Savaitgalis nenužudė: Niekas nenorėjo keiktis

Atsargiai prisėlinu prie Šarūno Barto ir klausiu “Ar tikitės laimėti?“. „Sveikas“, nugiedrėja mažiausiai žinomas Lietuvos kultas. „Nežinau“, sako, ir gudriai šypsodamasis pradeda dairytis sau už nugaros kaip šnipas, kaip vakarėlio nelegalas, partycrasher, šou vagis. Už trijų valandų jis vieną po kitos sakys tyčia biurokratiškas padėkas „Ačiū, dėkoju visiems“, nukąsdamas į lauką lendančius kažkokius vidinius juokelius.

Kaip pernai „Sidabrinės gervės“ už geriausią filmą apdovanojo nerodytą Igno Miškinio „Artimos šviesos“, taip šiemet laimėjo Barto „Eurazijos aborigenas”. Na, filmas buvo rodytas Vilniaus „Pasakoje“ – kokiems 25 žmonėms, tačiau ar tai galima vadinti atvirumu, viešumu? Ar tai tas pats menininkų požiūris į save, kad jie tik priedėlis prie valstybę statančių inžinierių?

Kanuose buvusi apdovanojimų kūrėja Gražina Arlickaitė karingai skelbia vakaro vėdėją, kurios asmuo turėjo nustebinti ir priblokšti: Gražina Balandytė, filmo „Laiptai į dangų“ žvaigždė. Filmas 1966 metų. Ar toks pasirinkimas yra gestas tam jaunimui, kuris priekaištauja, kad gervės ne auksinės, gestas skirtas parodyti, kad kaip jūs menkai žinote kiną, gestas, kad aukso, visame pasaulyje simbolizuojančio pirmąją vietą, jūs niekada negausite, tol, kol netapsite sistemos dalimi?

Sidabras nugalėtojams, auksas – tiems, kam mes manome, kad verta. Vienintelį auksą pasiėmė „Velnio nuotakos“ režisierius Arūnas Žebriūnas, kuriam septyniasdešimt devyneri, bet iš veido jis atrodo jaunesnis už dvidešimt aštuonerių mane. Toks senas, o toks jaunas. Pastebėjau, kad niekas taip nelygina raukšlių veide kaip rami ir nuoširdi kūryba.

Karingas buvo ne tik Arlickaitės tonas. Skečus atlikdamas vakaro vėdėjas Ramūnas Rudokas kelis kartus pašiepė Lietuvos kino lėtumą ir Bartą. Apdovanojimo režisieriui įteikti užlipęs Ignas Miškinis kalbėjo išraiškingai: „Džiugu, kad šiais karaokės laikais laimi autorinis kinas“. Sąsajų tarp Vėlyvio ir Ritchie bei Tarantino kūrybos neįžvelgianti publika Bartui menkai paplojo, o party boy, vakarėlių drigantas Miškinis vėliau gailėjosi nepasakęs, jog „Zero II“ jau laimėjo žiūrovų prizą. Būčiau pasidomėjęs, ar „Eurazijos aborigėną“ buvo atsakas į karingą Vėlyvio retoriką prieš kinematrografininkų sąjungą (tą sudėtingą žodį per ceremoniją labai mėgo Rudokas), pats prieš kamerą paėmė į rankas šautuvą, leidosi į sau neįprastą kriminalą, ir nugalėjo varžovą jo paties ginklais, tačiau jį vakarėlyje po apdovanojimų savo pyragaitine suknele buvo apstojusi Genutė Žalienė.

Ignas kitą savo filmą, rodos, statys įkvėptas būtent savo poetiškojo autoriteto. „Apie normalius žmones bus mano filmas“, praeitą savaitę sakė Miškinis, o kas yra normalu Bartas savo filmuose klausia dažnai. Šis klausimas turbūt ir yra ta menininko licenzija savo formai ir mintims, kurią reikia išsikovoti, o paskui suprasti, kad nebuvo dėl ko kovoti, bet kaip gerai buvo, kai buvom jauni.

Rokui Eltermanui nieko gero būti jaunam – kai buvo vardijamos geriausio kompozitoriaus nominacijos, vietoj jo vardo nuskambėjo garso režisieriaus Algiaus Vėževičiaus. Kompozitorius turbūt daro garsą, tai turbūt čia va šitas.

Jeigu vakarą būtų vedęs ne geriausiam aktoriui kartu su Kęstučiu Jakštu nominuotas ir laimėjęs Ramūnas Rudokas, galbūt nebūtų ir tokios klaidos kaip su Eltermanu. Juk vėdėjų pasirinkimas yra didesnis negu apdovanotinų muilo operų, kurias stato organizatoriaus Rolandas Skaisgirio kompanija. Jeigu būtų neutralizuotas bet koks galimas interesų konfliktas, svarbiausia būtų tvarka, būtų užbrėžta aiški riba tarp organizatorių ir dalyvių. Galbūt tada ir ant scenos užviręs skonių karas būtų persikėlęs į užkulisius, spaudą, keiksmus ir diskusijų klubus ir būtų radusis tiesa. Dabar belieka laukti, kad kitais metais bus geriau.

Kitais metais turbūt aršiausiai ekranuose susikaus Algimanto Puipos filmas pagal Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovę“, Dovilės Gasiūnaitės „Narcizas“ ir Kristijono Vildžiūno „Kai apkabinsiu tave“. „Aktoriai kitais metais tikrai ką nors gaus“, vakarėlyje juokėsi jis kartu su žmona, prodiusere Uljana Kim. Kai Vildžiūnas kalba, atrodo, kad vilties Lietuvos kine mažai. Aš giriu jo filmą už žiūrimumą ir normalumą, jis atšauna, kas iš to, kinuose vos keturi tūkstančiai atėjo jo pažiūrėt. Čia jo žmona juokdamasi guodžia jį, kad „Aš esi tu“ tapo kultiniu išėjęs DVD, o aš pasakoju, kad žmonės vadinasi jo filmo veikėjais, Panevėžio techno kūrėją Tada „Zulusą“ Petrikauską turiu omeny.

Dovilė Šarutytė, gavusi gervę už bekompromisį trumpametražį „Aš tave žinau“, nepagiria mano pirmojo multimilijoninio scenarijaus apie carinės Rusijos laikais vykstančios dramos tarp tėvo ir sūnaus, tėvas nori ištraukt sūnų iš rekrūtų, raganius jam parūpina aitvarą, aitvaras pradeda apvoginėt kaimynus, tikra palaida bala, tiesa, scenarijus be pabaigos, pagiria kitą mano scenarijų, kuris vyksta 1988-ais, lietuvio ir rusės sūnus tampa pirmuoju hiphoperiu Lietuvoje ir pradeda įrašą nešiot per radijo stotis ir TV laidas, kai fone dainuoja Sąjūdis ir vyksta „Roko maršai“, o jo draugę nedraugauti su juo spaudžia nacistiškai nusiteikęs jos brolis. Šarutytė pagiria vieną iš mano dviejų scenarijų ir prisipažįsta, kad dar neturi įpėdinio savo trumpametražiui, tik prieš du metus toje pačioje kategorijoje laimėjusi Jūratė Samulionytė sako filmuojanti trumpametražį dokumentinį apie Šnipiškes.

O tuo metu už upės grupė „Flamingo“ groja koverius, o Dievas vėl juokiasi iš mano planų visur suspėti.

Praeitą savaitgalį buvo filmo, turėjusio parodyti daugiau urbanistinėje aplinkoje moterį ištinkančių problemų, premjera, tačiau „Sekso ir miesto 2” merginiškumas prasideda nuo homoseksualų vedybų. Tokios tos moterų teisės – turėti draugų, kurie nebesugeba konkuruoti į jų širdis ir rankas, tačiau dar turi pakankamai energijos jas aukštinti. Carrie Bradshaw jau vedusi, pasimatymai užsiraukę, tad visos santykių problemos telpa į kautynes prieš teliką pamėgusį vyrą. Kai bandai pirmauti, būti progresyvus pasaulyje pagal savo santykių būklę, turi atsispirti nuo seno, ką ten atsispirti, nuolat tai griauti ir todėl ten užstrigti. Antroje filmo pusėje merginos išvyksta į Emiratus, kur gerbia vietos tradicijas, tačiau netikėtai rezistansą sutinka požemyje, kur arabės slapta puošiasi „Louis Vutton“. Demokratų fiesta.

Kitoje savaitgalio premjeroje, „Persijos prince“, - konkrečios paralelės su buvusia JAV politika. Iš video žaidimo ištrauktas, per Jake‘ą Gyllenhaalą įkūnytas princas Dastanas kovadovauja Persijos armijai ir užima miestą, apie kurį žvalgai pranešė, jog šis gamina priešams ginklus. Vėliau pasirodo, kad nei biocheminio, nei atominio ginklo šventasis miestas negamina, o visa tai buvo piktavalio princo dėdės klasta, kad jis gautų durklą-laiko mašiną. Dėdė samdys pilkaveidžius asasinus ir kiršins netikrus brolius, kad taptų karalium tos vietos, kuri Holivudo komiksuose visada atrodo kaip per prieblandą, kažkokia neaiški, drumzlinu dangumi, Persijos, t.y.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių