„Scanorama“: neprijaukintas kinas

XV Europos šalių kino forumo "Scanorama" atidarymo metu festivalio meno vadovė dr. Gražina Arlickaitė pabrėžė, kad šiemet Kauno programa beveik niekuo nesiskiria nuo Vilniaus, svarbiausi šių metų Europos filmai Kaune rodomi net keturiose salėse.

Niekam ne paslaptis, kad "Scanoramoje" šiemet daugiausia dėmesio sulaukė švedų režisieriaus Rubeno Östlundo filmas "Kvadratas", bilietai į šį filmą didžiuosiuose miestuose buvo iššluoti festivaliui dar neprasidėjus.

Vis tik atidarymui "Scanorama" pasirinko ne R.Östlundo Auksinės palmės šakelės laureatą, o britų režisierės Sally Poter juodųjų papročių komediją "Vakarėlis" – taip atkreiptas dėmesys, kad kone kiekvienas programos filmas yra svarbus, galintis savo kokybe varžytis tarpusavyje ir yra atrinktas ne šiaip sau.

Apie juoko galią

Garsi britų menininkė ir kino režisierė S.Potter savo filmą "Vakarėlį" apibūdina kaip politinį pareiškimą, jo kūrimo metu vykusio "Brexit" referendumo rezultatai labai paveikė filmo temą, struktūrą ir stilių. Pakitęs žmonių santykis su politiniu gyvenimu, su tiesa atsispindi filmo herojų – senų draugų kompanijos – santykiuose. Kiekvienas čia atstovauja atskiram tipui (politikei, feministei, akademikei, studentei, ezoterikui, verslininkui ir t.t.), o jų staiga atsivėrusios nepatogios, ilgai slėptos tiesos vakarėlį gana greitai paverčia tragikomišku farsu.

Nespalvota juosta ir ribota filmo erdvė (Londono butas, kur vyksta vakarėlis) nukreipia žiūrovo dėmesį į pagrindinį objektą – puikią aktorių komandą (Kristin Scott Thomas, Timothy Spallas, Bruno Ganzas ir kt.), kurių pasirodymu režisierė žaidžia taip pat dinamiškai bei reikšmingai, kaip ir filmo veikėjams keičiant muzikos plokšteles vakarėlio metu. Tai filmas, pabrėžiantis gydančią juoko galią sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.

Apie paribius

Norvegų režisierius Joachimas Trieras (gerai pažįstamas "Scanoramos" žiūrovui, beveik visi jo filmai rodyti festivalyje) dėl jo stiliaus, sinefilinės kultūros ir jį dominančių atminties bei traumos temų yra vienas įdomiausių šiandienos jaunų kino kūrėjų.

Filme "Telma" J.Trieras daro dar didesnį posūkį į žanrinį kiną, nei pernai su "Scanoramą" atidariusia šeimynine drama "Garsiau už bombas". Į Oslą studijuoti atvykusią jauną merginą – "Telmos" pagrindinę veikėją (akt. Eili Harboe) – netikėtai užklumpa stiprūs psichogeniniai potyriai, juos lydi paslaptingi įvykiai, greitai pakeisiantys jos ir aplinkinių gyvenimą. Tai nuostabaus grožio, fantastinių vaizdinių ir didelio alegorinio potencialo kupinas filmas apie meilės ir vaizduotės galią, kur kiekvienas sinefilas pastebės tokių kino meistrų kaip George'o A.Romero, Briano De Palmoso, Andrejaus Tarkovskio ir Nicolaso Roego poveikį.

"Telmoje" nerimą pabrėžiantys platūs gamtos ir urbanistinių peizažų filmavimo planai atsveriami stambių – žmogiškų rakursų intymumu, ši vizualinės kalbos dinamika tarsi atsikartoja ir filmo temose, jų priešpriešoje: uždraustos meilės bei jausmų, ortodoksiškos moralės ir pasąmonės impulsų, įsimylėjimo bei vaizduotės (ilgesio, fantazijų, svajonių) ryšiuose.

Apie laisvę

Žanrinio kino paribius tyrinėja, tačiau į kitus, dar drumzlinesnius moralinius vandenis brenda ir meksikiečių režisieriaus Amato Escalante filmas "Neprijaukinti". Filmas viename suliejęs socialinės dramos ir fantastinio / siaubo kino elementus šiemet Venecijos kino festivalyje apdovanotas už geriausią režisūrą. Šie du skirtingi poliai, skirtingi tik iš pradžių – naratyviniu ir vizualiu (kameros, garso) lygiu, vėliau juos nepastebimai suartina vis kylanti įtampa.

Jaunos šeimos gyvenimą sutrikdo pažintis su mergina, kuri dažnai lankosi nuošalioje kaimo sodyboje, kur su meteoritu į žemę nusileidusiu šlykščiu ateiviu seksualiniu būdu patiria neapsakomos palaimos akimirkas. Viena vertus, filme daug buities detalių, smulkmenų, negražių scenų, kita vertus, plėtojamas intuityvusis lygmuo – peizažais, elipsėmis, nutylėjimais kuriamas grėsmingos paslapties jausmas. Meksikos kultūra dažnam europiečiui savaime yra tolima, paslaptinga ir neprijaukinta, o šios šalies gamtovaizdžiai filme atrodo taip, lyg juose būtų užfiksuota mistinė ir neprijaukinta gamtos (ar to, kas joje įsikūnijo) dvasia. Tai savo vizualine kalba žavintis ir atviru kūniškumu (ne tik žmogaus) trikdantis filmas – tai pabrėžia ir originalus filmo pavadinimas "Laukinis regionas".

Apie šablonus

Švedo Rubeno Östlundo satyra apie meno ir visuomenės ryšį filme "Kvadratas" labiau nei kiti šio režisieriaus darbai atskleidžia jo simpatijas Luisui Bunueliui ir Roy Andersonui.

"Kvadratas" išvysto daug išsišakojančių potemių, kurias neretai sunku įvardyti kitaip, nei filme naudojama asociacijų kalba. Konceptualaus kūrinio – ant grindų apibrėžto kvadrato ir jį lydinčio pareiškimo ("Kvadratas yra pasitikėjimo ir rūpestingumo šventovė. Jame visų teisės ir pareigos vienodos") idėja atsikartoja ją kuruojančio galerininko (akt. Claesas Bangas) – pagrindinio veikėjo – kasdienybėje, bet į tai jis visiškai nekreipia dėmesio.

Filme demaskuojamas visuomenės dviveidiškumas, kai idėjos visuomenę domina tik patekusios už stiklo (kaip ir šiuolaikinio meno pasaulyje bet koks daiktas, patekęs į ekspoziciją, pavirsta meno kūriniu), susikūrus saugų atstumą, atskyrus nuo jų gyvenimo realybę. Bet jei gyvenimo su visais jo rūpesčiais ir atsakomybėmis nepavyksta uždaryti į kvadratą, tai galbūt visas menas – veidmainiška apgaulė?

Kvadrato vaizdinį kamera vis atkartoja pagrindinio veikėjo kasdienybėje: durų rėmuose, laiptinės architektūroje, ant sienos kabančiame paveiksle ir t.t., taip pabrėžiant gyvenime kiekviename žingsnyje sutinkamus kvadratus. Stabili nejudanti R.Östlundo kamera pagrindinį veikėją palieka vos kelis kartus, ir tai yra jam lemtingiausi momentai. Filmo esminis elementas, jo pagrindinė tema yra, žinoma, ne kvadratas (sustingęs meno kūrinys), o į jį turintis atstoti žmogus (gyvas objektas), jo santykiai su kitais, su gyvenimu, idėjomis ir tai apjungiančiu menu.

Apie Rusiją

Ukrainiečio Sergejaus Loznicos vaidybinis filmas "Nuolankioji" (prie jo gamybos prisidėjo ir Lietuvos kino centras) rodo jaunos moters (akt. Vasilina Makovtseva) iš mažo Rusijos miestelio kelionę į Sibiro glūdumą, kur kali jos vyras, kad perduotų paštu nenuėjusį siuntinį.

Fiodoro Dostojevskio novelės "Nuolankioji" motyvus S.Loznica perkelia į korupcijoje, absurdiškoje biurokratijoje ir nebaudžiamame smurte skendinčią šiandienos Rusiją. Filmavimo darbai vyko Daugpilyje (Latvija), panaudojant tiek vietos kalėjimą, tiek su juo susijusius gyventojus – buvusius kalinius, jų giminaičius, prižiūrėtojus.

Dokumentiniu realizmu persmelktas – spalvų tonais, daiktų ir garsų faktūromis turtingas filmas vienu momentu pavirsta stebuklinę pasaką imituojančiu sapnu farsu (primenančiu rašytojo V.Sorokino kūrybą), kur šiandienos Rusija koegzistuoja su sovietine. Iš tiesų visa filmo istorija yra ne kas kita kaip vilties nepaliekantis košmaras. Pagrindinė herojė įveikia absurdiškiausius realybės slenksčius (už vienų jos laukia kiti, ji viską priima, nesidairo ir negrįžta atgal). Tačiau nors tai panašu į sapną, visa tai neišgalvota, režisierius su patyrusio dokumentininko talentu atskleidė šiandienės Rusijos veidą, ir, net jei sakytų, kad filme nemažai kas pramanyta, netikra, vis dėlto patikėčiau šiuo filmu, o ne režisieriaus žodžiais.

Vieno S.Loznicos filmo personažo žodžiais tariant, Rusijoje valdžia yra dviejų tipų – su antpečiais ir be jų. Nuolankioji savo kelyje sutinka visų rūšių valdžios be antpečių atstovus (banditų, sukčių, sutenerių, zekų), tačiau net ir tarp jų egzistuoja kažkokio plauko žmogiškumas, kurio visiškai neturi teisėta žmonių naikinimo mašina – valdžia su antpečiais. Dėl to "Nuolankiojoje" ilgainiui ima ryškėti alegorinė vizija: galbūt pagrindinė filmo veikėja yra rusų tautos personifikacija, o kalėjimas (šventesnis už bažnyčią) simbolizuoja šios šalies valdžią?

Tik kino festivalyje gali pradėti lyginti iš pirmo žvilgsnio nieko bendra neturinčius filmus, pvz., tą pačią dieną vieną po kito matytus "Kvadratą" ir "Nuolankioji". S.Loznicos herojė su savimi visur nešiojanti kvadratinės formos dėžę, siuntinį savo vyrui. Kas yra ši dėžė, jei ne rūpesčio ir atsakomybės, tebūnie ir absurdiškos, simbolis, be kita ko tapęs paradoksalia sąlyga kitiems ją išnaudoti, niekinti ir žlugdyti.

Kinas taip pat tėra tik dar vienas kadro kraštinių apribotas keturkampis, kuriame telpa tai, kas rūpi kūrėjui. Bet ir žiūrovo nepaliekantis nuošalyje.

Įsitikinti, kad dėmesys kino kultūrai ir turinio kokybei vis dar yra "Scanoramos" prioritetai, Kauno kino mėgėjai dar turi laiko, jų laukia dar daugybė gerų filmų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių