R.Požerskis: akto žanras – nebijantiems rizikuoti

Fotomenininko Romualdo Požerskio kūryba pernelyg įvairi, kad ją būtų galima apibūdinti keliais sakiniais. Netrukus 60-metį švęsiantis kūrėjas, per Lietuvą apsukęs aktų parodų ciklą „Miražų dosjė“, dabar ruošiasi keliauti per šalį su „Lietuvos senamiesčiais“.

„Fotografijoje esu mėgėjas“, – užsimindamas apie tai, kad nėra baigęs jokių fotografijos mokslų, kuklinasi vienas garsiausių Kauno fotografijos mokyklos atstovų. Personalines savo kūrybos parodas neseniai surengęs Rygoje, Maskvoje ir Rovne (Ukrainoje), fotomenininkas užsimena: „Yra laikas, kai sėji, augini, o paskui turi apdirbti derlių – dabar tą ir darau.“

R.Požerskio rankose – aukštos poligrafinės kokybės aktų albumas „Miražų dosjė“. Į jį sugulė reiklaus sau fotomenininko atrinktos fotografijos, sukurtos 1978–2004 m. Savo studijoje modelius jis fotografavo retai. Dažniau – gamtoje, prie jūros, senuose dvaruose, prie griūvančių bažnyčių, žinomų Kauno menininkų studijose. Kai kurios nuotraukos įgavo vertę vien dėl to, kad objektyvo užfiksuotų senųjų statinių nebėra, o keletas menininkų, kurių studijose trumpam buvo įsikūrusios materialią išraišką įgavusios mūzos, iškeliavo amžinybėn.

„Fotografuodamas aktą, menininkas kuria, rizikuodamas savo reputacija“, – pastebi aktą bene sunkiausiu fotografijos žanru vadinantis fotomenininkas.

– „Miražų dosjė“ rašote: „Tai įvyko 1978 metais Baltijos pakrantėje. Anksčiau nesidomėjau aktu. Kūnas atrodė tik laikinas, greitai nublankstantis grožis. Šia laikinumas net erzindavo.“ Kaip susiviliojote fotografuoti aktus?

– Tuomet labai rimtai buvau užsiėmęs reportažine fotografija: fotografavau senamiesčius, kurių paroda netrukus atvers duris Kauno fotografijos galerijoje, atlaidus, vaikų ligoninę. Akto fotografija atėjo iš praktinio žingeidumo: knietėjo pabandyti dirbti su šviesa.

Fotografavau ne tik kažkur pajūryje, bet ir studijoje. Nesu baigęs jokių fotografijos mokslų, man reikėjo pačiam, per praktiką, kai kuriuos dalykus išmokti. Tuomet pabandžiau aktus, ir mečiau: supratau, kad tai yra ne mano charakteriui, ne mano metodui. Man lengviau fotografuoti, kai žmonės natūraliai juda, eina, kažkas vyksta. Ir apie 15 metų aš nebefotografavau aktų. Pasirodo, taip elgiausi ne aš vienas: nemažai fotografų yra metę aktą, o paskui prie jo sugrįžę.

Prie aktų sugrįžau baigęs fotografuoti atlaidus, senelių namus, senamiesčius. 10 metų fotografavau aktus, ką mąsčiau, tą padariau, ir man tapo nebeįdomu. Paskui ta medžiaga 10 metų pagulėjo archyvuose, ir aš prie jos sugrįžau – išleidau albumą. Įdomu, kad peržiūrėdamas juosteles, kartais pats nustebdavau: čia aš fotografavau? Darydavau tokius dalykus, kur šiandien man ir į galvą nešautų.

Fotografija turi būti kuriama savo laiku: kai turi norą tai daryti, idėją, pagaliau – galimybes. Jei tą laiką praleidi, nieko nebesukursi. Lygiai taip pat kitose meno srityse – reikia išnaudoti savąjį laiką. Albumą sudaro iš negatyvų skenuotos nuotraukos. Visur čia – senoji, vadinamoji analoginė fotografija, jokių skaitmeninių elementų nėra. Būtent tokia fotografija ir dabar labiausiai vertinama Vakaruose.

– Kokių akto fotografijos vertinimų sulaukiate?

– Akto žanras yra pats kontroversiškiausias iš visų fotografijos žanrų: visi apie jį turi savo nuomonę, visi jaučiasi jį išmanantys. Daugelis apie aktą turi labai kritinę nuomonę. Nors, kai paklausi, koks fotografinio akto ryšys su tapyba, kaip šis žanras vystėsi, tokie žinovai staiga nieko nebežino. Vertinant akto žanrą, atsiskleidžia žmogaus dvilypumas, kai galvojama vienaip, o sakoma kitaip. Žmogus parodo, esą jam tai visai neįdomu, nors jaučiasi, kad tai jį labai domina. Kartą „Miražų dosjė“ albumą viename muziejuje tiesiog padėjau ir, užkalbintas, nuėjau į šalį. Mačiau, kaip ta pati vyresnio amžiaus moteris, kuri man matant knygą buvo numetusi į šoną, vėliau pasiėmė albumą ir ilgai tyrinėjo. Tačiau parodai „Degantis žmogus“, kurioje daug nuogo kūno, keliaujant per Lietuvą, sužinojau, kad ypatingai vyresnio amžiaus moterys džiaugiasi paroda: esą ne tik jaunos panelės nufotografuotos, bet ir vyresnio amžiaus moterys.

– Grįžtame prie klausimo, kaip visuomenė vertina akto fotografiją: kaip meną ar kažką nepadoraus?

– Akto žanre problema yra ta, kad žiūrovai dažnai mato tiesiog nufotografuotą konkretų žmogų. Ir pirmoji reakcija tokia: ar aš pažįstu tą žmogų, o kaip ten kas vyko, kai buvo fotografuojama? Kai apie nuogą kūną rašoma literatūroje arba jis vaizduojamas tapybos darbe, galvojama: ai, tai – išmonė, menininko fantazija. O kai fotografijoje – tai atrodo labai konkretu, už kiekvieno kadro ieškoma istorijų.

Fotografija tokia jau yra: įamžini tai, kas gali labai greitai dingti. Jaunas gražus nuogas kūnas gali labai greitai pasikeisti, o fotografijoje jis visam laikui lieka jaunas ir gražus. „Miražų dosjė“ albume Kęstutis Navakas rašo apie tai, kokios laikinos yra merginos menininkų studijose. „Mūzų“ ciklą fotografavau Kauno dailininkų studijose. Kai kurių jų nebėra tarp gyvųjų. Viskas yra laikina. O laikinumas akto fotografijoje tik paryškina grožio simbolį.

– Kuo meninė akto fotografija skiriasi nuo „Playboy“, kitų erotinių ar net pornografinių žurnalų fotografijų?

– Išskirčiau meninę ir komercinę akto fotografiją. Tačiau tiesiaus atsakymo į klausimą, kur baigiasi erotika ir prasideda pornografija, nėra. Tai liudija ir apklausti 100 garsių aktų fotografų, kurie į šį klausimą atsakė kaip susitarę: nežinau. Tą ribą galima nubrėžti skirtingai, priklausomai nuo ideologijos, religijos, konkrečios visuomenės.

Tačiau kai menas tampa preke, kai aktas fotografuojamas galvojant apie pardavimą, ten prasideda pornografija. Meninė fotografija nėra orientuota į pirkėją – ji orientuota į menininko norą sukurti arba bandyti surasti grožio simbolį. Juk meno prigimtis ir yra ieškoti grožio. Dar nuo antikinės Graikijos, tapyba, skulptūra yra grožio simbolio ieškojimas. Rengiant „Degančio žmogaus“ parodą viename miestelyje, atėjo ne tik meras, bet ir vietinis klebonas. Jis ilgai vartė „Miražų dosjė“ albumą. Man atrodo, jis suvokė tiesą, kad gražiausias meno kūrinys yra moteris.

– Ar, fotografuojant meninį aktą, yra kažkokių tabu, ko ir kaip jūs nefotografuotumėte?

– Fotografuodamas, aš kartais įlendu į pernelyg atvirą pornografinę sritį, bet, darydamas kardų atranką, iš tos srities stengiuosi pabėgti. Tačiau patikslinkim, kas yra pornografija. Tai yra lytinių organų rodymas lytinio akto metu. Taip orientuojamasi juridiškai. Lytinio akto aš nefotografuoju, bet moters kūną rodau tokį, koks jis yra. O kalbant apie tabu: modelio aš niekada nežeminu, neniekinu, fotografuodamas nedarau nieko, kas būtų jai nemalonu. Fotografuodamas aktus, modeliui leidžiu būti situacijos šeimininku.

Fotografuodamas aktą, aš studijuoju kūno formą, odos faktūrą, veidą, rankas, pirštus. Aš kūno neabstrahuoju, nekuriu iš jo kažkokio simbolio. Man pats kūnas yra svariau nei simbolis ar formos dalis.

– Prabilote apie modelius. Ar skiriasi priežastys, kodėl moterys norėjo fotografuotis aktams sovietmečiu ir dabar?

– Kodėl moteris fotografuojasi, man visiškai neaišku. Rašytojas Markas Zingeris rašė: lieka paslaptis, kodėl mergina, išsirengusi nuoga, lekia į objektyvą kaip peteliškė į ugnį. Galbūt iš prigimties ateina tie dalykai. Šiam albumui pozavo 62 merginos. Kai bandžiau iš naujo su jomis susisiekti, paaiškėjo, kad beveik visos išsivažinėjusios po pasaulį.

– Knygoje užsimenate, kad sovietmečiu aktas vadintas „lėto veikimo bomba, kuri žada išsprogdinti socialistinę kultūrą“. Sovietmečiu tai buvo stipriai cenzūruojama?

– Sovietmečiu teoriškai akto žanro nebuvo, tik vadinamoje kapitalistinėje fotografijos teorijoje jį galėjai rasti. Nors Rimantas Dichavičius fotografavo ir žurnalas „Nemunas“ spausdino tas nuotraukas. Tačiau „Nemunas“ gaudavo tūkstančius laiškų, kuriuose dažniausiai mokytojai piktindavosi, kaip galima tokias nuotraukas spausdinti. Bet čia gal jų tokia politika buvo: „Nemunas“ atsiimdavo kritiką už aktus, tuo tarpu literatūriniai tekstai praeidavo laisviau.

Sovietmečiu akto fotografavimas ir jo nešimas į parodas reiškė norą rizikuoti, nes tokia fotografija galėjo būti išmesta iš parodos.

Cenzūrą jautėm, ji nebuvo labai griežta, bet ir mūsų aktai buvo ganėtinai švelnūs. Akto fotografijos parodas Kauno fotografijos galerijoje paprastai rengdavom kovo 8-ajai: Moters dienai moters fotografija, atrodė, tiko. Tai, ką sunešdavome parodai, peržiūrėdavo Komunistų partijos antrasis sekretorius, daug ką išmesdavo. Į akto fotografiją mes patys žiūrėjom daugiau kaip į pasižaidimą, rimtai vertinom socialinių temų, tradicijų fotografavimą.

Beje, visi užsienyje žinomi Kauno fotografai fotografavo aktus: pradedant Baliu Buraču, Povilu Karpavičium, vėliau – Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas, Virgilijus Šonta, net ir Rimaldas Vikšraitis fotografuoja. Fotografuodamas aktą, menininkas kuria, rizikuodamas savo reputacija. Daugelis jaunų fotografų pabando aktą ir numoja ranka – supranta, kad šis žanras jiems per sunkus. Aktas – bene sunkiausias fotografijos žanras.

– Kodėl?

– Įvykį gali nufotografuoti geriau ar blogiau – niekas prie tavęs neprisikabins, be to, gali sakyti, kad mano tokia koncepcija. Natiurmorte – gali fotografuoti šiukšlių krūvą ir iš to daryti estetiką. O akto žanre labai greitai gali padaryti banalybę, neįdomią nuotrauką, gali nuslysti ir į pornografijos sritį – čia tavo klaidos pasimato aiškiausiai.

– Ką akto fotografijos srityje laikytumėte savo mokytojais?

– Man artimiausias Helmutas Newtonas (garsus Vokietijos ir Australijos fotografas, išgarsėjęs mados ir aktų fotografija, gyvenęs 1920–2004 m. – aut. past.). Jis fotografavo tokias moteris, kokias stengiausi fotografuoti aš pats: laisvas, nepriklausomas. H.Newtonas moteris pateikdavo dideles – yra netgi toks jo albumas „Big“ (angl. „Didelė“ – aut. past.), galingas, valdančias situaciją. Moterų jis nefotografavo saldžiai – net tikrai gražūs modeliai jo nuotraukose atrodo agresyviai. Jis sakydavo: „Man visiškai nesvarbus modelio vardas, ar jis yra žvaigždė. Studijoje yra vienintele žvaigždė, tai – fotografas.“ Jis labai gerai mokėdavo suvaldyti psichologinę situaciją studijoje.

O čekų fotografas Janas Saudekas sovietmečiu fotografavo stambių moterų aktus. Jis buvo cenzūruojamas – iki aksominės revoliucijos jo darbai buvo spausdinami ir eksponuojami tik užsienyje.

Nuogas kūnas gali būti fotografuojamas labai įvairiai, akto žanras – labai platus. Gali būti naudojama slapta kamera, šeimyninė fotografija. Kūnas gali būti pateikiamas kaip grožio etalonas, gali būti deformuojamas, galima fotografuoti atskiras kūno dalis. Kūnas kaip grožio etalonas užima tik mažą akto žanro dalį. Apskritai, šis žanras turėtų vadintis visiškai kitaip: žodis „aktas“ kilęs nuo žodžio veiksmas. Mano manymu, jį būtų tikslingiau vadinti kūno studija.

– Albume išsiskiria skyrius, kur aktai fotografuoti Kauno menininkų studijose.

– Modelis menininko studijoje savaime labai gražiai komponuojasi. Fotografuota ir Romualdo Rakausko studijoje, ir mano studijoje, tapytojo Jūračio Zalenso, skulptoriaus Juozo Ruzgo, šviesios atminties tapytojo Arūno Vaitkūno studijoje.

– Šiais laikais atrodo, kad akto žanras išsisėmė: kūnas yra fotografuotas visur ir visaip. Kokią matote šio žanro ateitį?

– Manau, ši fotografija išliks. Lietuvoje bandyta surinkti ir išleisti naujausių aktų albumą – nepavyko, nes beveik nėra autorių, dirbančių šioje srityje. Kalbu apie pastarųjų 20 metų laikotarpį – aktą Lietuvoje fotografuoja vienetai. Fotomenininkai dabar labiau gilinasi į kitokius – postmodernius, konceptualius – dalykus. O tradicinės fotografijos labai mažai yra. Tendencija tokia, kad akto dar mažės. Lietuvoje šiuo metu yra keturios aukštosios mokyklos, kuriose dėstoma fotografija, tačiau nei vienoje jų nedėstomas akto žanras. Įdomu, kad tose šalyse, kur fotografija yra labai aukšto lygio – Čekijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje – akto žanras labai išvystytas.

– Jūs žinomas ir kaip vienas iš Sąjūdžio fotometraštininkų. Ar dabar fotografuojate visuomeninius reiškinius?

– Nuo 1988 m. fotografavau Sąjūdį, su šiuo judėsimu susijusius žmones ir reiškinius. Teko fotografuoti Valdą Adamkų, tuomet dar jo namuose JAV, Stasį Lozoraitį. Tas etapas baigėsi rusų kariuomenės išvedimu iš Kauno, 1993 m. Dabar politiniai įvykiai man nebeįdomūs.

– Paskutinis jūsų kūrybos ciklas – „Degantis žmogus“ sukurtas 2008 m. Ką fotografuojate dabar?

– Yra laikas, kai sėji, augini, o paskui turi apdirbti derlių – dabar tą ir darau. Vežiau vieną kitą parodą į užsienį, neseniai baigiau tvarkyti „Lietuvos senamiesčius“ – fotografuota prie 30 metų. Suradau apie 700 gerų kadrų. Kai kuriuos jų atrinkau neužilgo turinčiam pasirodyti albumui „Lietuvos senamiesčiai 1974–1985“. Pastaruosius dvejus metus senamiesčius perfotografavau, taip pat analoginiu fotoaparatu – įdomu bus palyginti, kaip tie senamiesčiai pasikeitė. Dabar tos nuotraukos įgavusios istorinę vertę. Rudenį su Romualdu Rakausku surengsime parodą „Legendiniai „Žalgirio“ vyrai“, ketiname ir albumą išleisti – dabar dirbu ir prie to. Man fotografijoje svarbiausia jausmai ir emocijos. Ir atlaiduose, ir senamiesčiuose, ir per žmogaus kūną galiu pavaizduoti skirtingus jausmus.