo­lat trans­liuo­ja kaž­ko­kias sa­vęs to­bu­li­ni­mo idė­jas ir mat­ri­cas. Ką val­gy­ti, kaip reng­tis, kaip spor­tuo­ti, kaip po­zuo­ti as­me­nu­kėms, kaip my­lė­ti ir my­lė­tis... Tar­si ta­vo gy­ve­ni­mas bū­tų vie­na iš­ti­si­nė pro­ble­ma. Štai kur bė­da – mes nuo­lat tai­so­me SA­VE. Bet ne san­ty­kį su ki­tu žmo­gu­mi. Taip gy­ve­ni­mas ir ei­na pro ša­lį. Po­zuo­jant as­me­nu­kėms.

– Kaip ma­no­te, kas sun­kiau: bū­ti įskau­din­tam ar neiš­ven­gia­mai įskau­din­ti ki­tą?

– Bū­na žmo­nių, ku­rie skau­di­na ki­tus be jo­kio gai­les­čio. Kar­tais iš leng­va­bū­diš­ku­mo, tik­riau­siai bū­na ir to­kių žmo­nių, – ta­čiau kur kas daž­niau iš be­ga­li­nės bai­mės, kad tik pa­tys ne­bū­tų įskau­din­ti. Tai sa­vi­gy­na. To­kiems įskau­din­ti leng­viau. O ki­ti gy­ve­na ka­muo­ja­mi nuo­la­ti­nio kal­tės jaus­mo ir vis lau­kia pel­ny­tos baus­mės – to­kiems leng­viau bū­ti įskau­din­tiems nei įskau­din­ti ki­tą. Aš ne­no­riu nei skau­din­ti, nei skau­din­tis – la­biau­siai no­riu su­pras­ti. Ir jei­gu man lo­giš­kai aiš­ku, ko­dėl žmo­gus ma­ne įskau­di­no, ta­da ga­liu tai iš­tver­ti. Jei­gu ne­sup­ran­tu – ta­da mir­tis. To­kiems gal­vo­sū­kiams ga­liu pa­skir­ti nors ir de­šimt me­tų! Tai taip pat ga­na sa­vi­žu­diš­ka, bet man pa­tin­ka narp­lio­ti to­kias mįs­les. Toks psi­cho­lo­gi­nis po­mė­gis.

– Eri­chas Ma­ria Re­mar­kas yra ra­šęs, jog žmo­gus be mei­lės – tik ato­sto­gau­jan­tis la­vo­nas. Ką apie tai ma­no­te?

– Kai bai­giau ra­šy­ti „Vie­no žmo­gaus bo­he­mą“, at­ro­dė, kad ga­li­ma gy­ven­ti ir be mei­lės. Aš juk gy­ve­nu, ar ne? Bet, kaip sa­ko ma­no drau­gė In­ga, vi­sa tai – tik pleist­ras ant žaiz­dos. Vi­si tie mū­sų sta­tu­sai ir nuo­pel­nai – tik pleist­ras, ku­riuo mes pri­den­gia­me žaiz­do­tą, ne­pa­to­gią tie­są. Mo­te­ris be mei­lės mirš­ta. Ne­sup­ras­ki­te ne­tei­sin­gai – žmo­gus be mei­lės gy­ve­na. Ir dar kaip kie­tai gy­ve­na! Dar­bai, drau­gys­tės, po­mė­giai, pra­mo­gos, ke­lio­nės! Ne gy­ve­ni­mas, o žai­ža­ruo­jan­tis at­rak­cio­nas ir ka­lei­dos­ko­pas! Bet mo­te­ris ta­me žmo­gu­je – mirš­ta. Ta tra­pi, švel­ni bū­ty­bė su si­jo­nais, apie ku­rią vis kal­ba ezo­te­ri­kai ir t.t. Ta kaž­kie­no ant­ro­ji pu­sė. Ir ta­da pa­ti tam­pi tru­pu­tį vy­ru. Pa­ti sau ant­rą­ja pu­se.

– O kaip ma­no­te, mo­te­riai ge­riau be­są­ly­giš­kai my­lė­ti pa­čiai ar leis­tis bū­ti my­li­mai, le­pi­na­mai ir ap­rū­pin­tai, ta­čiau ne­deg­ti jaus­mu tam žmo­gui?

– Vy­res­nių mo­te­rų iš­min­tis by­lo­ja, kad vi­sa­da ge­riau, kai vy­ras my­li la­biau. Bet tai ne­reiš­kia, kad mo­te­ris vi­sai ne­my­li. My­lė­ti tu­rė­tų abu – nors kaip, nors kiek. Bet my­lė­ti, o ne aist­rin­gai ga­din­ti vie­nas ki­tam gy­ve­ni­mą. Čia yra es­mi­nis skir­tu­mas.

– Esa­te ap­lan­kiu­si ne­ma­žai mu­sul­mo­niš­kų kraš­tų. Ar jū­sų, kaip ne­prik­lau­so­mos ir sa­va­ran­kiš­kos mo­ters, ne­žei­dė te­nykš­čių vy­rų po­žiū­ris į mo­te­ris, jų vie­tą vi­suo­me­nė­je? O gal iš tų kraš­tų žmo­nių tu­ri­me ko pa­si­mo­ky­ti, kad tap­tu­me lai­min­ges­ni?

– Ne tiek ir daug. Bu­vau Pa­les­ti­no­je, Si­ri­jo­je ir Tur­ki­jo­je. O ma­no my­li­mas Li­ba­nas – pu­siau krikš­čio­niš­ka, pu­siau mu­sul­mo­niš­ka vals­ty­bė. Tai ne­ga­liu kal­bė­ti apie griež­to is­la­mo ša­lis, nes ne­tu­riu pa­tir­ties. Bet ma­ne la­biau­siai er­zi­na nuo­sta­ta nie­ka­da ne­si­gin­čy­ti su mo­te­ri­mi. Kad ir ką tau sa­ko mo­te­ris – pri­tark ir pa­da­ryk sa­vaip. Net jei vi­siš­kai ne­lo­giš­kai, ta­čiau sa­vaip. Ki­ta ver­tus, tai iš­plau­kia iš ki­tos nuo­sta­tos – pa­da­ry­ti vis­ką, kad ta­vo mo­te­ris bū­tų lai­min­ga ir pa­ten­kin­ta. Kaip tik to­dėl mes, to­kios ne­prik­lau­so­mos ir sa­va­ran­kiš­kos, aki­mirks­niu ap­svaigs­ta­me – nes ten mus le­pi­na ir žars­to komp­li­men­tus. Rei­kia lai­ko ati­tok­ti ir priim­ti tai kaip pa­pras­čiau­sią kul­tū­ri­nį skir­tu­mą. Ki­tas da­ly­kas, ku­ris man ten pa­tin­ka, – dė­me­sys ir pa­gar­ba šei­mai. Ne su­tuok­ti­niams, o bū­tent vi­sai šei­mai. Aš to pa­si­gen­du pas mus. Mes juk in­di­vi­dua­lis­tai, orien­tuo­ja­mės į sa­vo lo­vą ir in­te­re­sus. Dėl to ir pyks­ta­mės per Ka­lė­das, nes prie vie­no sta­lo prie­var­ta su­sė­da vi­siš­kai sve­ti­mi žmo­nės. Na, bent jau taip at­ro­do iš drau­gų pa­sa­ko­ji­mų. O ma­no šei­ma ki­to­kia – vie­nam kas nors nu­tin­ka, ir po mi­nu­tės ži­no jau vi­si, nes tuoj pat skam­bi­na­ma, ta­ria­ma­si, tvar­ko­mi rei­ka­lai, pa­de­da­ma. To­dėl ry­tie­tiš­kas VI­SOS šei­mos ar­tu­mas man la­bai su­pran­ta­mas. Net ma­no duk­ra kaž­ka­da pa­sa­kė: jei­gu ma­mai ir vi­sai šei­mai ne­pa­tik­tų jos vai­ki­nas, bū­tų tra­ge­di­ja. Nes es­mi­nė ver­ty­bė – šei­ma, o ne pa­vie­niai san­ty­kiai, kur svar­bu, kad tik man ge­rai.