U. Ba­raus­kai­tė: žmo­gus be mei­lės gy­ve­na, bet mo­te­ris ta­me žmo­gu­je mirš­ta

Daž­nai me­ni­nin­kai, ypač ra­šy­to­jai, pa­si­žy­mi kiek ki­to­kiu gy­ve­ni­mo jau­ti­mu – juk tam, kad at­skleis­tum kruopš­čiau­siai pa­slėp­tas žmo­gaus sie­los ker­te­les, ir pa­čiam tu­ri bū­ti ne­sve­ti­mos aitrios emo­ci­jos.

Kam te­ko at­si­vers­ti ra­šy­to­jos Ug­nės Ba­raus­kai­tės kny­gas, grei­čiau­siai ne­ga­lė­jo ne­pas­te­bė­ti mo­ters drą­sos ir ta­len­to be užuo­lan­kų kal­bė­ti apie gy­ve­ni­mo vin­gius, stip­riai pa­lie­tu­sius jos šir­dį. Tad ži­no­mos ra­šy­to­jos ir ra­di­jo lai­dų ve­dė­jos iš­drį­so­me pa­klaus­ti iš­ties as­me­niš­kų klau­si­mų, o U. Ba­raus­kai­tė su jai bū­din­gu at­vi­ru­mu bei ties­mu­kiš­ku­mu da­li­jo­si ne tik po­žiū­riu į įvai­rius ap­lin­kos da­ly­kus, bet ir sa­vo pa­čios, kar­tais net ir skau­džiais, iš­gy­ve­ni­mais.

– Ar vis dar eg­zis­tuo­ja žmo­gus, ku­riam steng­tu­mė­tės įtik­ti?

– Pa­me­nu, vie­na­me in­ter­viu esu sa­kiu­si, kad jau ne­be­sis­ten­giu nie­kam įtik­ti. Bet tai ne vi­sai tie­sa. Vi­sų pir­ma, ke­liu sau di­de­lius rei­ka­la­vi­mus ko­ky­bės po­žiū­riu ir sten­giuo­si elg­tis taip, kad žmo­nėms ša­lia ma­nęs bū­tų pa­to­gu gy­ven­ti bei dirb­ti. Ant­ra, la­bai pa­pras­ta ne­si­steng­ti įtik­ti, kai nė­ra kam įtik­ti – bet vos tik at­si­ran­da vy­ras, ku­ris tau rū­pi, vis tiek imi ke­den­ti plunks­nas. Juk tai la­bai mo­te­riš­ka. Gal jau sa­vęs ne­beau­ko­ji kaip anks­čiau (ir nie­kas to ne­pra­šo), bet pa­tik­ti no­ri­si vis tiek ir at­su­ki gra­žes­nį šo­ną vi­so­mis pra­smė­mis.

– Esa­te už­si­mi­nu­si, jog ne­tu­rė­jo­te lai­mės gy­ven­ti su my­li­mu žmo­gu­mi. Ar tai ver­ti­na­te kaip lai­mės da­ly­ką ar la­biau dvie­jų žmo­nių ne­su­si­kal­bė­ji­mo pro­ble­mą?

– Ma­no at­ve­ju – grei­čiau­siai li­ki­mo da­ly­kas. Vis kaž­ko­kie pra­si­len­ki­mai erd­vė­je ir laike… Kai kal­bu apie lai­mę gy­ven­ti su my­li­mu žmo­gu­mi, tu­riu ome­ny­je tą be­ga­li­nę lai­mę ti­kė­ti, kad čia – ta­vo žmo­gus ir ki­to tau ne­rei­kia, ir jis ta­ve my­li. Kaip tik da­bar su drau­ge In­ga kal­ba­mės apie tai, kaip svar­bu mo­te­riai jaus­tis my­li­mai, pa­lais­to­mai dė­me­siu, komp­li­men­tais, rū­pes­čiu. Kad ne­bū­tų po­rei­kio pri­si­gal­vo­ti, kaip aš ra­šiau „Vie­no žmo­gaus bo­he­mo­je“, esą jis GA­LĖ­TŲ lip­ti per bal­ko­ną ar sa­ky­ti „ži­nai, su­si­tuo­ki­me su džin­sais“ – bet iš tik­rų­jų taip ir pa­da­ry­tų. Ir ne ta­da, kai per vė­lu – o tuo­met, kai tu dar at­vi­ra jaus­mams, dar neuž­nuo­dy­ta nu­si­vy­li­mų. Tai bū­tent to­kios lai­mės aš ne­tu­rė­jau. Ne­bent ma­žy­čiais tru­pi­niais.

O ne­su­si­kal­bė­ji­mo pro­ble­ma la­biau bū­din­ga tiems žmo­nėms, ku­rie gau­na to­kią lai­mę, bet ją su­griau­na.

– O ar ne­ma­no­te, kad vy­rai daž­niau­siai per bal­ko­nus li­pa pas tas silp­nas ir tra­pias mo­te­ris, o stip­rių­jų pri­si­bi­jo?



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kauniokas

Kauniokas portretas
Tamsuoliai! Meile tai ira Dievo dovana! Nupuše šuolaikiniai žmones sovietinio režimo pasekmės ir kuo toliau tuo baisiau bus

Inga

Inga portretas
Puikios mintys. Atvirai. Suprantamai. Be savęs aukštinimo. Be popso.

Danutė

Danutė portretas
Dar niekas nebuvo pasakęs tiek tiesos apie moterį.Ačiū už nuoširdumą ir atvirumą.
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių