Š. Bartas: mano asmeninė istorija neturėtų daryti įtakos naujojo filmo žiūrovui

Šarūnas Bartas – režisierius, kurio pavardę žino ne tik prisiekę kino mylėtojai, bet ir tie, kurie kino teatruose apsilanko porą kartų per metus. Žinomas jis ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Ypač Rusijoje ir Prancūzijoje. Sharunu Bartu užsienyje prisistatantis kino kūrėjas augina 19 metę dukrą iš santuokos su mirusia žymia rusų-prancūzų aktore Jekaterina Golubeva. Ina Marija Bartaitė nusifilmavo naujausiame tėčio filme „Ramybė mūsų sapnuose“ („Peace to Us in Our Dreams“), kuriame vaidina ir Š. Barto draugė, smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, balandį Paryžiuje vykusiame prestižiniame Tarptautiniame Aleksandro Glazunovo smuikininkų, altininkų ir violončelininkų konkurse laimėjusi 1-ąją vietą.

„Kino pavasario“ platinamas filmas „Ramybė mūsų sapnuose“ Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo spalio 9 d. Pasaulinė juostos premjera praėjusią savaitę jau įvyko 68-ojo Kanų festivalio nepriklausomoje paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ („Quinzaine des Realisateurs“). Iš karto po jos kalbamės su pagrindinį vaidmenį sukūrusiu režisieriumi Š. Bartu.

– „Ramybė mūsų sapnuose“ – jūsų aštuntasis pilno metro filmas. Apie ką ši penkerius metus laukta drama?

– Visada buvo sunku atsakyti, apie ką mano filmai. Negaliu to padaryti ir šįkart. Apie žmones, jų gyvenimą ir santykį su pasauliu.

– 2005 m. kino kritikei Izoldai Keidošiūtei duotame interviu filmą „Septyni nematomi žmonės“ apibūdinote kaip pasakojimą apie vienišus žmonės, kurie bando prieiti vienas prie kito, kalbėtis, tačiau jiems nesiseka. Galbūt toks apibūdinimas tiktų ir naujausiai jūsų juostai?

– Išmokti gyventi visuomenėje žmonėms rūpėjo nuo seniausių laiką. Atrodo, tai labai paprastas dalykas, tačiau pats svarbiausias ir labai sudėtingai išsprendžiamas. Galima ir taip atsakyti į tokį abstraktų klausimą.

– Filme pasakojama apie vyrą, kuris su savo dukra ir gyvenimo drauge atvyksta savaitgaliui į kaimo sodybą. Vaidinate jūs pats, jūsų draugė Lora ir dukra Ina. Galbūt į prieš tai užduotą klausimą galima atsakyti tiesiog, kad tai istorija apie jūsų šeimą?

– Šie motyvai – šalutinis dalykas. Tai tikrai nėra autobiografinis filmas, nes daugybė jame rodomų dalykų neatitinka tikrovės. Mano asmeninės istorijos nežinojimas – kas yra mano draugė, dukra ir pan., – neturėtų daryti jokios įtakos žiūrint filmą.

– Bet neneigiate, kad tiek jūs, tiek Ina ir Lora vaidinate save?

– O koks žmogus, pasirodantis ekrane, vaidina ką nors kitą? Na, nebent jis perrengtas „Kalėdų Seniu“. Juk žmogaus veidas, balsas kine jo paties. Jis – tas pats asmuo, tik ne visas. Juk net į dokumentinį filmą neįmanoma sukimšti viso žmogaus, su visais jo atspalviais. Galima teigti, kad visi aktoriai vaidina save, ir geriausių rezultatų jie pasiekia, tik remdamiesi savimi, o ne kažkokiu išgalvotu herojumi, jo primityviomis jausmų klišėmis, imitacijomis. Ir kiekvienas geras aktorius su tuo sutiks.

Vaidyba yra socialinis bendravimas. Išraiška balsu, gestais atsiranda, kai mes susiduriame su kitais žmonėmis. Taigi vaidiname, mokomės to visą gyvenimą. Vieniems tai sekasi lengviau, kitiems – sunkiau.

– Ar sunku, kaip režisieriui, buvo dirbti su artimiausiais žmonėmis?

– Neatsimenu atvejo, kad mano filme dirbantis aktorius manimi nepasitikėtų. Būna, kad aktoriai, grubiai tariant, užsirauna ant režisierių, su kuriais negali susikalbėti, nejaučia vienas kito. Man taip nėra buvę. Žinoma, kuriant filmą būna įvairiausių problemų, bet čia svarbiausia pasitikėjimas. Jei jis abipusis, viskas bus gerai.

O dėl Inos ir Loros, darbinė situacija visiškai nesikeitė dėl to, kad gyvename kartu. Mano reikalavimai joms, kaip aktorėms, dėl šios priežasties nebuvo kitokie, neišskyriau jų iš kitų vaidinančiųjų. Kaip ir savęs, vaidindamas savo filmuose, neišskiriu iš kitų aktorių. Visi darome tą patį darbą. Žinoma, visais atvejais aš turiu lemiamą žodį. Tačiau tai normalu, tokia mano profesija, ir dirbantieji kartu tai supranta.

– Gal dėl to visuose jūsų filmuose greta profesionalų dirba prieš tai vaidmenų kine nekūrę aktoriai?

– Nieko nedarau specialiai, tad kažkokios formulės išvesti negalima ir šioje situacijoje. Tiesiog savo filmams ieškau įdomių tipažų, kurių tarp vaidinančių kine tuo metu nerandu.

Greta filme „Ramybė mūsų sapnuose“ jūsų kuriamo personažo šeimos pasakojama ir  geriančių kaimynų istorija. Ar filmavote iš tikro jūsų kaimynystėje gyvenančius žmones?

Taip, tai mano kaimynai, tačiau ne visi, ir filmuoti jie ne toje erdvėje, kurioje iš tikro gyvena. Tai tikrai nėra dokumentinis filmas. „Ramybė mūsų sapnuose“ yra vaidybinė juosta, kurioje susitinka du socialiniai sluoksniai – žmonės, gyvenantys mieste ir kaime. Jie turi susilietimo taškų, šeimos pažįstamos, o tai normalu Lietuvos provincijoje. Tai ir yra tikra. O pačių šeimų, žiūrint filmą, nereikėtų skirstyti į realias ir nerealias.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių