Skulptoriaus darbuose – kūrybos ir autoironijos galia

  • Teksto dydis:

Įprasta, kad klasikinės skulptūros kūriniai yra suvokiami atrandant tiesiogines vizualios formos sąsajas su realybe. Kitaip tariant, čia tiktų posakis: "Kaip žiūri, taip ir matai." Šiuolaikinė skulptūra susitelkia į skulptūrinį objektą, kuris koncepcija, estetine raiška, santykiu su erdve atskleidžia situacijas, jų nulemtas būsenas, jausmus, mintis, patirtis – objektus, kurie neturi aiškiai apibrėžtos formos.

Tauras Kensminas – jaunosios kartos skulptorius, instaliacijų kūrėjas – darbuose realybės palieka tiek, kad ji leistų žiūrovui pasijusti saugiu atpažįstant simbolius ar ženklus. Menininkas yra linkęs kalbėti metaforų kalba, kuria praplečia kūrinio suvokimo lauką ir žiūrovui suteikia erdvę ieškoti savo minčių, kuriančių naujas prasmes.

Skulptoriui 2018-aisiais Lietuvos kultūros ministerija suteikė meno kūrėjo statusą; Lietuvos kultūros taryba skyrė stipendiją individualiai meninei veiklai vykdyti. T.Kensminas bendradarbiauja su galerija (AV17), kuriai 2018 m. atstovavo Veronos meno mugėje (Italija). Skulptoriaus darbai eksponuoti Šiuolaikinio meno mugėje "ArtVilnius’13", "ArtVilnius’15", "ArtVilnius’17" ir "ArtVilnius’18", taip pat festivalio "Kultūros naktis 2017" metu. T.Kensminas yra surengęs keturias personalines parodas Lietuvoje. Menininkas yra aktyvus grupinių parodų, tarptautinių simpoziumų dalyvis.

– Kaip manote, autoportretas – tai savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Sudėtinga kalbėti apie autoportreto žanrą. Tikslingai dar nesu sukūręs šio žanro kūrinių, tačiau manau, kad autoportrete telpa ir viena, ir kita. Neįdomu kūryboje mėginti perteikti fizinį savo atvaizdą, svarbiau kalbėti apie vidinius išgyvenimus, nuojautas, savęs matymą vienokioje ar kitokioje aplinkoje. Ko gero, autoportretas yra labiau savęs suvokimo erdvė, tačiau net ir kurdamas abstraktų kūrinį autorius vienaip ar kitaip save reprezentuoja.

– Kokie jūsų asmenybės bruožai atsiskleidžia skulptūrinėse instaliacijose "Prašau, pabūk čia dar truputį..." ir "Krantas"? Kodėl būtent juos prigretinote autoportreto žanrui?

– Kūrinyje "Prašau, pabūk čia dar truputį..." (2013) stilizuota (origamio lankstinius primenanti) raganosio skulptūra vaizduojama primynusi koją abstrakčiam objektui, savo forma primenančiam Sovietų Sąjungos palydovą "Sputnik"; darbe "Krantas" (2015) vaizduojamas ant senų, padangų guma apkaltų, rąstų gulintis realaus dydžio betoninis ryklys, o šalia jo stovi šviestuvas, primenantis popiežiaus lazdą ar didžiulę dušo galvutę. Abiejuose kūriniuose vystomas gana absurdiškas naratyvas, kuriuo iš dalies mėginu atspindėti savo būsenas, santykį su supančia aplinka.

Man patinka medžiagų natūralumas. Žinoma, medžio, kailio, geležies ar betono spalvos labai santūrios, tačiau man to pakanka.

– Apskritai, ar kūriniuose siekėte reflektuoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikėte savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Sąmoningai intencijų reflektuoti save kaip asmenį neturėjau, tačiau stengiausi kalbėti apie tai, kas tuo metu man buvo svarbu, todėl vidinės būsenos ar tam tikros nuojautos, emocijos darbuose atsiduria neišvengiamai. Kūrinyje "Prašau, pabūk čia dar truputį..." atsispindi mano to laikotarpio būsena, kažkokie neatitikimai santykiuose, siekis kontroliuoti. Kai žvelgi į tokius dalykus iš šalies, viskas atrodo gana komiškai. Tada buvau kiek jaunesnis ir taip jaučiausi. Konkrečias situacijas pasilieku sau, tačiau darbuose naudoju metaforas.

Skulptūrinė instaliacija "Krantas" taip pat kalba apie subjekto santykį su aplinka. Neretai pasijuntu esąs ne savo vietoje. Tikriausiai šis jausmas pažįstamas daugeliui. Esant vienai situacijai jautiesi savimi pasitikintis ir užtikrintas (tarsi ryklys vandenyne), o kitai – mažas ir bejėgis (kaip į krantą išmestas ryklys). Man svarbu, kad žiūrovai kūriniuose atrastų kažką pažįstamo, atpažintų būsenas, kurias ir jiems yra tekę patirti. Tačiau kūrinys žiūrovams nebūtinai reikš tą patį, ką jis reiškia man. Dėl to ir pasitelkiu metaforas.

– Ar kuriant buvo svarbu skulptūrinėse instaliacijose atkartoti realų vaizdą, ar eksperimentuoti, paliekant tik keletą atpažįstamų, asociatyvių detalių?

– Realistiško vaizdavimo niekada nesiekiau, o emocinio, vidinio panašumo net ir labai stengdamasis nepasieksi – tai išeina savaime. Pirminiame "Kranto" sumanyme ryklys turėjo būti nuožmus, grėsmingas, o išėjo kažkoks ramus, truputį vaikiškas, gerai nusiteikęs. Taip jau yra – net nekurdamas autoportreto vis tiek vaizduoji save. Tiesą sakant, net tada, kai tenka daryti užsakymus teatrams, visi personažai išeina geri.

– Kuo rėmėtės pasirinkdamas darbų spalvinę išraišką?

– Kūrinių beveik niekada nespalvinu. Man patinka medžiagų natūralumas. Žinoma, medžio, kailio, geležies ar betono spalvos labai santūrios, tačiau man to pakanka. Galbūt tai susiję su geografine vieta, kurioje gyvenu. Jei gyvenčiau, pavyzdžiui, Meksikoje, ko gero, darbų koloritas būtų gerokai ryškesnis. Ne viename savo kūrinių naudoju šviesos elementus (pavyzdžiui, nedidelę lemputę) – kaip akcentą. Man tai asocijuojasi su viltimi.

– Kokia yra fono / erdvės reikšmė skulptūrinėms instaliacijoms?

– Kuriant skulptūrą erdvė yra ypač svarbus veiksnys. Jei žvelgiant į paveikslą dar galima mėginti įsitraukti į jame kuriamą pasaulį, atsiribojant nuo jį supančios aplinkos, tai skulptūroje aplinka tampa kūrinio dalimi, o kūrinys – aplinkos. Tai betarpiškai susiję ir nuo to priklauso galimos kūrinio interpretacijos. Darbai "Prašau, pabūk čia dar truputį…" ir "Krantas" buvo pristatyti meno mugių "ArtVilnius" metu, tačiau "Krantas" geriausiai atsiskleidė renginio "Young Poor Artists Show 2016" metu, kai instaliacija buvo eksponuojama ankštoje buvusios advokatų kontoros patalpoje. Kadangi jaučiu ypatingą "artumą" biurokratijai ir viskam, kas su ja susiję, išėjo tikras autoportretas.

– Skulptūrinėse instaliacijose išryškėja praeities įvykių refleksijos, esamasis momentas ar ateities lūkesčiai?

– Šiuose kūriniuose gvildenami tie klausimai, kurie tuo metu, kai juos kūriau, atrodė svarbūs. Viena vertus, tai to momento refleksijos, tačiau bėgant laikui kūriniai įgyja naujų prasmių, pats netikėtai supranti, kodėl tuo metu priėmei vieną ar kitą sprendimą.

– Kurį teiginį – "Tai – mano darbas" ar "Tai – aš" – pagrindžia šie kūriniai?

– Gal arčiau tiesos būtų "Tai – mano darbas", kurį sukūriau remdamasis savo asmenine patirtimi, bet gal ir tu gali jame atrasti save?

– Kuo skulptūrinės instaliacijos "Prašau, pabūk čia dar truputį…" ir "Krantas" išsiskiria iš kitų jūsų darbų?

– Šiuose kūriniuose vaizduojama gamta – kaip metaforos pasitarnauja zoomorfiniai motyvai, o dauguma kitų mano darbų yra gana abstraktūs.

– Kaip per šiuos kūrinius, suvokiate save jus supančio pasaulio kontekste?

– Būna taip, kad jaučiuosi nei šiaip, nei taip, tarsi iškritęs iš konteksto. O kartais norėtųsi būti kontekste, pritapti. Bet į visa tai žvelgiu autoironiškai, manau, tai atsispindi darbuose. Perkelti šiuos jausmus į kūrybą nėra blogai, svarbu nepradėti taškytis nuoskaudomis, nes tokie dalykai paralyžiuoja kūrybą. Gerai save patraukti per dantį ir nebūti labai dideliu rimtuoliu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių