Tikrovės ribos H. A. Čigriejaus ir L. Šimkutės pasaulyje (knygų apžvalga)

Henrikas Algis Čigriejus „Savi ir pažįstami“

Ar mūsų kultūroje esama konstantų, kai jau gyvename Andy Warholo prognozuotoje vienadienio populiarumo epochoje? Ar mūsų kultūrinė atmintis tebėra veiksminga? O gal ištiko masinė amnezija? Tokius klausimus kelia paskutinė H. A. Čigriejaus novelių knyga „Savi ir pažįstami“.

Filosofas Arvydas Šliogeris veikale „Daiktas ir menas“ rašė apie Paulio Cezanne`o paveikslą, kuriame nutapytas sutrešęs, netrukus supūsiantis medis. Pasak mąstytojo, dailininko veiksmas, pasirenkant fiksuoti šį medį, turi ontologinę reikšmę: kai medžio nebebus, jis išliks drobėje ir įgaus būties statusą. Mirtis tampa nugalėta.

H. A. Čigriejaus „Savi ir pažįstami“ yra knyga, ontologiškai reikšminga dviem aspektais. Pirmiausia, tuo, kas joje išreikšta žodžiais. Nebūtin gresia nueiti ištisas Lietuvos kaimo ir didmiesčio gyvenimo pusamžis – kas prisimins Antrojo pasaulinio karo metais užklydusį vokiečių kareivį, kurį kaimiečiai priglaudžia ir globoja? Šį būties ir nebūties sandaros klausimą poetas ir novelistas H. A. Čigriejus numano kiekvienoje trumpoje aptariamo rinkinio novelėje.

Nueina epocha, kuriai būdingos didžiulės socialinės ir moralinės pervartos. Jų akivaizdoje skleidėsi žmonių gyvenimai, kupini etinių pasirinkimų. Būtent humanistinė novelių rinkinio „Savi ir pažįstami“ dvasia leidžia kalbėti apie žmogiškumo ir degeneracijos sankirtas, užfiksuotas novelių siužetais. Galima numanyti, jog daugelis knygos tekstų yra pagrįsti tikrais įvykiais, tačiau personažai virsta apibendrintais epochos ženklais, žyminčiais didžiausias įtampas.

H. A. Čigriejaus savi ir pažįstami žmonės jau niekad nebus išnykę be pėdsako. Kartu nebus prarastas istorinis tarpsnis ir kartu paradoksaliai išvengta pernelyg didelio žmogiškumo sureikšminimo. Juk sovietinis žmogaus kultas buvo aiški prieštara religiniams tikėjimams. Novelių knygoje „Savi ir pažįstami“ moralės trajektorijos brėžiamos pačia plačiausia prasme – kaip pasirinkimai, kuriems ištikus žmogus turi galimybę ir teisę spręsti situacijas, neprarasdamas moralės orientyrų, kurie nė kiek neprieštarauja religiniams priesakams.

Knyga „Savi ir pažįstami“ svarbi ir tuo, kad joje, nė kiek nesivaikant dabartinių literatūrinių madų, nevengiama ilgų gamtos aprašymų. Nuo vidurinės mokyklos laikų daugelis skaitančiųjų (aišku, ne literatūros profesionalų) yra linkę praleisti ilgus peizažinius pasažus, kurie siužetui nieko tarytum ir neduoda. O visgi, gamta H. A. Čigriejui ir visai jo kartai yra svarbi ir vėl ontologiškai.

Novelėse perteikiamos vietovės tikrovėje jau niekad nebus tokios, kokios buvo, jos išnyks. Literatūros klasikų kūriniai yra viena iš nedaugelio galimybių gamtai įveikti laikinumą ir nykimą. Kartu gamta įveikia pernelyg dideles žmogaus ambicijas karaliauti pasaulyje – ji parodo, kad esama kažko, kas yra už mano ego ribų, ką reikia saugoti.

Keista, kad atgimimo metais toks populiarus ekologinis judėjimas šiais neprotestavimo prieš nieką laikais nunyko ir pasitraukė į siaurą specialistų interesų sritį. O juk šio judėjimo prasmė ir buvo tai, apie ką meno žodžiais kalba H. A. Čigriejus – išsaugoti ir prisiminti. Tik tada, kai žmogus prisimena ir saugo gamtą, tampa įmanomas kultūrinis perimamumas, apie kurį pesimistiškai yra kalbėjusi rašytoja ir pedagogė Vanda Juknaitė.

Nesant savo aplinkos gamtos ir savo artimų žmonių atminties, apie kultūrą galima pamiršti, ji virsta tuščiais meno kalbos žaidimais. Psichologijoje žaidžiančio suaugusio žmogaus manipuliacijos traktuojamos kaip nebrandumo, kurią sukėlė psichologinės traumos, rezultatas. Mene gausėjant kalbos žaidimų, galima įtarti visuomenės nebrandumą ir traumines tendencijas. H. A. Čigriejus novelių rinkinyje „Savi ir pažįstami“ nežaidžia, todėl atsimena, saugo ir globoja.

Priešmirtinės literatūros autorių knygos dažnai yra pažymėtos artėjančios pabaigos nuojautomis. H. A. Čigriejus novelių rinkiniu ištraukia iš nebūties ir mirties nagų ne tik artimuosius, gamtą, bet ir pats save. Veriasi paskutinis gyvenime rašymo prasmės aspektas – įveikti nebūtį.

Literatūros klasikams, šiuo požiūriu, išeiti yra lengviau nei skaitytojams, tačiau „Savi ir pažįstami“ yra knyga, turbūt artimesnė pagyvenusiai auditorijai. Jaunam žmogui ji primena apie gal dar tolimą pabaigą, be kurios netektų prasmės visas gyvenimas. Į šiandienę socialinę tikrovę H. A. Čigriejus žvelgia gal kiek labiau publicistiškai, nei į savo jaunystės laikotarpį. Visgi užčiuopiami tie tikrovės aspektai, kurie, kaip ir karo metais, kelia daugiausiai skausmo ir išbandymų. Vėlyvosios autoriaus novelės dar kvėpuoja noru ne fiksuoti, o padėti spręsti, rasti išeitį iš sudėtingų žmogiškųjų santykių peripetijų.

Kas bus po H. A. Čigriejaus? Savus ir pažįstamus prisiminsime veidaknygėje, dauguma virs megapolių gyventojais, abejingais medžiui ir paukščiui ar vabalui. Savo autobiografiją pasakosime kaip greito tempo ir didžiulės įtampos filmą, kuris paradoksaliai susijęs ne su morale, o tik su iki maksimumo išaugusiais aplinkos dirgikliais, į kuriuos atsakyti, mums regisi, tiesiog būtina. Pasaulis po H. A. Čigriejaus yra vieta be žmogiškumo, transcendencijos ir pačios būties – gyvų numirėlių rinkiniai megapolyje, virtusiame nekropoliu. H. A. Čigriejus fiksavo ribas, mes esame atlikę tai, ko taip geidžia masinės kultūros guru – įveikėme ir dar įveiksime visas ribas, todėl bus labai nesaugu ir nežmoniškai šalta.