Tautos didvyris L. Mažylis: su vagystėmis nenoriu turėti nieko bendro

– Atradęs Vasario 16-osios Nepriklausomybės paskelbimo aktą tapote vienu žymiausių Lietuvos istorikų. Tačiau, kiek žinau, jūsų mokslinė veikla prasidėjo medicinoje.

– Sąlytis su medicina atsirado, kai baigiau Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą, svarsčiau, kur turėčiau paskyrimą dirbti. Kadangi planavau tuoktis dabartine žmona Aldona, taip ir sprendėsi, kur bus ta pirmoji darbovietė. Mes prašėme Vilniaus universiteto valdžios, kad ši atsižvelgtų į mūsų norą gyventi kartu. Tuomet Kauno medicinos institutui priklausė, pavadinkime, Kardiologijos institutas, kurio vienas padalinių buvo biologiškai aktyvių medžiagų sintezė. Įdomiame ir dinamiškame kolektyve dirbau su chemine sinteze. O farmakologų grupė laboratorijoje išbandydavo ką tik šviežiai susintezuotus junginius su pelėmis bei žiurkėmis.

Aš turiu ir kolekcininko aistrą. Tad pradėjau rinkti dokumentus, bent po vieną, su kiekvieno signataro parašu originaliu. Jų šiandien esu surinkęs dvylika iš dvidešimties.

Po poros metų man pavyko sukurti naujas neaprašytas struktūras, kurios turi tam tikrą biologinį veikimą. Reikėdavo dar kokiu nors būdu parodyti, jog jis yra pranašesnis už tuometinių vartojamų vaistų poveikį. Taigi taip aš tapau šešių išradimų bendraautoriumi bei keliasdešimties mokslinių publikacijų autoriumi. Praktiškai visos jos buvo apie vadinamąjį indolo, jeigu dar tiksliau, darinių įvairią lytį, biologinį veikimą. O pagrindinis tyrimų tikslas buvo antihipoksinis šitų junginių poveikis. Institute dirbau trylika metų bei apsigyniau disertaciją.

– Greičiausiai glaudus ryšys su medicina yra susijęs ir su tuo, jog šeimoje turite garsių gydytojų?

– Taip. Jeigu ieškotume ankstesnių sąsajų, mano senelio profesoriaus Prano Mažylio pėdsakas Lietuvos medicinoje ir Medicinos institute žinomas labai gerai. Jis buvo puikus gydytojas akušeris ginekologas. Kaune dar ir dabar stovi jo įkurti Prano Mažylio gimdymo namai. Ir jo laimėjimus medicinoje mes galime rasti daugybėje knygų.

– Iš kur tuomet atsirado toks didelis potraukis istorijai? Galbūt jūsų šeima buvo tiesiogiai susijusi su Nepriklausomybės aktu ar jo signatarais?

– Mano senelis, tėvas ir dar pridūrus senelio dukrą Liudą Rasteikienę, kuri, tarp kitko, irgi yra chemikė, turėjo nepaprastai gilų istorijos pojūtį, mano nuomone, visiškai unikalų. Tas jų istorijos supratimas buvo grindžiamas. Pavyzdžiui, Steponas Kairys buvo mano senelio artimas draugas. Per nuolatinį, vos ne kasdieninį pasikalbėjimą, kaip, kas, kada vykdavo, aš tiesiog įsivaizduodavau tuos žmones tarsi gyvus. Ir iš tokio ryškumo susiformavo istorinis pojūtis.

– Kas paskatino imtis tokios, atrodo, neįmanomos užduoties – ieškoti Vasario 16-osios Nepriklausomybės paskelbimo originalo?

Milijono eurų nebuvo. Nes buvo sąlyga suformuota tokia – tam, kuris atras ir įteiks. Kitaip tariant, tai yra pasiūlymas vogti, o su vagystėmis aš nenoriu turėti nieko bendro.

– Rimta paskata susiformavo artėjant šimtmečio jubiliejui. Kadangi man pradėjo atrodyti, jog kažkas yra nepilnai padaroma. O antra paskata buvo ta, kad 2014-aisiais buvo minimas Pirmojo pasaulinio karo pradžios šimtmetis. Aš turiu ir kolekcininko aistrą. Tad pradėjau rinkti dokumentus, bent po vieną, su kiekvieno signataro parašu originaliu. Jų šiandien esu surinkęs dvylika iš dvidešimties. Ir vieną lietingą pernai vasaros dieną labai traukė prie skaitymo.

Tuomet atradau, jog to laikotarpio refleksijos vokiškoje trajektorijoje Lietuvoje yra menkokai ištyrinėtos. Todėl man kilo paprastas noras nuvažiuoti į Vokietiją, pasižiūrėti, kaip toji tolesnė trajektorija atrodo, į ką čia reiktų toliau gilintis. Pamaniau, kad vietoje matysis geriau. Pateikiau paraiškas vienam kitam Vokietijos archyvui. Gavau ne tik teigiamus atsakymus, bet ir navigaciją, kur ieškoti toliau. Buvo, galima sakyti, du tokie azartiniai pojūčiai: mokslinis smalsumas ir nekantrumas. Norėjosi surasti ir pamatyti iš karto. Ir taip atsitiko, kad trečią buvimo Vokietijoje dieną popiet jau išvydau prieš akis mikrofilmą su dokumentu.

– Ar tęsite istorinius Nepriklausomybės akto tyrinėjimus?

– Mokslinėje veikloje turbūt būtų tam tikra klaida, jeigu apleisčiau šią istorinę temą. Juolab kad keleto dienų Vokietijoje man pakako atverti tiesiog lobiams. Tiek yra daug įdomaus ten.

Dabar apima toks konkurencinis azartas, nes, be abejo, tų šviesiąja prasme konkurentų, tikrų, profesionalių istorikų, ambicijos yra smarkiai užgautos. Mano reakcija jų vietoje būtų: „Palaukite, dabar jau aš užsiimsiu rimtai.“ Prieš kelias dienas buvau pas visus tris valstybės vadovus ir išgirdau, kad galbūt galiu tikėtis kokios nors išskirtinės paramos savo tyrimams.

– Už Nepriklausomybės akto suradimą buvo pažadėta didžiulė premija, tačiau to milijono eurų tikrai nereikalausite ir jo jums nereikia?

– Milijono eurų nebuvo. Nes buvo sąlyga suformuota tokia – tam, kuris atras ir įteiks. Bet tarp to „atras“ dar yra žodis „pavogs“ ir tada jau „įteiks“. Kitaip tariant, tai yra pasiūlymas vogti, o su vagystėmis aš nenoriu turėti nieko bendro.

Dosjė

1977–1990 m., dirbdamas Kardiologijos institute, paskelbė 15 straipsnių recenzuojamuose periodiniuose moksliniuose leidiniuose apie indolo klasės heterociklinių junginių sintezę ir tyrimą, vykdė naujų biologiškai aktyvių šios klasės junginių paiešką. 6 išradimų bendraautorius.

Nuo 1997 m. dėsto Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete. Stažuotė Kembridžo universitete (2002 m.). Docentas (2000 m.), habilitacija (2007 m., vadyba ir administravimas), profesorius (2008 m.).

2017 m. kovo 29 d. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos diplomatiniame archyve surado nutarimo dėl Lietuvos Vasario 16-osios Nepriklausomybės paskelbimo originalą.