„Scanoramos“ žiūrovams – pasaulinio kino aukso fondas (interviu)

  • Teksto dydis:

Europos šalių kino forumas "Scanorama" lapkričio 16–26 d. penkioliktą kartą kurs rudeninę gero kino šventę Kaune. Festivalio įkūrėja ir meno vadovė dr. Gražina Arlickaitė mini juostų branduolį, aplink kurį sukasi kiti pagrindinių festivalių filmai.

Pokalbyje su "Kauno diena" ji apžvelgė šventinę programą, supažindina su pagrindiniais jos filmais ir dalijasi patarimais naujų įspūdžių kolekcininkams.

– Šiais metais "Scanoramos" tradicinėse programose "Naujienos iš Šiaurės" ir "Kertant Europą" – ne vienas tarptautinių kino festivalių auksą susižėręs filmas ir ryškūs vardai. Supažindinkite su šia rinktine draugija.

– Šių metų "Scanoramos" programoje išties daug filmų nokautų, pelniusių svarbiausius apdovanojimus pagrindiniuose kino forumuose – Berlyne ir Kanuose. Tai "Auksinę palmės šakelę" laimėjęs švedo Rubeno Östlundo "Kvadratas", "Auksinio lokio" apdovanojimu įvertinta vengrų režisierės Ildiko Enyedi juosta "Apie kūną ir sielą", Kanų kino žiuri įvertinimą pelniusi Andrejaus Zviagincevo "Nemeilė" ir to paties festivalio konkursinėje programoje varžęsi Sergejaus Loznicos "Nuolankioji" bei Michaelio Haneke's "Laiminga pabaiga". Šių metų Europos kino aukso fondas sudaro stiprų meninį branduolį, aplink kurį sukasi kiti pagrindinių festivalių filmai.

G. Arlickaitė/R.Mickevičiūtės nuotr.

Kiekvienais metais didelio žiūrovų dėmesio sulaukia tradiciniai jaukūs filmai, pasakojantys paprastų žmonių istorijas. Šiais metais jiems atstovauja islandų "Gulbinas", albanų "Auštant", gruzinų "Dede", norvegų "Karaliaus ne", suomių "Majamis", danų "Tu išnyksti". Filmų pasirinkimas labai platus, todėl esu tikra, kad kiekvienas žiūrovas ras tematiškai artimą sau.

– Pripažintų kūrėjų darbai kalba patys už save. Sunkiau kelią skintis sekasi naujiems vardams ir dar neįvertintiems režisieriams. Kokių debiutinių filmų vertėtų nepraleisti?

– Iš ryškiausių debiutų norėčiau paminėti turkų režisieriaus Onuro Saylako juostą "Dar". Turkų filmų matome ne tiek jau daug – jie leidžia susipažinti su kitokiu požiūriu, estetika ir stilistika. Brandus prancūzų režisieriaus Jeano Breschando debiutas "Popiežė Joana" nukelia žiūrovus į IX a. ir savitai interpretuoja tikėjimo temą.

Iš ryškiausių debiutų norėčiau paminėti turkų režisieriaus Onuro Saylako juostą "Dar".

Šiais metais džiugina ir sėkmingi lietuvių režisierių debiutai. Tai ir Toronto kino festivalyje palankiai sutiktas Eglės Vertelytės "Stebuklas", ir seserų Samulionyčių dokumentinė juosta "Močiute, Guten Tag". Jie įdėmiu ir savitu žvilgsniu tyrinėja mūsų realybę, išsklaidydami lietuviams būdingus nuogąstavimus, kad esame neįdomūs pasauliui. Tarptautinė Eglės Vertelytės sėkmė įrodo, kad istorija apie Lietuvos kiaulių fermą gali būti aktuali ir kitos kultūrinės aplinkos atstovams. Mūsų mąstymas savitas ir išsiskiriantis, todėl vertinamas svetur. Nuoširdžiai raginu žiūrėti lietuviškus filmus ir pamėgti juose girdimą naują balsą.

– Kalbėdama apie festivalio programos sudarymo pagrindinius principus, pabrėžiate aukštos meninės vertės, tradicijos ir modernumo jungtį. Kaip kinas keičiasi šiandien, kai sudominti išrankesnį žiūrovą nebėra taip paprasta?

– Kine, kaip ir kitose meno šakose, pastebimas ritmingas kartojimasis, grįžimas prie amžinųjų temų. Kiekviena karta jas interpretuoja savaip. Jauniems arba pirmuosius žingsnius žengiantiems režisieriams svarbu kalbėti savo kalba, apčiuopti laikmetį ir jame ataidinčią praeitį.

Šiais metais neatsitiktinai pristatome naują programą "Galvok, ką nori". Joje – drąsūs ir maištingi autoriai, brėžiantys savo kūrybinę liniją pasaulinio kino žemėlapyje. Tokios ambicijos būdingos ne tik jauniems režisieriams. Prancūzas Jeanas Breschandas ilgus metus dėstė filosofiją ir atėjo į kiną ieškodamas atsinaujinimo ir kūrybinio nuotykio. Jo brandus debiutas "Popiežė Joana" atsispiria nuo legendos apie popiežę moterį ir gyvai žaidžia kultūriniais kontekstais. Naujosios programos filmus lyginčiau su įsimintinomis, kartais šiek tiek ekscentriškomis asmenybėmis. Vienos jų – rėksmingos ir ryškios, kitos – švelnios ir tylios.

– Kviesdama švęsti 15-ąją "Scanoramą" pasidžiaugėte, kad pusę festivalio programos sudaro moterų režisierių darbai. Kaip kino intonacijas keičia visuotiniai pokyčiai filmavimo aikštelėje?

– Atsižvelgiant į vyrų dominavimą pasauliniame ir nacionaliniame kine, šie pokyčiai leidžia tikėtis sodresnio kino daugiabalsiškumo. Moterys režisierės skina laurus prestižiniuose kino festivaliuose ir pristato ryškius, įsimintinus debiutus. Poetiškai brutali vengrės Ildiko Enyedi juosta "Apie kūną ir sielą" pelnė "Auksinio lokio" apdovanojimą Berlyno kino festivalyje. Vienos iškiliausių šiuolaikinių lenkų režisierių, Joannos Kos-Krauzes filmas "Paukščiai gieda Kigalyje", ne viename festivalyje įvertintas už įsimintiną aktorių Jowitos Budnik ir Elianes Umuhire darbą, subtiliai ir nuosaikiai kalba skaudžiomis istorinėmis ir atminties temomis.

Žvelgiant į Europos kino lauką akivaizdu, kad šiuolaikinis kinas bando atgaivinti neorealizmo požiūrį į mažą žmogų ir jo paprastą likimą.

Ryškus švedų režisierės Katjos Wik debiutas "Buvusioji" įdėmiu moters žvilgsniu nagrinėja visas meilės stadijas. Zambijoje gimusi, šiuo metu Europoje kurianti režisierė Rungano Nyoni savo debiutinėje juostoje "Aš nesu ragana" tyrinėja prietarų ir tradicijų sukaustytą mąstymą. Lietuvių režisierėms Eglei Vertelytei ir seserims Samulionytėms draugiją palaikys į konkursinę programą "Naujasis Baltijos kinas" atrinktos jaunosios kartos kino kūrėjos. Prie jų neatsitiktinai prisijungs renginio "Scanoramos kryptys" diskusija "Moteris kino industrijoje".

– Festivalis visada garsėjo išskirtinai stipria retrospektyvų programa. Kaip ji atliepia šiandienį kiną?

– Žvelgiant į Europos kino lauką akivaizdu, kad šiuolaikinis kinas bando atgaivinti neorealizmo požiūrį į mažą žmogų ir jo paprastą likimą, pasukdamas toliau nuo epochos arčiau asmens sielos virpesių istorinių kataklizmų kontekstuose. Galinga Luchino Visconti retrospektyva, juosianti šiuolaikinio kino programas, neleis užmiršti, kokia veiksminga gali būti ši nuostata.

Rūstusis šiuolaikybės tyrinėtojas Michaelis Haneke visiškai kitu rakursu stebi vertybių kaitą, moralinį nuosmukį, visuomenės susvetimėjimą ir artėjančios katastrofos nuojautą. Priversdamas žiūrovus stoti į akistatą su masinės žiniasklaidos dauginamais prievartos vaizdiniais, režisierius siekia priversti juos prisiimti atsakomybę už banalų mėgavimąsi smurtu. Didieji talentai visada gebėjo ne tik apčiuopti esamąjį laiką, bet ir jį peržengti, todėl abiejų kūrėjų darbuose neatsitiktinai atpažinsime šiandienio kino temas ir problematiką.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių