Spektaklis, aktoriui A. Sakalauskui atnešęs Auksinį scenos kryžių

Latvijoje – kaip ir Lietuvoje

Visada kur kas labiau sujaudina tie kūriniai, kurie yra sukurti remiantis realiais įvykiais. Toks yra ir šis darbas. Jaunos latvių dramaturgės, prozininkės, poetės, eseistės Agnesės Rutkevičos stiprų dokumentinį skonį turinti pjesė, pagal kurią pastatytas spektaklis, subalansuota latviams, bet labai tinka ir lietuviams. Išties stebina scenoje besiskleidžiančio naratyvo panašumai su lietuviškos kasdienybės "penkiasdešimt pilkų atspalvių".

Scenoje kalbama apie kaimo sodybų tuštėjimą. Tik gal ne visai apie patį jų tuštėjimo metą, kaip kad skamba žinomo Jono Avyžiaus romano "Sodybų tuštėjimo metas" pavadinime, o apie jo padarinius, arba, kas liko po to.

Veikėjai – du autsaideriai broliai, gyvenantys kaime, jau senokai ištuštėjusiame, išmirusiame. Jų paveikslai tarytum virsta pačių kaimyninių šalių – Latvijos ir Lietuvos – giminingais likimais. Spektaklis paliudija, kad kaip ir mus, taip ir Latviją kankina tokios pat opios problemos, tarp kurių – nepaliaujama jaunų žmonių migracija į miestus ar užsienį. Kaimuose likę vyresnės kartos gyventojai miršta, o su jais ir pačios gyvenvietės. Kai pastarąsias jau sunku pavadinti kaimu, greičiau atsiskyrėlių teritorijomis.

Būtent tokie ir tampa broliai Karlis ir Janis, kuriuos spektaklyje įkūnija Lietuvos teatre savąją vertę ir užburiančią charizmą jau įrodę aktoriai Marius Repšys ir A.Sakalauskas. Jie lieka gyventi sename, apleistame tėvų name šalia miško, kur tik retsykiais užsuka keli papuvusiomis sielomis alkoholio liūne skendintys kaimynai. Kitų svečių jie niekada nesulaukia, nes nieko niekada ir nelaukia.

Broliai neina į darbą, neturi jokių įsipareigojimų, jiems nereikia rūpintis savo išvaizda – juk niekas čia jų nemato. Regis, visiška nepriklausomybė ir rami laisvė gamtos apsupty. Tiesiog niekada nesibaigianti romantika, apie kurią tegali pasvajoti miestiečiai, skubantys į darbus, o sugrįžę namo paskęstantys kasdienių buitinių reikalų verpete.

Turbūt kiekvienas spektaklį stebėjęs žiūrovas pajuto lengvą pavydą broliams ir pasvajojo apie galimybę atsidurti jų vietoje. Tačiau minčiai skriejant dar toliau, nubėga šiurpuliukai – jeigu ir toliau gyventojų skaičius mažės taip sparčiai kaip Antarktidoje tirpsta ledynai, patys mūsų miestai virs tokiomis dykvietėmis. Lyg tuose fantastiniuose filmuose, vaizduojančiuose Žemę po globalios katastrofos ar ateivių invazijos, kai sugyvulėję žmonės aršiai tarpusavyje kovoja dėl menkučio griuvėsiuose randamo valgomo kąsnelio. Ir kur tavo buvusi socialinė padėtis, darbas, išsilavinimas, išvaizda, pažintys ir galiausiai pinigai tampa visiška beprasmybe.

Dramaturgė su savo dvyne seserimi pati gyvena kaime, nors ir aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime. Pjesės veikėjai taip pat turi savo realius prototipus – du panašūs broliai gyvena tame pačiame kaime, kur ir rašytojos močiutė. O pas ją svečiuodamasi ji išgirdo radijo laidą "Turgaus aikštė", kuria ir prasideda spektaklio veiksmas. Jaunesnis brolis – M.Repšio Karlis – kasdien klausosi šios laidos ir įsimyli jos vedėjos Ingos balsą, tad vieną dieną nusprendžia paskambinti ir tiesioginiame eteryje pasiūlyti parduoti savo mirusios mamos atminimą – "Singer" siuvimo mašiną. Ją nupirkti pasisiūlo pati Inga. Vyresnis brolis Janis to padaryti neleidžia ir tuomet užverda regima ir slapta brolių dvikova – ir dėl mašinos, ir dėl jos atvykusios pasiimti Ingos...

Pirmapradžio paprastumo atvertis

R.Atkočiūno pjesės interpretacijoje visa ko varikliu tampa aktorių vaidyba. M.Repšys ir A.Sakalauskas tarytum "analoginiu" būdu, lyg sunkiu plūgu pūslėtomis rankomis (tikrai ne moderniu traktoriumi – specialiųjų efektų kupina šiuolaikinio teatro kalba), aria kietą dirvą, leisdami žiūrovams išgirsti savųjų vaidmenų pirmapradį paprastumą.

Pakildami virš gyvuliškų instinktų ir pripildydami savo veikėjų širdis meilės ir pagarbos jie neleidžia jiems virsti "24 valandų" tipažais. Tai jie daro klasikiniais vaidybiniais metodais, taip pat itin natūraliai ir gyvai, o tai jau – aktorinio meistriškumo įrodymas.

Iš pradžių jie atstovauja atpažįstamam socialiniam tipui – netvarkingi, nešvarūs, neišsilavinę jauni vyrai, galvojantys, ką parduoti norint gauti pinigų, besikeikiantys ir agresyvūs. Tačiau jie – kitokie, paslaptingi, išsaugoję savastį, turintys savas vertybes, ir tai neleidžia jų priskirti prie tos žmonių grupės, apie kurią pagalvojama. Netgi jų keiksmažodžiai yra kitokie.

Vėliau jų nenuspėjami charakteriai dar labiau kinta, ypač kai į svečius iš miesto atvyksta gražuolė viliokė Inga, kurią nepriekaištingai suvaidina tokius moteriškus vaidmenis, ko gero, geriausiai Lietuvos scenoje suvaidinanti aktorė Toma Vaškevičūtė.

Bendraudami su jauna gražia moterimi jie apnuogina dar kitokius savo vidinius sluoksnius. Jų kitoniškumas išryškėja ir bendraujant su kitais vis pas juos užklystančiais kaimo gyventojais – pagyvenusiais vyriškiais, nekintančiais ir nuobodžiais tipais, seniai praradusiais ryšį su tuo pirminiu paprastumu.

M.Repšys jau yra persikūnijęs į daugelį panašių vaidmenų tiek teatro scenoje, tiek kino ekranuose, tad sakydamas "pydero pėdkelnė" brolio Karlio lūpomis jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Jo veikėjas – tingus, pasyvus, tačiau turintis vaikiško naivumo ir begalę tyrų svajonių. Šiurkščiu jį paverčia aplinka.

Vyresnėlis Janis – apsukresnis, protingesnis, turintis kiek problemų bendraujant, ypač su priešinga lytimi, bet mokantis į daug ką pažvelgti su humoro jausmu, norintis keisti savo gyvenimą, dirbti (būdamas suaugęs pagaliau įgyja brandos atestatą!) ir galų gale sodyboje pradėti remontą, kuris yra tikra neįmanoma misija.

A.Sakalauskui pavyksta kiek stipriau išsaugoti savo veikėjo paslaptingumą ir susprogdinti scenoje pradedančius ryškėti bet kokius tipiškus įvaizdžius.

"Ku kū" romantizmui

Spektaklis įdomus dar ir tuo, kad beprasmybė, kankinanti jaunus brolius, dvelkia romantika, kurią scenoje kuria scenografija, o jos autorius – latvių dailininkas Martinis Vilkarsis.

Scenoje vaizduojamas brolių namo fragmentas – mūrinė siena ir prie jos pritvirtinta stiklinė veranda. Viskas čia sena ir apgriuvę – išbyrėjusios plytos, išdužęs stiklas, sena sofa, stalas, kėdės, spinta, lova, radijo imtuvas, didžiulis sieninis laikrodis ir t.t. Interjeras byloja apie tai, jog kažkada čia buvo gražu, nes daiktai rinktiniai, antikvariniai, čia esantys nuo senesnių laikų nei sovietmetis, kai namo savininkai džiaugėsi gyvenimo kokybe.

Užslėpto didingumo kupinas reginys visai neprimena medinės purvinos kaimo trobos, o greičiau romantizmo epochoje vaizduojamą apgriuvusią pilį, kurios prieigose čiulba paukščiai ir ošia miško didybė. Romantizmo kupina forma kontrastuoja su natūralistiniu turiniu. Tačiau dramatizmo, būdingo romantikams, čia nėra, labiau šios priešybės jungiasi į draugišką dialogą.

Scenoje karaliauja ironija, padedanti kurti griuvėsiuose ieškomos posovietinės tapatybės pėdsakų mitologiją, suprantamą šių dienų žiūrovui.

Dar vienas romantinis leitmotyvas – antgamtiškumas. Lyg kokių pasakų veikėjų brolių dešinės ausys nusmailėjusios, tarytum jie būtų pusiau žmonės, pusiau gyvūnai, tokiais virtę juos įkalinusioje laisvėje.

Režisierius, drauge su dramaturge, primena, kad pirminiame paprastume slypi žmogaus poreikis mylėti ir būti reikalingam. Ir nesvarbu, kas jis būtų – paprastas žmogelis ar smailiaausė mitologinė būtybė, ir kur jis gyventų – tuščiame ar pilname kaime, mieste, Lietuvoje, Latvijoje ar Anglijoje. Ko gero, tai ir yra esminė spektaklio siunčiama žinutė.

Konkretaus atsakymo, kaip reikėtų spręsti tautų tuštėjimo klausimą, kūrėjai nepateikia. Bet pakviečia pamąstyti, kodėl mes nepajėgiame darniai, kaip anksčiau, gyventi turėdami laisvę ir ar apskritai esame pajėgūs joje gyventi. Kiek ir ką reiškia mus lyg grandinėmis prie griuvėsių prirakinanti praeitis.

Brolių name-pilyje, virtusiame tautos metafora, kurios neįveikiamą akmeninę krūtinę kadais draskė daugybė priešų, kaip pasakytų romantikai, skleidžiasi mus vienijanti patirtis, apibrėžianti, kas mes esame, jei, nepaisant emigracijos ir visų vargų, toliau gyvename tėvynėje. Ogi romantikai. Gal ir visai smagu apie save tai sužinoti. Svarbu tik tai, kad mūsų alkio ir troškulio vejamų ausys ir dantys visai nenusmailėtų.