Šiuolaikiškas „Antigonės (ne mito)“ mitas

Pradėti, sako, reikia nuo pradžių. Tik dažniausiai nepasakoma nuo kurių. Kalbant apie „Atviro rato“ spektaklį „Antigonė (ne mitas)“, atrodo, tiksliausia būtų pradėti nuo pačios pradžių pradžios – pasaulio sutvėrimo ir tvarkos jame įvedimo. Nuo mito.

Ne paslaptis, kad dauguma paauglių yra verčiami savu noru susipažinti su mitologija, su mitiniu pasauliu, o neretai ir su tą mitinį pasaulį vaizduojančiu teatru (pačiai yra tekę keliauti į Nacionalinį dramos teatrą žiūrėti „Antigonės“). Tuo laiku viskas atrodo daugiau ar mažiau nereikalinga. Teatras, nagrinėjantis bendrąsias patirtis, narstantis archetipinę sąmonę, yra pernelyg tolimas nuo kasdienio gyvenimo, o mitai prasideda ir baigiasi siužetu. Ieškoti to, kas slypi po keistomis, neretai baisokomis, pasakomis, dažnai net nekyla mintis.

Visai kas kita yra mito aktualizavimas, dekonstravimas. Visai kas kita yra paskelbti, kad imiesi ne mito, mitinio mąstymo, o dabarties: dabartinių tabu atvėrimo, problemų viešinimo. Iš karto pasijunti lengviau, tvirčiau: čia tai jau šis tas pažįstamo, svarbaus, aktualaus. Vis dėlto nereikia apsigauti, mat, atmetus mitinį siužetą, nebūtinai atsisakoma kalbėti apie bendrąsias patirtis, archetipus, socialinę ir psichologinę pusiausvyrą palaikančias jėgas, t. y. kurti mitą.

Taip, atrodo, elgiasi ir „Antigonės (ne mito)“ režisierė bei idėjos autorė Ieva Stundžytė. Statydama spektaklį norėjusi perteikti ne mitą, o tiesiog Antigonės ir jos brolių bei sesers gyvenimą. Tokį, sako spektaklio kūrėjai, kuris atskleidžia tipiškoje šiuolaikinėje šeimoje egzistuojančias problemas. Sąsajų su antikiniu mitu vis dėlto neatsisakyta: išlaikyti ir personažai, ir jų vardai, ir kai kurie labai svarbūs įvykiai (Edipo tragedija su visais padariniais, Poliniko ir Eteoklio mirtis nuo vienas kito rankos). Tačiau sureikšminami spektaklyje ne įvykiai (mitiniai ar pačių aktorių asmeniniai), o patirtys, vertinimai, jausmai. Vienas daugiausiai sutrikimo sukeliančių, ir šio „ne mito“ tragediją kuriančių jausmų yra meilė. Kaip mylėti brolį? Kaip mylėti seserį? Ką daryti su bundančiais jausmais priešingai lyčiai, kai vieninteliai žmonės gyvenime yra šeima?

Iškeldami asmeniškus meilės ir prisirišimo, šeimos santykių klausimus aktoriai nori kalbėti apie universalesnes patirtis ir šiuolaikinio pasaulio vertybes. Apie aplinką, kurioje augame, bręstame, apie iškreiptą šeimos modelį. Ir apie tai, kaip išsikreipia pats pasaulis. Būtent jį ir reprezentuoja groteskiški kaimynai, auklės, duobkasiai. Deformuoti, pikti, po svetimus gyvenimus besiknaisiojantys, jie primena internetinius komentatorius, apie viską reiškiančius tvirtą nuomonę. Tokie netoliese besišnabždantys baisuokliai, panašūs tai į graikiškas kaukes, tai į viduramžiškas miniatiūras, vaizduojančias svetimšalius, nors dažnai lieka nepastebimi, tačiau jei vis dėlto yra išgirstami, skaudžiai žeidžia uždarame šeimos pasaulyje gyvenančiuosius.

Šie groteskiški personažai, taikliai kuriami visų keturių spektaklyje veikiančių aktorių (Juditos Urnikytės, Marijos Korenkaitės, Jono Šarkaus, Tomo Žaibaus), reprezentuoja ne tik išorinį pasaulį, bet ir jo mėginimą kontroliuoti tai, kas vyksta Edipo namuose. Ir, rodos, būtent tas išorinis pasaulis, nors tiesiogiai nesikiša į vaizduojamų keturių vaikų gyvenimus, iš tikrųjų ir nulemia jų likimus priskirdamas vaidmenis, primesdamas geismus, žaidimus, vertybes. Taip sukonstruojamas šiuolaikinis sekuliarus mitas, kuriame lėmėjo ir tvarkos prižiūrėtojo vaidmuo perkeliams iš dievybių į socialinės aplinkos ir kontrolės rankas.

Šis mitas pasakojamas ne išdėstant nuoseklią įvykių eigą, bet fragmentiškai, iš vaikų gyvenimo išrenkant ryškiausius elementus. Matyt, neatsitiktinai dauguma tų ryškiausių gyvenimo epizodų yra žaidimai. Eteoklis (J.Šarkus) ir Polinikas (T.Žaibus) žaidžia muštynes, visi kartu žaidžia, kad Eteoklis švęsdamas gimtadienį yra karalius, visi kartu žaidžia „butelį“. Tik jų žaidimai, nors dar turi vaikiško naivumo, nebėra nekalti. Brolių žaidimas, iš pradžių buvęs nekaltas, spektaklio pabaigoje tampa brolžudyste, Ismenė (J.Urnikytė) tarsi žaisdama nusižudo, o kiti žaidimai atskleidžia brolių ir seserų geismą vienas kitam. Antigonė (M.Korenkaitė), rodos, yra vienintelė, kuriai žaidimai nereiškia nieko rimto. Kuri tik žaidžia net ir tada, kai broliams ar Ismenei viskas yra tikra.

Ryškiausiai tai atsiskleidžia sukant butelį. Antigonė tik žaidžia, bando ribas, kaip toli galima eiti, o štai jos broliai išgyveną tikrą geismą ir pavydą. Tokie žaidimai su savimi ir kitais vaikų gyvenime atsiranda neatsitiktinai: būtent tokiame pasaulyje, kur visais ir viskuo galima manipuliuoti, žaisti, gyvena ne tik spektaklio personažai, bet ir jį kuriantys aktoriai. Beje, aktoriams manipuliacijos ir žaidimo tema turėtų būti dar aktualesnė nei eiliniam žiūrovui: jų darbas ir yra manipuliuoti, žaisti žiūrovo jausmais ir suvokimu. O už tų manipuliacijų padarinius, kurie ne visada yra malonūs, net jei tai ir daryta pačiais kilniausiais tikslais, reikia prisiimti atsakomybę.

Žaidimai vienas su kitu ir vienas kitu atskleidžia ne tik atsakomybės artimam,  visuomenei ir sau temą, bet ir kiek perspaustą vaidybą bei paaugliška beletristika atsiduodančią dramaturgiją. Kiekvienoje dramatiškesnėje scenoje staugiama, plėšomasi, pradedama maivytis (žiūrint spektaklį kilo mintis, kad agresyvesnėse scenose daugiau maivymosi nei vaidybos, tad jų atlikimui apibūdinti norisi taikyti naujadarą maivyba). Gal taip iš tikrųjų ir elgiasi paaugliai, kuriuos aktoriai vaidina, tačiau tai, kas vyksta scenoje, dažnai yra klišių, kaip turi atrodyti susijaudinęs jaunuolis, kartojimas (irzlumas, pečių tampymas, trypimas kojomis). Vaidybą reikėtų apvalyti ne tik nuo klišių, bet ir nuo ankstesnių vaidmenų šešėlių.

Ryškiausia tai M.Korenkaitės kuriamoje Antigonėje, kurioje galima jausti „Pabėgime į akropolį“ sukurtos Živilės atgarsių: Antigonė ir Živilė kuriamos panašia kalba, fizine raiška, Antigonė net įgauna Živilės geraširdiško naivumo. Kadangi nė viename spektaklyje nesiekiama susitapatinti su personažu, fizinė ir kalbinė raiška tampa ypač svarbi. Būtent ji padeda atskirti personažus ir suprasti jų perduodamą žinią. Tad nors visus aktorius norisi pagirti už scenas be teksto ir groteskiškai kuriamus šalutinius veikėjus (iškalbinga, bet subtili kūno raiška yra bene stipriausias elementas šiame spektaklyje), džiaugsmas stebint vaidybą baigiasi, kai pradedama kalbėti.

Ne kartą žiūrint spektaklį kilo mintis, kad patyręs režisierius galėtų apvalyti šį spektaklį, padėti atrasti naujų kalbos ir fizinės raiškos jungimo būdų. Vis iškildavo Agniaus Jankevičiaus „Akmenų pelenų“ vaizdiniai, ir panašiai iš atsiminimų dėliojamas pasakojimas, kurį suvaldė tvirta režisieriaus ranka. „Antigonė (ne mitas)“, regis, taip pat prašosi, kad režisierė tvirčiau viską suimtų į rankas, griežčiau paspaustų aktorius.

Kita vertus, tai, kad vaidyba ir režisūra turi trūkumų, žiūrint spektaklį leidžia į valias pasigrožėti Vytauto Leistrumo muzika. Kai tik kuris nors epizodas pasirodydavo ne toks stiprus ar įdomus, žvilgsnis vis krypdavo į scenos gilumoje skambančią violončelę. Ir ne tik dėl asmeninių simpatijų šiam instrumentui. Jau pirmomis spektaklio minutėmis muzika suskambėjo panašiai į orkestrinį roką grojančius suomius „Apocalyptica“. Muzika (su kuklia juoda scenografija, primenančia bokso ringą ar gyvulių gardą, juosiamą elektrinės vielos) iš karto sukūrė apokaliptinę atmosferą, o plėtojantis veiksmui, muzika padėjo išlaikyti įtampą artėjant prie nujaučiamos tragiškos pabaigos.

Nujaučiama teksto pabaiga taip pat jau priartėjo. Pradėjus mitu sunku apsispręsti, kuo pabaigti. Matyt, ir spektaklio kūrėjams buvo sunku tai padaryti: sukurtos ir parodytos dvi spektaklio pabaigos. Kad toks pats likimas neištiktų ir šio teksto, dedu tašką.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Autorei

Autorei portretas
Puiki recenzija, rasykite dazniau!
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių