Tapytojas M. Daujotas: kas yra vienatvės geometrija

Vizuali tuštuma kuria galimybę matomą architektūrą, interjero fragmentą ar daiktą atriboti nuo jam įprasto konteksto ir atpažinti jį kaip objektą, išsiskiriantį iš aplinkos. Jam drobėse tapoma šviesos geometrija sukuria tvaraus efemeriškumo lauką, kuriame laukimo, ilgėjimosi veiksmas pereina į belaikę būseną.

Šiandien M.Daujotas – rubrikos "Autoportretas" svečias.

– Autoportretas – tai savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Mano nuomone, šie dalykai vienas kitam neprieštarauja. Reprezentuodamas save palaipsniui atrandi specifiškų nuotrupų, kurios padeda suvokti, koks ir kodėl esi.

– Koks kūrinyje yra tikrovės ir pagražinto "aš" santykis?

– Autoportrete savo atvaizdu manipuliavau, nugludinau jį. Vis dėlto subjekto dailinimas ar iškreipimas tėra meninė priemonė, skirta paryškinti, sustiprinti siunčiamą žinutę. Atspirties tašku vis tiek lieka atpažįstamas žmogaus atvaizdas. Kita vertus, tikriausiai gali būti ir priešingai. Mano pozicija atrodo kiek konservatyvi.

– Kuo žvilgsnis į save, tapant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save? Autoportrete žvilgsnis fokusuojamas į save, pro save?

– Kasdienybėje leidžiu savo atspindžiui būti lengvabūdiškam, neparuoštam. O paveikslas turi nešti žinutę, būti į kažką orientuotas.

– Kūrinys – labiau savianalizės ar saviraiškos rezultatas?

– Pagrindinis stimulas buvo savianalizė. Saviraiška yra tokia plati kategorija, po kurios sparneliu telpa visi paveikslai, dainos, eilėraščiai ir net visa tai, ką kalbame buityje.

– Ar autoportrete atsiskleidžia jūsų charakteris?

– Tikiuosi taip, toks buvo užmojis – nupasakoti tam tikrą egoistišką, narcizišką savo charakterio pusę, ją iškelti, pašiepti. Beje, įsivaizduoju, kad tas savybes visi (daugiau ar mažiau) turime.

– Kas lemia autoportreto atlikimo techniką?

– Padoriai išmanau tik tapybinę raišką, per daug savęs neklausinėjau, kokia technika kurti autoportretą.

– Kurdamas autoportretą, esate ir portretuojamasis, ir kūrėjas. Ar kūrinyje siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Buvau labiau linkęs į psichologinės portreto pusės vaizdavimą: kaip jaučiu save, santykį su aplinkiniais ir koks keistas plėšymasis apima kuriant tokį užgožiantį autoportretą.

Save, kaip asmenį, pavaizduoti siekiau tiesiog pakankamai panašų, kad būtų galima atpažinti, jog tai aš.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Fotografija. Lengvabūdiška asmenukė draugams pagavo mano akį, pasijuto tapybiška. Nusprendžiau ją perkelti ant didžiausios turimos drobės.

– Kuo rėmėtės ieškodamas autoportreto spalvinės išraiškos?

– Minėtąja fotografija. Tenka pripažinti, kad spalva šiame paveiksle vaidina antraplanį vaidmenį.

Lengvabūdiška asmenukė draugams pagavo mano akį, pasijuto tapybiška. Nusprendžiau ją perkelti ant didžiausios turimos drobės.

– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Ji kinta nuo paveikslo ambicijos, turinio ir tikslo. Šiuo atveju, kaip ir daug kur, fonas neutraliai akompanuoja pagrindinei figūrai.

– Darbo formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Naudojau didžiausią tuo metu turimą formatą, kad savotiškai pasityčiočiau iš savo egoizmo.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Fiksavau to meto savijautą ir jos paradoksalumą – santykį tarp narcisizmo, išsiaukštinimo, susireikšminimo ir trapumo, jautrumo, dvasinio neįgalumo.

– Kiek seansų truko nutapyti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Niekada neskaičiuoju, sunku atsakyti. Bet nutapiau toli gražu negreitai. Nuotaika, be abejonės, kito, ji kinta net per vieno seanso įkarštį, tačiau stengiausi sekti paveikslo nuotaiką, o ne savo impulsyvią.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Visi kiti autoportretai, kuriuos kūriau anksčiau, buvo įgyvendinti impulsyviai, iš nežinojimo ką tapyti – be konkretesnio plano ar užsibrėžto rezultato. Šis turi svarų emocinį ir konceptualų pradus.

– Pažvelgus į kūrinį iš šalies, kokios dabarties laiko aktualijos jame atsiskleidžia?

– Kūryboje stengiuosi nebristi į politinę ar socialinę kritiką. Gvildenu ilgaamžiškesnius, kiekvienam žmogui būdingus vidinius konfliktus. Šis autoportretas kalba tik apie kūrėjo santykį su savimi ir su savęs vaizdavimo procesu. (Ne)tikėtai išėjo, kad šįkart tas kūrėjas esu aš.

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūrinyje, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Savęs iškėlimas, arogancija, narcisizmas kyla iš jautrumo įtampai, nepasitikėjimo aplinkiniu pasauliu. Tai lyg adrenalinas, esant įtemptai situacijai, verčiantis mus reaguoti staigiau ir bėgti greičiau.