Režisierius A. Stonys: kino pagrindas yra vidinė sielos laisvė

Audrius Stonys yra vienas ryškiausių Lietuvos dokumentinio kino kūrėjų, apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Neseniai Vilniaus dokumentinio kino festivalyje buvo pristatyta jo kūrybos retrospektyva, o naujas filmas "Moteris ir ledynas" pakviestas varžytis viename didžiausių pasaulyje – Amsterdamo dokumentinio kino festivalyje. A.Stonys sudarė ir montavo projekto "Muzika kaip kinas" vaizdinę dalį. Su režisieriumi kalbėjomės apie dokumentinį kiną, jo tikrumą ir tai, kas įkvepia kurti bei dalytis.

– Jaučiuosi ne visai drąsiai imdamas iš jūsų interviu, nes savotiškai esate interviu žanro profesionalas – tai svarbi dokumentinio kino dalis.

– Galite būti ramus, gyvenime esu ėmęs gal 3 minutes, kurias vadinčiau interviu, o gal net ir tiek nebūtų. Aš beveik niekada nekalbinu žmonių savo filmuose, arba jie prakalba, arba ne. Tiesa, yra keletas išimčių, bet man atrodo interviu nėra kino žanro dalis.

– Žmonės paprastai linkę viską pinti į pasakojimus, kurie pateikti tam tikra forma ir, man atrodo, jie visą laiką tobulina realybę.

– Žmonės už žodžių labai mėgsta pasislėpti – už vaizdo pasislėpti yra sunkiau, jeigu dirbčiau televizijoje, turbūt imčiau interviu vieną po kito – tą ir darome laidoje "Legendos", o kine, man atrodo, reikia kalbėti ne žodžiais, bet vaizdais.

– Vis dėlto aš pamenu filmą "Varpas", kur atrodo jūs kaip tik ir stengiatės surinkti kuo daugiau pasakojimų – pasakojimas apie varpą, susidedantį iš daug pasakojimų, ir tampa filmo objektu.

– Taip, teisingai, "Varpas" buvo pabandymas pakalbinti žmones, net pats apie tai pamiršau. Iš tiesų visas filmas sukasi apie tai, ką žmonės prisimena ir kaip apie tai papasakoja. Galima sakyti jie pasakoja apie tai, kad prisiminimas ir žmogaus atmintis yra svarbiau už faktinę egzistenciją, už materiją. Tai yra priežastis, kodėl kalbinau žmones, man buvo labai įdomu stebėti, kaip įvairios istorijos susikerta, viena kitai prieštarauja, viena kitą paneigia, arba tai, kaip tiesa yra slepiama po tuo istorijos pasakojimu – tai kažkas labai svarbaus.

– Man atrodo, yra ne vienas būdas parodyti šių pasakojimų prieštaringumą, garsiajame Claude'o Lanzmano "Shoah" filmo stiprumą lemia būtent holokausto kaip pasakojimo atsisakymas – jame nerodomi jokie vaizdai iš Aušvico, o jo liudininkai pasakoja – ar greičiau verčiami pasakoti – sausus faktus. Tuomet tų kontradikcijų atsiranda gana daug. Ar aš teisus sakydamas, kad "Varpas" vis dėlto yra apie pasakojimus?

– Taip, "Varpas" yra apie tai. Kadangi mes pradėjome nuo varpo paieškų, praleidome labai daug laiko po vandeniu, bandydami rasti fizinį varpą, kol pagaliau supratome, kad iš tiesų varpas egzistuoja ne po vandeniu, o žmonių atmintyje. Ar jis egzistuoja ežere – tai didelis klausimas, gal taip, o gal ir ne. Mokslininkai sako, kad tai tėra metafora, pagoniškų laikų atspindys to laiko, kai buvo naikinamos šventyklos. Kiti šią varpo legendą traktuoja dar kitaip. O iš tiesų varpas realiai egzistuoja tik žmonių atmintyje. Supratome, kad varpas išnyks ne tada, kai jį vanduo sugrauš ar dumblas užneš, o tada, kai jį visi pamirš. Taigi varpo kelionė prasidėjo nuo jo paieškų po vandeniu, o baigėsi ieškant to varpo žmonių atmintyje. Neatsitiktinai vienai mergaitei išsprūdo frazė, kurią aš labai gerai atsimenu ir kuri man labai patinka: "Mano tėtis kažkada prisiminė (varpą – aut. past.), o dabar pamiršo prisiminti."

– Prieš kamerą žmonės linkę pozuoti, o ir vaizdai yra tam tikras pasakojimas – man tai itin gerai matyti Wernerio Herzogo dokumentikoje – kalbinant žmones ir į juos nukreipiant kamerą truputį ilgesnį laiką, poza išsisklaido. Kokio liudijimo tikrumą bandote išgauti jūs?

– Kaip ir sakiau, žmogus už žodžių slapstosi. Kai jį kalbini, jis atiduoda tai, ką nori atiduoti – čia jau yra režisieriaus meistriškumas, kaip nepasiimti to pirmojo sluoksnio, neužfilmuoti tos kaukės ir pasižiūrėti, kas slypi giliau. Ir yra daugybė būdų, kaip tai padaryti – vienas jų, žinoma, ilgesnis laikymas, kai žmogus jau pasako viską, ką norėjo ir ką buvo suplanavęs pasakyti, tada tos kelios minutės, kai jau nebežino ir sutrinka, parodo jo tikrąjį veidą. Galima tiesiog žmogaus nekalbinti, kaip daro Viktoras Kosakovskis – leisti jam pačiam pakalbėti, sukurti tokią situaciją, kai žmogus pats nori kažką pasakyti. Arba tapti nematomam, praleisti su žmogumi labai daug laiko, įgyti visišką jo pasitikėjimą. Yra daug būdų, kuriais mes bandome prasiveržti per pirmąjį žmogaus luobą ir pasižiūrėti, kas ten giliau, nes tokia ir yra kino prasmė – pabandyti atverti ir pažiūrėti, kas slepiasi už to pirmojo, išorinio sluoksnio, kurį visi matome. Mes visi viešumoje esame ne tokie, kokie esame. Šiuo metu man kalbant, aš nesu toks, koks iš tikrųjų esu – vis tiek esu užsidėjęs tam tikrą kaukę, jūs taip pat nesate toks.

– Kuo ypatinga dokumentika? Dažnai atrodo, kad skirtis tarp dokumentinio kino ir realybės yra tarsi mums labai aiški – ar nėra taip, kad dokumentinis kinas dažnai tampa fikcija, o vaidybinis gimsta iš tikrovės?


Šiame straipsnyje: audrius stonysrežisieriaikinas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių