Sukrečiantys kontrastai ir ilgai laukta paroda

Santvarkų akistatoje

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Istorijos skyrius parengė įspūdingos apimties ir moralinės reikšmės parodą "Represuoti 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos ministrų kabinetų nariai". Į parodą susirinkę represuotų ministrų artimieji, giminės pavadino ją ilgai lauktos moralinės satisfakcijos dalimi – gilia, gerai apgalvota ir kartu jautria.

Atidarant Vilniaus rotušėje parodą, ją pristatydama šio projekto vadovė ir vykdytoja Ramunė Driaučiūnaitė teigė: "Iš parodos stendų į mus žvelgia drąsių ir ryžtingų žmonių veidai. Jų asmeninis gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje paryškintas artimųjų, giminių išsaugotomis nuotraukomis, laiškais, dokumentais iš ministrų darbinės veiklos. Taip pat pateikta dokumentų iš baudžiamųjų bylų: nuo nutarimo areštuoti ir kratos orderio iki mirties nuosprendžio įvykdymo pažymos ir melagingų pranešimų artimiesiems apie mirties priežastį. Stenduose ministrų fotografijos iš nepriklausomos Lietuvos laikotarpio specialiai sugretintos su jų fotografijomis iš baudžiamųjų bylų – kontrastas sukrečiantis... Kiekvieno stendo apačioje – panoraminiai Vilniaus ir Kauno miestų bei jų apylinkių vaizdai, prezidentūros, ministerijų ir kitų įstaigų pastatai, kuriose iki stalininių represijų dirbo ministrai."

Šiurpi statistika

R.Driaučiūnaitė pateikė iškalbingą informaciją apie stalininį terorą patyrusius nepriklausomos Lietuvos ministrų kabinetų narius: 21 ministrų kabinete dirbo 100 ministrų, kurių 22 metus trukusią veiklą, kuriant Lietuvą, nutraukė dvi sovietų ir nacistinė okupacijos. Iš 100 ministrų 45 tapo šių okupacijų vykdytų represijų aukomis: 16 buvo sušaudyta, 10 mirė kalėjimuose ar lageriuose, 3 – tremtyje, 11 sugrįžo iš lagerių ar tremties, 5 – kalinti pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, išlaisvinti, o karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus. Represuotų ministrų šeimos ištremtos į Komijos ASSR, Altajaus kraštą, Tomsko ir Novosibirsko sritis. Dauguma šeimų 1942 m. iš Altajaus krašto perkeltos į Jakutijos šiaurę, prie Laptevų jūros.

Jautriais prisiminimais apie tėvą parodos atidarymo metu pasidalijo Zigmo Prano Starkaus, X ministrų kabineto vidaus reikalų ministro, 1942 m. rugpjūčio 25-ąją sušaudyto Sverdlovske, dukra Birutė Starkutė-Pratašienė. Apie Vasario 16-osios akto signatarą, užsienio reikalų ministrą Petrą Klimą ir jo šeimą kalbėjo jo giminaitis Remigijus Gulbinas.

Tikisi mokyklų dėmesio

Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis apgailestavo, kad Lietuvos sostinėje niekaip nepavyksta įamžinti nužudytų ministrų atminimo, kad vadinamas politinis korektiškumas pakiša koją, kai reikia stalinizmo padarytus nusikaltimus ir jų vykdytojus vadinti tikraisiais vardais.

Profesorius vis dėlto tikisi sulaukti dienos, kai nužudytų ministrų atminimui Vilniuje iškils paminklas, panašus į Auguste'o Rodino sukurtą dramatišką patriotinės tematikos skulptūrinę kompoziciją, skirtą Kalė piliečiams. LGGRTC generalinė direktorė Birutė Burauskaitė pripažino, kad Centrui nepavyko įamžinti nužudytų ministrų atminimo Vilniuje, bet netrukus tai bus padaryta Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, – čia jau iškilusi atminimo lenta su joje įrašytomis nužudytųjų pavardėmis, gimimo ir sušaudymo datomis. Netrukus, gruodžio 5-ąją, ji bus iškilmingai atidengta.

"Labai tikiuosi, kad ši paroda apkeliaus Lietuvos mokyklas, kitas švietimo ir kultūros įstaigas, nes to, ką mūsų kraštui ir jo žmonėms atnešė okupacijos, pamiršti nevalia", – sakė R.Driaučiūnaitė.