Slaptoji menininkė

Skiriu menininkams, kurie ieško savo kelio, ir tikrajam Džonatanui Žuvėdrai, kuris gyvena kiekviename mūsų.

Kartą savo tapybos darbų parodoje sutikau tapytoją Eleną Balsiukaitę-Brazdžiūnienę.

– Jūs man matyta, bet neprisimenu kur, – sako ji.

– Aš esu dailininkė, baigiau Dailės akademiją, bet buvau dingusi – netapiau 20 metų.

– Kaip ištvėrėte?

Jau nebeprisimenu, ką atsakiau į šį išmintingą Elenos klausimą, bet žinau, kad kūrybiniame kelyje menininkams būna įvairių kūrybinių kliūčių, apie kurias viešumoje mažai kalbama. Visi matome tik fasadinę, tobulą kūrėjų pusę, net nesusimąstome, kokios įvairios (sėkmingos ir nesėkmingos) būna menininkų patirtys. Mano tėtis, kurio profesija – psichoterapeutas, sakydavo: kiekvieno žmogaus gyvenimas banguoja, jame gausu nusileidimų ir pakilimų. Žinau, kad ne tik menininkai patiria sunkumų ieškodami savo kelio profesinėje srityje. Apie tai ir bus mano naujasis dienoraščio puslapis.

Imperfect. 2017 m.

Dažnai pastebiu, kad daugeliui mūsų yra būdingas perdėtas racionalumo siekimas, noras finansiškai apsirūpinti visam gyvenimui ir mąstymas pasitelkiant klišes. Visa tai labai riboja mūsų galimybes. Apie tai rašo amerikiečių rašytoja Julia Cameron: „Daugumai šeimų menininko karjera egzistuoja už jų socialinės ir ekonominės karjeros ribų: menu neapmokėsi elektros sąskaitos.“ Julia – ne tik rašytoja, bet ir scenaristė, dokumentinių ir meninių filmų režisierė, lektorė, kuri moko įvairių meno sričių atstovus išlaisvinti savo kūrybiškumą. Savo knygoje „Kūrėjo kelias“ ji rašo: „Pradedantys dailininkai drąsinami tapti dailės mokytojais ar mokyti kokio amato neįgaliuosius.“ Iš esmės išsigandę savo amato kūrėjai imasi bet kokio darbo dizaino srityje ar kur kitur, stengdamiesi įtikinti save ir kitus, kad iš meno nepragyvens: „Pernelyg įbauginti, kad taptų menininkais, dažnai per žemai save vertinantys, kad pajėgtų bent pripažinti turintys meninių svajonių, šie žmonės tampa slaptais menininkais.“

Kūrybai reikia daug užsispyrimo ir laiko, dažno kūrėjo svajonė sudūžta pavargus dirbti ir laukti.

Daugelį metų tokia buvau ir aš. Slaptoji menininkė: karpiau vaikams snaiges, puošiau namus, dailiai dėliojau lėkštes ant stalo ir derinau pagalvėlių spalvas. Įkūriau vaikų dailės studiją, laisvalaikiu slapta nutapydavau vieną kitą paveikslą, kurio niekam nerodydavau. Buvo be galo smagu matyti, kaip mažieji piešia nuostabius paveikslus. Tapatindavausi su jais ir kartu patirdavau kūrybinį džiaugsmą. Tačiau, metams bėgant, viskas pasikeitė. Vis nesuprasdavau kylančio savo vidinio nepasitenkinimo. Tarsi jausdavau vidinį nusivylimą. Tik tada supratau, kad ir man norisi piešti. Tada atsitiko stebuklas. Paėmiau vieną iš vaikų paliktų teptukų ir pradėjau piešti po 20 metų pertraukos... Rankos drebėjo, mušė prakaitas. Kas, jeigu man nepavyks? Nesakau, kad man nepatiko dirbti su vaikais, tai buvo mano gyvenimo dalis, bet piešti man patiko kur kas labiau. Turėjau pasirinkti.

Priimti svarbų gyvenimo sprendimą man padėjo Džonatanas Livingstonas Žuvėdra. Su šiuo nepaprastu knygos personažu tada ir prasidėjo mano draugystė. Ieškodama atsakymų, kas man truko kurti, perskaičiau tikriausiai jums gerai žinomą 1970 m. išleistą knygą „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Tai amerikiečių rašytojo Richardo Bacho alegorinė apysaka. Ši istorija skirta tiems, kurie klauso savo vidaus, nebijo suklysti ir, nepaisydami visų aplinkybių, kuria savo gyvenimo taisykles. Džonatanas Livingstonas Žuvėdra sklendžia aukštai virš vandenyno, iš ten mato atsiveriančius horizontus ir naujas perspektyvas. Viskas šioje knygoje yra alegorija, negalima suprasti tiesiogiai, paukštis simbolizuoja mūsų siekius, neramią žmogaus dvasią, nuolat siekiančią save iš naujo atrasti ir pranokti.

Taip atsirado paukščiai ir mano tapyboje. Pirmasis po ilgos pertraukos nutapytas darbas: „Smiltė ir paukštelis“ (2016). Darbas nutapytas intuityviai, daug negalvojant ir nesvarstant. Devynmetė mano dukra dailės stovykloje surado paukštelį sužeistu sparneliu ir ėmė jį globoti. Aš ją nufotografavau, o grįžusi namo nutapiau žiūrėdama į nuotrauką. Tik dabar suvokiu, kad darbo pavadinimą reikėtų pakeisti į „Smiltė ir sužeistas paukštelis“, nes tuomet mano kūrybinės galios buvo sužeistos, kaip tas paukštelis. Aš dar tik mokiausi skristi ir savo netobulą tapybą priimti, taip pat priimti ir naująją save kaip kūrėją. Tačiau vienas dalykas (tikriausiai ir ne vienas) tame paveiksle vis dėlto buvo geras. Mano buvusi mokytoja Audronė Petrašiūnaitė parašė man atsiliepimą: „Geras yra tas žalias brūkšnys, taip drąsiai ekspresyviai užteptas ant mergaitės veido“.

– Žalias brūkšnys! –  sušukau aš.

– Tegyvuoja žalias brūkšnys!

„Dauguma žuvėdrų skraidymo gudrybių pramoksta tik tiek, kad galėtų pakilusios nuo kranto susirasti maisto, o paskui grįžti atgal. Daugumai žuvėdrų svarbu ne skrydis, o maistas. Tačiau šiam paukščiui rūpėjo ne lesalas, jam rūpėjo skrydis. Labiausiai už viską pasaulyje Džonatanas Livingstonas Žuvėdra mėgo skraidyti“, – labai paprastai savo pasakojimą pradeda R. Bachas. Knygoje rašytojas alegoriniu stiliumi pasakoja apie laisvę, atstumtojo dalią, draugystę, mokytojo ir mokinio santykius, meilę ir atleidimą.

Labiausiai už viską pasaulyje man patiko tapyti. Prisimindama žalią brūkšnį (o aš jį dažnai prisimindavau), ryžausi sukurti antrąjį savo paveikslą. Na, dabar tai jau nupiešiu daug brūkšnių: didelių, ekspresyvių, leisiu tekėti dažams žemyn ir dar kai ką užrašysiu... Antrasis paveikslas vadinosi „Imperfect“ („Netobulas“) (2017). Kiek prisimindavau savo vaikystę ir jaunystę – visą savo gyvenimą stengiausi būti tobula. Tapyboje galėjau būti savimi, tokia, kokia noriu būti, – netobula ir laisva kaip paukštis. Mane labai džiugino, kad kurdama galiu būti aš, be kaukių ir savęs apgaudinėjimo. Taigi nupiešiau aštuonis tobulai netobulus ekspresyvius brūkšnius akriliniais dažais ant popieriaus ir likau be galo tuo patenkinta.

„Norėdami gyventi kūrybingai, privalome įveikti baimę klysti“, – teigia amerikiečių rašytojas ir lektorius Josephas Chiltonas Pearsas, parašęs daugybę knygų apie žmogaus, vaiko vystymąsi.

Savo karjeros pradžioje mūsų menininkai patiki taip dažnai jau gerą 50-metį sklandančia nuostata ir frazėmis, kurias taip su meile kartoja jau bandę prasimušti menininkai: iš meno nepragyvensi, menininkai yra vargšai, ir vienintelė sąlyga sukurti gerą meno kūrinį –  egzistencinė kančia ir skausmas.

Štai, pažvelkime į tragišką Vincento Van Gogho gyvenimą: išgarsėjo tik praėjus 100 metų po mirties, jį lydėjo vien tik nelaimės, ligos, liūdesys, skurdas, savižudybė. Štai kaip aiškina šį atvejį žydų kilmės psichologas, lektorius ir rašytojas Michailas Labkovskis: „Tai, kokiu menininku tu nori tapti ateityje, priklauso ir nuo kuriančiojo nuostatų, vidinio tikėjimo ir požiūrio į save. Jeigu gyvenime nuolat save menkinsi, nepasitikėsi savimi, tavo savivertė bus žema – tai atsispindės realybėje. Vincentas van Gogas sėkmės ir pripažinimo nesulaukė būdamas gyvas vien dėl to, kad kentėjo nuo menkos savivertės, štai Pikaso ir Salvadoras Dali pernelyg gerai vertino save, pasitikėjo savimi, todėl jų paveikslai buvo gerai perkami ir iki pat mirties jie nieko nestokojo ir dar išvystė iš to verslą.“

Iš dalies šie pamąstymai yra ginčytini. Negalima taip drąsiai teigti tokių dalykų (ar menininkas pasitikėjo savimi, ar ne), vykusių praeityje, nebent kaip psichologas būtum gyvai sutikęs ir pažinojęs minėtuosius menininkus. Nors tai, tikriausiai, tik psichologo prielaidos – verta į šiuos pasvarstymus atkreipti dėmesį. Galbūt yra dalis tiesos.

Kuriančiam menininkui svarbi aplinka ir jį supantys žmonės. Dažnai taip nutinka, kad menininkas nesulaukia palaikymo ir pritarimo net iš artimiausių žmonių – mamos ir tėčio. Apie tai rašoma ir knygoje „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“.

– Kodėl, Džonai, kodėl? – klausinėjo motina. – Kodėl tau, Džonai, taip sunku būti tokiam pat, kaip ir kitos Būriui priklausančios žuvėdros? <...> – Klausyk, Džonatanai, – kaip įmanydamas švelniau tarė tėvas, – žiema jau ne už kalnų. <...> Gerai jau, jeigu taip nori, – skraidyk, bet juk pats žinai, kad vien skraidymu sotus nebūsi. Žuvėdros skraido, kad maitintųsi. Nepamiršk to.“

Kaip ir dailininkui, Džonatanui Livingstonui Žuvėdrai sunku neiti į kompromisus su savo artimiausiais šeimos nariais, bet tai yra žmogaus vidinio augimo dalis, jis turi išskleisti sparnus ir tobulėti. Jeigu prisimintume garsaus prancūzų tapytojo Henri Matisse’o gyvenimo pradžią, pamatytume panašią istoriją. H. Matisse’o tėvas buvo be galo nusivylęs savo sūnumi, nes jis pasiryžo išvykti į Paryžių mokytis tapybos. Jo tėvas nebuvo patenkintas: jo manymu, tai nebuvo garbinga profesija, tai bohemiškas gyvenimas, ir iš viso – ar menininkai uždirba kiek pinigų? Tačiau labiausiai jį liūdino mintis, kad sūnus nepadės jam tvarkytis jo klestinčiame versle. Išlydėdamas savo sūnų ir spausdamas jam ranką traukinių stotyje, ištarė tik šiuos du žodžius:

– Tu badausi.

O štai ką apie kūrybą kalba serbų menininkė Marina Abramovič savo knygoje „Eiti kiaurai sienas“. „Nesėkmės labai svarbios – man jos daug reiškia. <...> Jeigu eksperimentuoji, esi pasmerktas nesėkmei. Pagal apibrėžimą, eksperimentavimas reiškia žengimą į teritoriją, kur niekada nesi buvęs, kur nesėkmė labai įmanoma. Iš kur žinoti, kad pasiseks? Labai svarbu turėti drąsos susidurti su nežinomybe.“

Kaip ir M. Abramovič,  H. Matisse’ui ne kartą gyvenime teko būti drąsiam ir eiti kiaurai sienas.

Pasaulinio garso lietuvių kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė-Rosaschi kūrybinės sėkmės sulaukė ne iš karto. Kūrybos procesas vyksta iš lėto, jis labai intuityvus, turi būti kuriama vienumoje ir ramybėje. Kūrybai reikia daug užsispyrimo ir laiko, dažno kūrėjo svajonė sudūžta pavargus dirbti ir laukti. Žibuoklei buvo tokių krizinių metų, kai nebuvo jokio užsakymo, nė vieno kūrinio atlikimo. Ji suprato, kad greitai pati sau turės atsakyti į klausimą: ką darys toliau, jeigu jos muzikos niekam nereikės.

LRT laidoje „Stilius“ ji teigia: „Aš supratau, kad gyvenimas yra labai trumpas, vien dėl to mums reikia gyventi taip, kaip mums atrodo teisingiausia, tarsi visi siekiai išsipildytų. Supratau, kad mano atsakymas yra muzikoje, o ne kur kitur. Jeigu nekursiu muzikos, mano egzistencija praranda prasmę. To tikrai nebus, aš liksiu muzikoje ir jeigu iš jos negalėsiu išgyventi, liksiu muzikoje. Tai yra slenkstis, kurį būtina peržengti kiekvienam kūrėjui ir neišsigąsti.“

Kituose interviu kompozitorė užsimena apie apdovanojimus (Johno Simono Guggenheimo atminimo fondo stipendiją ir kt.): „Menininkų savivertė dažnai gali būti svyruojanti, nuo sėkmės džiugesio iki graužaties dėl nesėkmės, ir apdovanojimai padeda įgyti tvirtesnį pagrindą po kojomis, kurio reikia norint atsispirti kūrybiniam skrydžiui.“

Dar norėčiau prisiminti italų Paolo Sorrentino filmą „Didis grožis“ (2013), kuris žiūrovą nukelia į Romą. Filmą verta prisiminti dėl pagrindinio veikėjo – praeityje garsaus rašytojo Džepo Gambardelos (akt. Toni Servillo). Širdyje Džepas – idealistas ir svajoklis, įsuktas į didžio grožio gyvenimo verpetą, perpildytą beprasmiškumo ir tuštybės. Jis bando suvokti, kodėl jau keletą dešimtmečių neparašė antrosios knygos ir apskritai – jokios kitos knygos. Buvęs rašytojas stengiasi išspręsti kankinančią asmeninio gyvenimo dilemą.

Dažnai kūrėjai taip nepasitiki savimi ir bijo suklysti, kad iš viso daugelį metų daugiau nieko nenupiešia, o rašytojai neparašo nė vienos knygos. Kažkas jiems pakerpa sparnus ir jie nebegali skristi. Kiti menininkai paskęsta amžino grožio, tobulumo paieškose – tai irgi tampa kūrybinio kelio baigtimi. Treti panyra į malonumų ieškojimą, puikybę, kitų apkalbas, menkinimą ir tuštybę. Įsivaizduodami esą protingesni, geresni už kitus, pasilieka intrigų pančiuose ir nuolatinėje kritikoje: šitaip negalima, šito negalima rodyti kitiems, ką žmonės pagalvos, diletantiška, mėgėjiška, banalu – sako jie. Tačiau paslaptis yra ta, kad didis grožis yra paprastumas, Džonatono Livingstono skrydis.

Grįžkime prie M. Labkovskio minčių. Kartą per jo paskaitą psichologui buvo užduotas toks klausimas: „Kaip nesistengti būti tobulai, geriausiai, nebijoti suklysti?“ Atsakymas buvo toks: „Iš kur kyla tokių minčių? Iš vaikystės. Tai baimė. Pirmiausia – tai labai žema savivertė. Tai troškimas, kad visi aplinkiniai tave mylėtų, stengiantis nuolat visiems įtikti (tai yra praktiškai net neįmanoma). Taip tampama perfekcionistu, žmogumi, kuris stengiasi viską atlikti tobulai. Žmogui perfekcionistui klaida reiškia baimę, kad nuvils artimus žmones. Todėl, jeigu jūs norite nustoti štai taip kentėti, turite išsilaisvinti iš šios baimės. Jums turi būti nesvarbu, ką aplinkiniai apie jus galvoja, jūs turite nustoti aplinkinių klausinėti: teisingai pasielgėte, neteisingai, ir kitų prašomam niekada nieko neperdaryti, nekeisti. Netgi tada, kai jus kamuos pilvo skausmai: o jeigu ten yra klaidų, o jeigu padariau ką netinkamai, o jeigu mane išmes iš darbo?“

Panašiai psichologas kalba ir apie darbą. Jeigu tau nepatinka tavo darbas, tu neturėtum kentėti. Mes įpratę daryti viską racionaliai, ko iš mūsų tikisi kiti, logiškai viską apskaičiuoti. Vienas žmogus paklausė M. Labkovskio apie profesiją. Jis svajojo tapti tapytoju, nors daugelį metų dirbo inžinieriumi. Atsakymas skambėjo taip: „Gyvenimas yra trumpas ir jeigu tu nori jį nugyventi laimingai, turėti aukštą savivertę ir patirti gyvenime pasitenkinimo jausmą, turi daryti tai, kas tau patinka. Tačiau pirmiausia reikia įveikti baimę. Baimę, kad paveikslų nepirks ir pan., nes baimė ir sukuria žemą savivertę.“

Apibendrinant reikia pasakyti, kad vienintelis dalykas, kuris mums trukdo, yra baimė. Baimė suklysti, būti nesuprastam ir atstumtam. Baimė „Imperfect“ – būti netobulam. Todėl leiskite sau būti netobuli! Jeigu norite kurti, kurkite netobulą meną, eksperimentuokite ir klyskite. Jei svajojate keisti darbą, keiskite jį. Vieninteliai jūsų pančiai – tai baimė. Tegul jumyse gyvena Tikrasis Džonatanas Žuvėdra, nes jis gyvena ir kiekviename mūsų. Jeigu mes bijotume vaikščioti, niekada nebūtume išmokę žengti pirmojo žingsnio, nes bijotume nukristi. Mokantis kiekvieno naujo dalyko pirmiausia daugybę kartų nukrentame. Tai nuostabi kelionė, kupina sklendžiančio džiaugsmo, – kiekvienam iš mūsų ji unikali.

Straipsnio pabaigoje norėčiau pacituoti Ž. Martinaitytės-Rosaschi palinkėjimą, išspausdintą „Bernardinuose“ 2022 m.: „Nepaliauk augti. Auk lėtai kaip medis. Mokykis iš gamtos, iš didžiųjų ir lėtųjų gamtos ciklų ir virsmų. Neapsvaik nuo skrydžio aukščio. Pasikliauk intuicija, net jei ji prieštarautų realybės faktams.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Akvilė

Akvilė portretas
Nuostabus straipsnis!!!

atvirumas

atvirumas portretas
Ačiū gerbiamai autorei už mintis, kurios tikrai padrąsins ne vieną žmogų - nebūtinai menininką. Padrąsins ne tik klausyti, ką savo širdis, bet ir apskritai būti atviresniems. Gera skaityti tokius intymius pasidalinimus - tikrai ne kiekvienas drįstame garsiai pasakyti tai, ką galvojame, o ne tai, ką iš mūsų nori išgirsti mūsų aplinka.

Atviras \\\\\.../////

Atviras  \\\\\...///// portretas
pasityčiojimas,slaptos "menininkės".
VISI KOMENTARAI 5

Galerijos

Daugiau straipsnių