Tarp kerpių ir Kuršių nerijos smėlynų – identiteto paieškos | KaunoDiena.lt

Tarp kerpių ir Kuršių nerijos smėlynų – identiteto paieškos

POST galerijoje veikianti paroda "Architektūrinė simbiozė. Tarp žmogaus ir gamtos" intriguoja ne tik dėl retai vykstančių architektūrinių parodų, bet ir dėl joje pristatomų inovatyvių idėjų.

Dviejų jaunų architektų, Vienos meno akademijos absolventų Aistės Ambrazevičiūtės ir Jurgio Gečio darbai atskleidžia naujas perspektyvas beieškant ir analizuojant lietuviškąjį architektūros identitetą. Vizionieriškuose menininkų darbuose simbiozė tarp žmogaus ir gamtos – medžio, smėlio, vandens, vėjo – tampa kultūrą ir identitetą vienijančiu elementu.

Kaip pastebima parodos anotacijoje, A.Ambrazevičiūtė (A.A.) savo projekte "Fantastinis folkloras" mikroanalizės būdu tyrinėja įgimtas medienos savybes ir medžiagas, derina įvairius medžio mastelius bei jo dalis. Tokia darbo metodika suteikė galimybių išvysti dar nematytas medžio formas, architektūroje panaudoti jo organines ypatybes. Kitas architektės projektas – "Hibridai" tiria kerpių struktūras ir galimybes jų simbiotines savybes pritaikyti architektūriniame dizaine.

J.Gečio (J.G.) projektas "Kuršių nerija – kraštovaizdžio identitetas" šiai vietovei siūlo tris architektūrines intervencijas, kurias galima pavadinti monumentais. Smėlio namas, vėjo namas ir švyturys – laiko tėkmę išryškinantys simboliai, kurių formavimas ir erdvės kinta priklausomai nuo fizinių vietovės procesų.

Pokalbis su jaunaisiais architektais – apie kūrybinius eksperimentus, neatrastas medžio savybes, žmogaus ir gamtos sąveiką architektūroje bei kintantį lietuviškąjį identitetą.

– Jūsų darbai pristato kitokį požiūrį į architektūros specialybę, jos pokyčius, tarpdisciplininius mainus kūrybiniuose projektuose. Iš kur sėmėtės idėjų?

A.A.: Projektas "Fantastinis folkloras" yra mano baigiamasis magistro darbas. Jis buvo įkvėptas būtent medinės Lietuvos architektūros, jos ornamentikos ir išskirtinumo. Studijuojant eksperimentinę architektūrą norėjosi architektūros kūriniuose kuo naujoviškiau perteikti lietuviškas tradicijas. Taip ir gimė inovatyvus ir niekur nematytas kūrybos procesas – mikroanalizės būdu analizuojamos giluminės medžio struktūros. Antrasis darbas "Hibridai" yra finansuojamas Austrijos kultūros ministerijos. Ši valstybė nemažai padeda neseniai studijas baigusiems architektams. Finansuojami mes galime atrasti savo individualią kūrybos sritį ir pamažu plėsti galimybes. Šiame projekte analizavau kerpių struktūras ir hibridines jų savybes. Abu projektai susiję – tarsi vienas kito tąsa.

Šalyse, kur eksperimentiniams procesams skiriama daugiau lėšų, netgi kerpinės struktūros statybinėse medžiagose jau tampa realybe.

Tad viskas prasidėjo nuo magistro darbo idėjos – norėjau dirbti su natūraliomis medžiagomis, kadangi gyvenant ir studijuojant dideliame mieste požiūris į architektūrą šiek tiek pasikeičia ir užsinori natūralias aplinkos savybes perkelti į šią sferą. Beje, kalbant apie kitas kultūros sritis – drabužių dizainą, kulinariją, visos tendencijos labai greitai keičiasi ir yra lengvai pritaikomos, o štai architektūra tarsi sustojusi praėjusiame šimtmetyje. Mūsų projektų tikslas ir yra pristatyti, kaip ji galėtų atrodyti šiandien. Vis dėlto, darbai yra akademiniai, jie nėra realizuoti – tai mums leidžia išlaisvinti idėjas ir neriboti savęs. Apskritai, gamtos elementų pritaikymas architektūroje šiandien yra labai aktualus. Galbūt žmonės, apžiūrėdami mano projektus, galvos, kad tai yra nerealu ir neįmanoma, tačiau kitose šalyse, kur eksperimentiniams procesams skiriama daugiau lėšų, netgi kerpinės struktūros statybinėse medžiagose jau tampa realybe.

J.G.: Mano projekto idėja taip pat gimė ruošiant baigiamąjį magistro darbą Vienos meno akademijoje. Man patiko, kad šis darbas visiškai priklausė nuo manęs, – pats pasirenki temą, renkiesi, ką tyrinėsi. Suteikiama visiška laisvė projektą sukurti pagal savo suvokimą, kas būtent tau yra architektūra. Jutau didžiulį profesorių palaikymą ir skatinimą ieškoti to, kas man yra įdomu. Prisimenant bakalauro studijas Lietuvoje, galiu šiek tiek palyginti baigiamojo darbo rengimą Austrijoje ir čia. Studijuojant gimtojoje šalyje viskas priminė šiokį tokį šabloną – turi atlikti tam tikrą primestą procesą, jis yra įvertinamas gerai arba blogai, ir tuo viskas pasibaigia. Tad atlieki tam tikrą programą, tačiau neatrandi savęs ir savojo braižo.

Prie Kuršių nerijos idėjos ėjau palengva – tai buvo ilgų apmąstymų kelias. Iš pradžių buvau apsistojęs ties mintimi tyrinėti Sibirą ir šios vietovės kultūrinę transformaciją bei tai, kaip buvo naikinamas lietuviškasis identitetas. Būtent kultūrinės transformacijos tematika mane pastūmėjo Kuršių Nerijos link, kadangi čia tuo pačiu metu vyko net du kitimai: kultūrinis ir fizinis kraštovaizdžio. Pavyzdžiui, Naglių kaimelis dėl kopų slinkimo Kuršių nerijoje buvo perkeltas net penkis kartus. Tad gilinausi į gamtos ir žmogaus santykį, fizinę ir psichologinę jų sąveiką. Žvelgiant iš perspektyvos, kaip mes šiandien suprantame architektūrą, mano kurtus monumentus galbūt netgi sunku pavadinti architektūra, tai tiesiog tam tikri istorijos ir fizinių procesų simboliai.

Realizuoti mano kurti statiniai būtų veikiami ir formuojami smėlio, kopų judėjimo, vėjo, erozijos. Pavyzdžiui, pastatytas smėlio namas iš tikrųjų nebūtų statiškas ir nesustabdytų smėlio, o pabrėžtų kraštovaizdžio pokyčius. Ilgainiui jis pats pasislėptų po smėliu it kokie ateities griuvėsiai. Vėjo namas slepia tam tikrą sąsają tarp žmogaus kūrybos ir gamtos. Kadaise žmonės formavo apsauginę kopą prie Baltijos jūros, tad aš pagalvojau, kad iš sudžiūvusių medžių galima iškloti tam tikrus klojinius ir išlieti betonu. Laikui bėgant medis supus ir išryškės monolitinis tūris, kuris vėliau taip pat pradės trūnyti. Per šimtus metų jį veiks vėjai, erozija, kol visai sugriaus. Žmogui yra sunku suvokti kraštovaizdžio transformaciją, tad toks mechanizmas simbolizuotų laiko tėkmę. Trečiosios intervencijos, švyturio, idėją pasigavau pradėjęs dirbti su gintaru. Tai – mažas akmenukas, kuris išsaugo dalelę praeities. Norėjosi sukurti tam tikrą struktūrą, kuri išstovėtų šimtus metų ir perteiktų tai vietovei aktualų artefaktą. Švyturiai anuomet buvo populiarios menininkų rezidencijos, netgi Thomas Mannas kurį laiką gyveno švyturyje. Tad tai būtų tarsi kultūros išsaugojimas per meną, paskatinimas kūrėjams ten apsistoti ir kurti.

– Vis dėlto, ar galvojate apie projektų įgyvendinimą?

A.A.: Be abejo. Tačiau tai nereiškia, kad tai turi būti visa realizacija. Gali būti įgyvendinta ir tik tam tikra dalis. Idėjos gali kristalizuotis ir po metų kitų virsti baldu ar fasado detale.

J.G.: Arba netgi fotografija. Pavyzdžiui, parodoje eksponuojamos ir mano kurtos analoginės fotografijos, kurios buvo įkvėptos tų pačių idėjų. Tai tarsi tam tikras žaidimas pirmyn ir atgal – viena idėja padaro įtaką kitai ir atvirkščiai. O statyti kažką realybėje... Net nežinau, galbūt ir pavyktų. Teko kalbėtis su Kuršių nerijos parko direktore, jai labai patiko švyturio idėja. Tačiau būtinai pastatyti kurį nors iš projekto monumentų nėra mano tikslas. Be abejo, tai yra visai kitas lygis, kitokia patirtis, tačiau tokie projektai labai ilgai užtrunka ir man tai nėra priimtina. Pavyzdžiui, jau penkerius metus vykdau vieną projektą su Niujorko Cornellio universiteto biblioteka. Vis dar atsiranda įvairiausių problemų – tai biudžetas sumažėjo, tai pasikeitė valdžia ir kažkam kažkas neįtiko. Apmaudu, kai tokiais atvejais visas sunkus įdirbis nueina veltui.

Mano kurtus monumentus galbūt netgi sunku pavadinti architektūra, tai tiesiog tam tikri istorijos ir fizinių procesų simboliai.

– Paroda atskleidžiamos naujos perspektyvos beieškant ir analizuojant lietuviškąjį architektūros identitetą. Kokią jūs matote šiuolaikinę esamą ir galimą Lietuvos architektūrą?

A.A.: Viena pagrindinių idėjų ir buvo, kad lietuviškas nebūtinai turi būti vien tik lietuviškas. Šiandienos globali kultūra įkvepia ir ją reikia pritaikyti, nes lietuviškasis identitetas nebegali būti neglobalus – juk jis yra veikiamas aplinkos ir viso to, kas vyksta šiuo metu. Pavyzdžiui, projekte naudojamas lietuviškas medis, o statybinės technologijos – tarptautinės. Tačiau tai nereiškia, kad tai nebėra lietuviška.

J.G.: Ir kartu identitetas nebėra visiškai aiškus. Jis gali būti atrastas, formuojamas ir konstruojamas būtent kūrybinio proceso metu ir toje aplinkoje, kurioje tu bandai jį išvystyti. Pavyzdžiui, mano projekte visos struktūros susikonstravo būtent iš tam tikros aplinkos, tačiau aš negaliu teigti, kad tai yra lietuviškos architektūros identitetas – tai labiau mano paties sukonstruota vizija, kurią aš atradau.

– Studijas baigėte Vienoje. Gal, žvelgiant iš kitos šalies konteksto, kitaip matote lietuviškosios architektūros meno lauką negu tada, kai gyvenote Lietuvoje? Galbūt galite palyginti Lietuvos ir Austrijos architektūros meno laukus?

J.G.: Labiausiai išskirčiau skirtingą konceptualios architektūros suvokimą. Lietuvoje galbūt ne visada suprantama, kad tai nebūtinai privalo būti realizuojamas projektas, bet gali būti ir piešinys, fotografija ar medijos, kurių skirtinga kompozicija priveda prie tam tikrų naujų vizualinių idėjų ir išraiškų.

A.A.: Aš manau, kad tų skirtumų ne taip ir daug. Akademinis ir praktinis architektūros laukai apskritai vienas nuo kito skiriasi, o tai, ar rasime skirtumų tarp šalių, nuo daug ko priklauso. Pavyzdžiui, studijuodami Vienoje dirbome su profesoriais iš viso pasaulio, tad negalime teigti, kad tai buvo grynai austriškas architektūros laukas. Veikiau tai pavadinčiau patirčių koliažu.

J.G.: Taip, tai buvo visiškai mišri aplinka. Galbūt tos skirtingos patirtys ir lėmė akademijos laisvę ir suteikiamas galimybes daryti, tai, kas tau prie širdies. Kai vieną semestrą sulaukėme profesorių iš Harvardo, jie neslėpė susižavėjimo akademijos metodais. Nors jiems teko apkeliauti daugybę akademijų ir architektūros mokyklų, jie teigė niekur nematę tokios laisvės.

A.A.: Parodoje mes leidome sau pabūti laisviems ir neeksponuojame planų, pjūvių ar matavimų, taip, kaip architektai įsivaizduoja, kad architektūrinė paroda turėtų atrodyti. Savo pasirinktais eksponatais būtent ir norėjome išprovokuoti supratimą, kad architektūra nebūtinai turi būti techniniai procesai, kurie realybėje užima visą laiką ir nebelieka kūrybinės laisvės ar erdvės ieškoti idėjų bei jas realizuoti. Tad mūsų projektai, it kokia vyšnia ant torto, parodo patį kiekvieno architekto džiaugsmą, pristato kūrybinę dalį, kurios labai trūksta.

– Aiste, abu jūsų projektai atkreipia dėmesį į tai, kaip natūralių gamtos struktūrų, pavyzdžiui, medžio anatomijos bruožai gali tapti architektūros dalimi. Atlikdama mikroanalizę išvystate nuostabių nematytų medžio formų. Kaip manote, kokia gamtos elementų vieta ateities architektūroje apskritai? Kokios medžio, kaip medžiagos, galimybės ateityje?

A.A.: Kuo toliau, tuo labiau medis naudojamas visur, ne tik architektūroje. Savo tyrimo lauku pasirinkdama medį norėjau parodyti, kad jis gali būti įvairus – kiek tik fantazija neša. Šioje medžiagoje slypi tiek daug neišbandytų technologijų, pritaikymo būdų bei savybių. Darbe norėjau panaudoti ne tik medieną, kaip medžiagą, bet naudoti visas medžio dalis – pradedant nuo šaknų iki žiedų, vaisių, žievės, netgi kerpių, augančių ant jo. Analizuojant medienos anatomiją pasirodo be galo ornamentalūs raštai, kurie anksčiau būdavo sukuriami fiktyviai. Tačiau iš tikrųjų tai nėra fikcija – būtent tos organinės medžio formos yra realybė. Anksčiau žmonės negalėjo to pamatyti, nes nebuvo reikalingų technologijų, o šiandien mes tai kuo puikiausiai regime, tad ir norėjau atskleisti, kokia ta architektūra gali būti.

– Kokiu būdu jūs atlikote šias mikroanalizes?

A.A.: Naudojausi įvairių užsienio tyrimų institutų surinktais duomenimis, nuotraukomis, kurias galima sukurti tik naudojant mikroskopus. Mūsų akademijoje turime institutą, kuris tyrinėja ir restauruoja medžiagas, tad aš naudojausi jų mikroskopais ir pati analizavau medį, tiesa, neprofesionaliai. Mano nuomone, tai ir yra įdomiausia, kad projektas atrodo išgalvotas, tačiau jis realus.

– Esate sulaukę tarptautinio pripažinimo, jūsų darbai buvo įvertinti įvairiuose konkursuose. Galbūt galite palyginti jauno žmogaus galimybes įsitvirtinti architektūros meno lauke Lietuvoje ir Austrijoje? Galbūt Lietuvoje lengviau prasimušti, bet sunkiau būti pastebėtam užsienio? Ar pritartumėte, kad Austrijoje itin daug puikių architektų ir sunku būti pastebėtam per visą šį triukšmą, tačiau čia daugiau galimybių?

A.A.: Taip, yra tiesos, tačiau aš tikiu, kad visur viskas yra įmanoma, jei tik stengsiesi ir nebūtinai privalai emigruoti ar studijuoti užsienyje. Mums baigus studijas Vilniuje net nebuvo minties likti Lietuvoje, nes visų studentų lygis buvo labai aukštas ir visi norėjo įgauti kuo didesnės patirties, įgyti naujų žinių, praplėsti savo akiratį ir parsivežti kuo inovatyvesnių idėjų. Austrija mano biografijoje ir atsirado iš noro pamatyti daugiau, magistro studijos užsienyje man atrodė savaime suprantamas dalykas. Lietuvoje tikrai lengviau įsidarbinti, juk tai kur kas mažesnė šalis, čia daugiau pažįstamų, sava kalba bei kultūra, atrodo, net sienos tau padeda. Tačiau, keistas dalykas, Austrijoje su Jurgiu didelės konkurencijos nejutome. Daugiau lietuvių nebuvo, o vietiniai – vangoki, neatrodė, kad jiems kas nors įdomu. Jautėmės tarsi galėtume tiesiog atvažiuoti iš Lietuvos ir pasiimti visas jų teikiamas galimybes. Šiandien mes nesame pririšti prie nieko, galime gyventi ir dirbti skirtingose vietose. Pavyzdžiui, aš gyvenu Budapešte, tačiau dirbu Vienoje. Šiuolaikinis globalus pasaulis ir naujosios technologijos galimybių lauką smarkiai išplėtė, tad net nesvarbu, kur iš tikrųjų esi įsikūręs, todėl neatmetu galimybės kada nors dirbti ir Lietuvoje.

Kas: Paroda "Architektūrinė Simbiozė. Tarp žmogaus ir gamtos"

Kur: POST galerijoje.

Kada: veikia iki gegužės 18 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
aciu buvo labai idomu jaunieji TALENTAI
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių