Senųjų baltų ugnelės ant kapų

Vėlinių dieną tikimasi malonaus vėjelio – pasak tautosakos, vėlėms judėti padeda vėjas, kurį reiktų laikyti Vėlinių sąjungininku, gamtos mums siunčiamu pritarimo ženklu.

Raštų nėra

Kartais aiškinama, kad senosios baltų religijos tęsėjais besivadinantys žmonės neturi tam pagrindo, nes nėra jokio rašytinio šios religijos palikimo. Tačiau žinomas religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius yra teigęs, kad būtent tokio palikimo nebuvimas ir yra mūsų senosios religijos pranašumas. "Labai paprasta sunaikinti raštus. O kai tradicija grynai dvasinė, ją užgniaužti yra labai sunku", – yra pastebėjęs G.Beresnevičius.

Iš tiesų – dvasinė tautos tradicija perduodama iš kartos į kartą per liaudies dainas, senąsias šventes, etnografinį palikimą. Ryškus dvasinio tautos tęstinumo pavyzdys – senovės lietuvių (iki krikščionybės įvedimo) šventės Kūčios, Velykos, Rasos, Vėlinės. "Visos senosios mūsų, baltų, šventės susijusios su mirusiaisiais. Tai bendruomenės – anuomet tai buvo ne tik gyvų žmonių, bet ir mirusiųjų bendruomenė – susitikimo laikas. Tokio laiko pėdsakai išliko ryškūs ir šių laikų Kūčių, ir, žinoma, Vėlinių papročiuose", – teigė senovės baltų religinės bendrijos "Romuva" atstovė Inija Trinkūnienė.

Atgaivino paprotį

Pasak pašnekovės, Vėlinės – viena svarbiausių lietuvių švenčių, kai pagerbiame ne tik savo mirusius artimuosius, gimines, bet ir tautos didvyrius. "Vėlinės – simbolinis šeimos židinys ant kapo, bendrystė su protėviais. Senovėje Vėlinių vakarą visi eidavo prie pilkapių – ten užkurdavo laužus ir giedodavo mirusiesiems prišaukti ir pagerbti skirtas giesmes, palikdavo vėlėms aukų – valgių, – pasakojo I.Trinkūnienė ir priminė: – Šį paprotį pirmieji Lietuvoje atgaivino jaunieji Vilniaus romuviečiai, 1969 m. uždegę žvakeles ant pilkapių ir visus vienijančia ugnimi prikėlę iš užmaršties senąjį baltų tikėjimą."

Šią tradiciją romuviečiai puoselėja iki šiol.

Švenčionėlių miškų urėdijos teritorijoje yra Lietuvos Nalšios žemės pilkapių ir pilkapynų. Juos virš žuvusiųjų palaikų supylė mūsų protėviai, kurie tikėjo, kad pasaulis – tai kalnas, ant kurio auga Pasaulio medis ir gyvena dievai. Po kalnu – pomirtinio pasaulio dievo Vėlino buveinė, į kurią pro žalvarinius vartus įžengia mirusieji. Būtent į tokias vietas – prie pilkapių – romuviečiai renkasi švęsti Vėlinių pagal senąsias tradicijas.

Kokia senelės pavardė?

Grįžę nuo pilkapių romuviečiai sėda prie kuklaus, bet šventiškai padengto stalo, prieš tai bent trumpam pravėrę trobos duris ar langą mirusiųjų vėlėms patekti vidun. Joms ant Vėlinių vaišių stalo taip pat padedama lėkštutė.

"Pasistiprinę drauge su savo artimųjų vėlėmis, švenčiame toliau, prisimindami jau sėdinčiuosius ant ilgo vėlių suolelio. Imame puodynę su grūdais, į kurią įsmeigta deganti žvakė ir, perduodami ją iš rankų į rankas, kiekvienas prisimename mintyse ar garsiai pasakojame apie mirusį artimą žmogų, apie ryšį su juo, įsimintiną įvykį", – apie romuviečių puoselėjamus Vėlinių papročius pasakojo I.Trinkūnienė.

Iš kur tokie Vėlinių ritualai? Nė vienas jų nėra išgalvotas – romuviečiams pakanka žinių iš etnografijos.

Vėlinės – ne vien mirusiųjų pagerbimo šventė. Tai, anot I.Trinkūnienės, ir puiki proga prisiminti savo giminę, papasakoti vaikams apie savo protėvius, prisiminti giminės medį, šeimos istoriją, atžaloms įsidėmėti senelės ar prosenelio pavardę. Visa tai liudija mūsų bendravimo su mirusiaisiais gyvybingumą, tautos dvasinių tradicijų tęstinumą.

Trukdavo keletą savaičių

Pasak I.Trinkūnienės, senaisiais laikais ir Vėlinės, ir kitos mūsų šventės būdavo švenčiamos tikrai ne po vieną dieną – tai  trukdavo bent porą savaičių. Todėl Vėlinės buvo vadintos Ilgėmis.

Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, Ilgės – laikotarpis nuo spalio pabaigos iki lapkričio 11 d. Tai metas, kai giminė savo mirusiuosius minėdavo ir vaišindavosi tai pas vieną, tai pas kitą giminaitį namuose – tokiu būdu buvo tvirtinami tarpusavio ryšiai. Kai kurios šeimos dar ir dabar laikosi tradicijos, aplankius artimųjų kapus, susėsti prie vaišių stalo.

Belieka palinkėti gražios Vėlinių dienos ir vakaro, giminaičių susitikimo ne tik prie artimųjų kapų, bet ir prie vaišių stalo, kur padėta lėkštutė ir mirusiųjų vėlėms. Na, o tautosakoje teigiama, kad vėlėms judėti mūsų link padeda vėjas, kurį reikėtų laikyti ne Vėlinių priešu, bet sąjungininku, gamtos mums siunčiamu pritarimo ženklu.