Sidabro amžiaus poetai prabilo lietuviškai

Sidabrinis ketvertukas

"Mes – ketvertas" – taip Ana Achmatova yra pavadinusi grupelę rusų sidabro amžiaus (auksas atiduotas Aleksandrui Puškinui) poetus, vienas kitam artimus ir kartu skirtingus. "Mes – prasmės ieškotojai", – sakė apie tą patį ketvertuką Osipas Mandelštamas. Tai kas tas sidabrinis ketvertukas?

"Tai Marina Cvetajeva, Ana Achmatova, Osipas Mandelštamas ir Borisas Pasternakas", – paaiškino poetė R.Skučaitė, šiomis dienomis pažyminti įspūdingą gyvenimo sukaktį – 85-metį. Įspūdingą ne vien dėl skaičių, bet ir dėl aukšto kūrybinio įkaitimo. Juk šią brandžią gyvenimo datą poetė pasitiko dviem naujomis knygomis. Viena iš jų – minėto ketverto poezijos vertimai, kuriuos R.Skučaitei pasirinkti padėjo itin jautri vidinė klausa, išsiugdyta per visą savo sudėtingą gyvenimą ir todėl primenantį to sidabrinio ketverto gyvenimų tektoninius lūžius. Ir gal todėl taip giliai vertėjos suvoktus jų kūryboje.

Verčia tik tai, kas patinka

"Visada verčiu tik tai, kas man pačiai patinka, nors kartais tai reikalauja begalės  pastangų, laiko, – neslėpė R.Skučaitė. – Per kelioliką metų išverčiau savo pačios pasirinktus M.Cvetajevos  eilėraščius. Įskaičiuojant esančius šioje knygoje – jų bemaž 100. Taip ilgai užtrukau todėl, kad versti šios poetės kūrybą tolygu eiti per lūžtantį ledą, vis tikrinant savo jutimų tikrumą. Nepaisant to, gal dar versiu jos vieną kitą eilėraštį."

"Kai skaičiau A.Achmatovos kūrybą, mane smelkte persmelkė  eilėraščių ciklas "Vainikas mirusiems". Būtent jame ji pasakė: "Mes – ketvertas". Beje, šiemet sukako 50 metų nuo A.Achmatovos mirties. Maža to, tas sidabrinis ketvertas – tai pametinukai gimimo metų prasme. Be to, šiemet sukako 75 metai nuo M.Cvetajevos (1892–1941) žūties evakuacijoje Sibire. Tad nutariau minėto ketvertuko kūrybos vertimus paskirti šioms datoms pažymėti", – kalbėjo poetė, žerdama pro pravertą langą ant palangės saują saulėgrąžų. "Iškrito pirmosios snaigės – tegul paukšteliai pratinasi prie lesinimo vietos. Sparnuočius prisijaukinti lengviau nei sidabro amžiaus poetų kalbą", – šyptelėjo poetė.

Geriau pažino O.Mandelštamą

Anot R.Skučaitės, tą poetų ketvertuką jungia tai, kad jų sunkūs, kruvinos revoliucijos palytėti likimai skaudžiu kampu įsirėžia į jų kūrybą. Labiausiai artimi vienas kitam emociškai, pagal tragiško likimo ir poezijos ryšį yra M.Cvetajeva ir O.Mandelštamas.

Vertėja žavėjosi M.Cvetajevos kūryba nuo jaunystės, dar būdama tremtyje, o O.Mandelštamą geriau pažino tik dabar. "Jis man atsivėrė nauja savo puse – gebėjimu metaforiškai paslėpti ir kartu labai atvirai pasakyti tiesą. Tai ypač ryšku, kad ir eilėraštyje "Geležis", kur poetas tvirtina, jog viskas aplink geležėja. Net laikas, net poezija. Ar tai ne aliuzija į buvusį režimą?