Smėliu piešianti menininkė apstulbino pasieniečius

Vežatės kelis kilogramus smėlio piešti?! Juokaujate?! Prie Kaliningrado sienos sustabdę Jurgitą Minderytę-Motiekaitę ir žvelgdami į dėžę su stikliniu dangčiu ir kelis kilogramus smėlio rusų pasieniečiai išpūtė akis iš nuostabos.

Vežatės kelis kilogramus smėlio piešti?! Juokaujate?! Prie Kaliningrado sienos sustabdę Jurgitą Minderytę-Motiekaitę ir žvelgdami į dėžę su stikliniu dangčiu ir kelis kilogramus smėlio rusų pasieniečiai išpūtė akis iš nuostabos.

Prieš šešerius metus

"Išardė dėžę, pažarstė smėlį. Laimei, yra mobilieji telefonai, tad galėjau pademonstruoti vaizdo įrašą, kur piešiu smėliu, – dabar juokėsi prisimindama istoriją, nutikusią prie sienos su Rusija, smėliu piešianti J.Minderytė-Motiekaitė. – Pasieniečiai prisiminė matę piešimą smėliu per televiziją ir praleido mane, palinkėję gero kelio."

Dabar ant 100x50 cm stiklu padengto apšviesto stalo kabo vaizdo kamera, o žiūrovai  iškabintame ekrane mato vilnietės sekamas smėlio istorijas.
Piešti smėliu 37 metų menininkė pradėjo daugiau nei prieš šešerius metus.

Kodėl smėlis? Ar jai patiko Sacharos dykuma?

Smėlio džiazas

Ant keramikos gaminių, vilnos, drabužių, sienų piešianti, vilną velianti, įvairius meninius ir muzikinius renginius organizuojanti Jurgita prisipažino, kad pradžia smėlio kūrybos pradžia buvo atsitiktinė.

Ji nebuvo mačiusi per televiziją ar internete iš smėlio piešiančių žmonių darbų.

"Ranka tarsi netyčia ėmė žarstyti smėlį dubenėlyje, – Jurgita, be savo veiklos, dar veda vaikams užsiėmimus. – Gimė piešinys. Muzikantams prasitariau, kad būtų įdomu muziką suderinti su vaizdu. Iniciatyvos ėmėsi būgnininkas ir saksofonistas. Paskambino 5 val. ryte ir pasakė pagaminę smėlio dėžę su stiklu. Ant jo beriu smėlį, piešiu. Pakabinome vaizdo kamerą ir prasidėjo smėlio džiazas."

Iš slaptos vietos

Ar labai sunku piešti smėliu? Sunku. Po savo pasirodymų Jurgita kviečia tą patį išbandyti visus žiūrovus.

"Atrodo tik šast, šast ir nupieši. Bet tai nėra taip paprasta, – atsiduso menininkė. – Viena – nupiešti gražų vaizdą, kas kita, kai reikia sapnuoti, sekti pasaką. Kai vaizdai keičia vaizdus, kai turi numatyti penkis žingsnius į priekį. Ir, beje, mokantiems piešti nėra lengviau, kartais – net sunkiau, nes sunkiau transformuoti vaizdus, gyvai matyti vienas kitą keičiančius vaizdus."

Tuo Jurgita įsitikino, kai ieškant pagalbininko piešti smėliu bandė Dailės akademijoje besimokantys studentai.

"Pavyzdžiui, vestuvėse, smėlio piešiniais nuo vaikystės iki dabarties papasakoji visą gyvenimo istoriją, – pastebėjo Jurgita. – Reikia fantazijos, o istoriją būtina kurti greitai. Nupiešia vieną piešinį, o paskui? Deja, dar nesutikau mane nustebinusio žiūrovo."

Kuo ypatingas menininkės naudojamas smėlis?

J.Minderytė-Motiekaitė nusijuokė: "Jis iš Lietuvos, iš slaptos vietos. Ne, ne iš pajūrio, iš ten netinka. Jis turi būti ir lengvas, ir kartu sunkus, smulkus ir pūkuotas."
Jurgitai netinka net švelnus kopų smėlis – ne tas kritimo greitis. Nors ji piešė ir tokiu smėliu. Ir gintaro dulkėmis, ir net karamele.

Namuose – 40 kg atsargų

Kiekvieną kartą jų automobilyje yra bent 4 kg specialiai piešti atrinkto smėlio, nekart, išvydusi pakelėje smėlio, ji stabdė vairuojantį vyrą – jų vadybininką Arūną Motiekaitį.
Kartą į Kalėdų renginį jie išvažiavo be smėlio: užmiršo tuo besirūpinantis vaikinas.

"Jei grįšime atgal į Vilnių, nespėsime, todėl skubiai užsukome į prekybos centrą, – kuriozinę situaciją prisiminė Jurgita. – Įlėkėme į gyvūnėlių skyrių ir prašome smėlio. Piešti. Jie nustebę rodo įvairius pavyzdžius. Per tą renginį piešėme su šinšilams skirtu smėliu."

Jos namuose visą laiką yra bent 40 kg smėlio.

Kartą namuose draugų pakvietęs vyresnysis Jurgitos sūnus Radvilas nudžiugo, išvydęs keturis puodus. "Mama kažką gamino valgyti, – pamanė vaikinas, tačiau jo laukė fiasko. – Visuose puoduose buvo smėlis."

Draugai iš užsienio taip pat atveža dovanų po buteliuką smėlio: menininkė jau sukaupė apie dešimties šalių smėlio.

Per atostogas Gruzijoje ji rado ypatingo smėlio: "Tikiuosi, draugams gruzinams pavyks atsiųsti 3–4 kg smėlio ir tai niekam nesukels įtarimo."

Sunkiausia sekti pasaką

Dabar į renginius ji vežasi ne tik daugiau smėlio, bet ir du atsarginius stiklus savo smėlio dėžei.

"Kartą iš šiltos mašinos iškėlėme smėlio dėžę, o labai šaltame ore stiklas sutrūkinėjo į gabaliukus", – iki renginio pradžios viename restorane tebuvo likusios keliolika minučių.
Nėra padėties be išeities: restorane jie išmontavo stiklines spintelės duris. "Piešiau ant jų ir niekas to nepastebėjo", – nusijuokė menininkė.

Ką jai piešti sunkiausia? Jurgita gūžtelėjo – sekti pasaką.

Po akimirkos šyptelėjo: "Dar – mėnulį. Kai koncertuojame su Vladu Kovaliovu, jis manęs prašo nupiešti mėnulį. Ir visada mėnulis būna ne toks, koks reikia."
Ji piešia ir savo istoriją. Dažniausiai naktį, jau pavargusi po darbų. Tai būna emocijų, nuotaikų atspindys.

Nors smėlį malonu žarstyti rankomis, o jis tarsi šveitiklis valo rankas, paklausta, ką rinktųsi – dykumą ar vandenį, – Jurgita pasirinko pastarąjį: "Be vandens aš negaliu. Be smėlio? Gal ir galėčiau. Gal. Nors tuo nesu tikra."

"Smėlio džiazo" projekto įkūrėjos dažnai klausia, ar negaila, kai po akimirkos jos piešinys subyra ir smėlio grūdeliai keičia kūrinį? O gal tai kaip ir budistų vienuoliams piešti mandalą: svarbu procesas ir akimirka pasigrožėti?

"Oi, negaila. Tai tik gyvenimo akimirka, – neslėpė Jurgita. – Viskas laikina: ateina ir praeina. Mūsų gyvenimas – mažos smiltelės. Tik pradėjome kalbėtis ir tai jau praėjo..."



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių