Režisierė A. Marcinkevičiūtė: kasdienis malonumas – kad dar nemiriau

Atgaivinti detektyvo žanrą, apginti jį ir sugrąžinti į kino sales ėmėsi režisierė Agnė Marcinkevičiūtė. Rudenį kino teatrus pasieks jos režisuotas detektyvas "Vardas tamsoje". Tai, beje, pirmas po daugiau nei 25 metų lietuviškas detektyvas.

Detektyvo kūrimo mįsles narplioti pasiryžusi A.Marcinkevičiūtė išsiskiria nusipelniusių Lietuvai žmonių portretais, t. y. filmais apie Justiną Marcinkevičių, Jurgą Ivanauskaitę, Jurgį Kunčiną, Romualdą Granauską.

Jos debiutinis pilnametražis vaidybinis filmas "Vardas tamsoje" sukurtas pagal populiarų to paties pavadinimo Renatos Šerelytės romaną, o jame vaidina garsūs kino, teatro ir televizijos žmonės: Neringa Varnelytė, Jurgita Jurkutė, Gintaras Liutkevičius, Gediminas Storpirštis, Kristina Kazlauskaitė, Rimantė Valiukaitė, Algirdas Dainavičius, Aistis Mickevičius, Elvyra Žebertavičiūtė, Deimena Drąsutytė ir kt. Filmo kūrėja naująjį kūrinį vadina daugiasluoksniu – jame organiškai dera ir detektyvo, ir istorijos, ir komedijos, ir filosofijos elementai, o kino mėgėjai jį įvertinti galės nuo spalio 11 d.

– Kaip pristatytumėte filmą "Vardas tamsoje"?

– Tai daugiasluoksnis detektyvas – ir istorinis, ir egzistencinis, ir humoristinis. Detektyvo linija yra tik viena filmo briauna. Išankstinės peržiūros žiūrovai kaip vieną labiausiai patikusių filmo komponentų pabrėžė humorą. Žinoma, žiūrėdamas jį nesijuoksi visa gerkle. R.Šerelytė labai geranoriškai vertino galimybę kurti filmą pagal jos romaną. Nors emocijas ji reiškia nuosaikiai, bet manau, jai malonu, kad kūrinys sulaukia dėmesio ir yra ekranizuotas. Beje, pati rašytoja sakė, kad šis romanas iškart patraukė kino kūrėjų dėmesį. Nebuvau vienintelė, kuri domėjosi jo ekranizavimu, tačiau aš užbėgau kitiems už akių.

– Ko lietuviško kino pasaulyje trūksta jums?

– Labiausiai – filmų platinimo, kino kūrėjų ryšio su žiūrovais. Pavyzdžiui, esu sukūrusi keletą filmų, kuriuos ir pati gerai vertinu, ir apie kiną išmanantys žmonės mano, kad juos vertėtų parodyti, tačiau jie guli stalčiuje. Galvoju: kodėl iš žmonių, kuriems filmai potencialiai gali patikti, atimama tokia galimybė? Tačiau šiuo atveju yra kita problema – siūloma ir rodoma tai, kas turi paklausą, o jei filmai nerodomi, vadinasi, jų nereikia. Tik kaip auginti žmones, kad jie gebėtų suprasti kitokį kiną, atrasti filmo prasmes? Tikrai nemanau, kad kino kūrėjas turėtų supaprastinti juostas, išvis nekurti filmų, kurie skatina mąstyti ir reikalauja žinių, ar pataikauti tingiam, neišprususiam, savo sielos sodo nepurenančiam žiūrovui.

– Pritartumėte kino pamokoms mokykloje?

– Mokykla galėtų būti vienintelė vieta, kur nekomercinis kinas būtų brukamas "prievartiniu" būdu siekiant gerų tikslų. Tikiu, kad kino pamokos būtų maloniai priimtos vaikų. Ir apskritai filmai gali būti papildoma ugdomoji priemonė. Aš pati esu vedusi penkias kino pamokas pagal Lietuvos meno kūrėjų asociacijos projektą AKIM ("Aukštosios kultūros impulsai mokyklai"). Tuomet 240 menininkų išsisklaidė po visą Lietuvą. Tačiau tam, kad kino pamoka būtų kokybiška, reikia mokinių parengimo ir, žinoma, motyvacijos. Negali tiesiog parodyti filmo, nes jis bus nesuprastas. Mokytojo užduotis būtų įvadas – būtina paaiškinti mokiniams istorinį, socialinį kontekstą, laikotarpio dvasią. Taip gimsta ir bendra vaiko inteligencija, erudicija. Po tokio įvado žiūrėdamas filmą mokinys ima suprasti, kodėl jis sukurtas toks ir taip, kokias prasmes atskleidžia, o ne numoja ranka, kad tai eilinis lietuviškas "menas".

– Mokytojai liūdnai konstatuoja, kad užuot skaitę knygas mokiniai renkasi jų ekranizacijas.

– Nors tiek. Jei tie mokiniai neturėtų filmo, manote, imtų knygą skaityti? Veikiausiai pasiimtų kokią jos santrauką. Tačiau apskritai filmas gali būti pirmas žingsnis siekiant suprasti autoriaus kūrybą, asmenybės auginimo dalis.

– Kad ir kaip būtų vertinamas nekomercinis kinas, vis dažniau galima išgirsti, jog kinas turi būti pramoga, atpalaiduojanti žiūrovą, o ne verčianti mąstyti apie kitų problemas, kai ir savų yra apsčiai. Ką manote jūs?

– Žinoma, kino paskirtis – suteikti emocijų, emocijos gali būti labai įvairios. Kinas vien pramogai, mano nuomone, – tai neteisingas požiūris. Aš sakau kitaip: gyvenimas toks sunkus, tiek daug problemų aplink, kad kuo daugiau rūpinsiesi kitų žmonių problemomis, tuo labiau pamirši savąsias ir bus lengviau. Lengvo turinio filmai gauna finansavimą, yra tokių filmų poreikis, bet juk ir savo vaikams sakome, kad ne lygiuotųsi į blogiausius, o dirbtų su savimi, siektų daugiau, nei padarė vakar.

– Ar kūrybą įmanoma įsprausti į taisykles?

– Nėra universalių kino kūrimo punktų. Nors gal ir yra, bet juos išmokęs kiekvienas kūrėjas turi atrasti savo kino kalbą. Neretai būna, kad kino kūrėjai nemėgsta kito režisieriaus filmų ne todėl, kad yra pikti, jaučiasi prastesni konkurencinėje kovoje, bet tiesiog negali pakęsti tokio meno, kokį kuria anie.

– Kurių kino kūrėjų nemėgstate jūs?

– Garsaus režisieriaus Woody Alleno. Tikrai bandžiau žiūrėti jo filmus, stengiausi suprasti, ypač jaunystėje, bet negaliu iškęsti ir išjungiu. Jo pasirinktos temos dar įtiktų, bet pasakojimo būdas man nepriimtinas.

– O kurie imponuoja?

– Prancūzų kiną nelabai mėgstu, bet mane stebina šios šalies scenaristas ir režisierius Bertrand'as Blier, ypač jo filmas "Šalti užkandžiai". Jame paimta apverstų vertybių koncepcija – tai, kas gerai, tampa blogai, ir atvirkščiai. Tai šokiruoja, supurto, traukia nežinomybė, ko tikėtis iš istorijų posūkių.

– Ar dažnai lankotės kino teatre?

– Tik kai pakviečia. Atrasčiau, ką pamatyti, bet turiu keturis vaikus ir žinau, kaip labai reikia taupyti laiką. Supykstu, kai kur nors nueinu, o man nepatinka, kas nors nuvilia. Stengiuosi verčiau derinti tikslus – ne tik pažiūrėti filmą, bet ir palaikyti autorių, kad netektų gailėti prarasto laiko.

– Kaip sekasi laviruoti tarp kūrybos ir šeimos, keturių dukrų auklėjimo?

– Labai blogai, bet taip jau yra. Nei aš nuvedu vaikų į polikliniką laiku, nei spėju nubėgti į tėvų susirinkimus. Kiek galiu, tiek darau. Ir niekur nespėju. Pagalvoju, kad apskritai nereikėtų dirbti, – tiesiog būčiau namie, auginčiau vaikus, bet ir tada visko nespėčiau padaryti. Taigi dabar darau viską ir stengiuosi kuo geriau. Mano darbas atrodo maždaug taip: viena ranka maišau puodą, lupu bulves – galvoju apie filmą, atsisėdu montuoti filmo – galvoju, kad bulvės nesudegtų. Bet būtent todėl, kad daugiausia dirbu namie, perėjau į vadinamąjį naktinį režimą. Einu miegoti 6 ar 8 val. ryto, miegu atitinkamai iki 9 ar 11 val., tada keliuosi, dirbu kitus darbus – nuo buities iki organizacinių filmo reikalų, 18 val. einu miegoti iki vakarienės, pavalgome, suguldau vaikus ir vėliausiai 23 val. sėdu dirbti. Tokiu režimu gyvenu jau daugiau nei metus.

– Kokia esate mama?

– Labai reikli. Man nesiseka bendrauti su nesąmoningais žmonėmis. Jei atrodo nesąmonė, man sunku žaisti. Prašau elgtis protingai, bet kas to nori? Nemoku gražiuoju tartis. Renkuosi tiesiausią kelią į rezultatą, taigi dažnai prisiimu dukrų darbus. Būna, kad prašo leisti nuskusti bulvių, o aš atsakau, kad laiko neturiu ir pati tai padarysiu. Žinau, kad tai blogai. Bet yra teorija, kad vaikas pats pasirenka tėvus, vadinasi, jei manosios gimė per mane, taip joms, matyt, reikėjo. Ir reikės surasti išeitį.

Bet turiu labai gerą vyrą, o dukros – tėtį, kuriam ir atiduodu visus žaidimus su vaikais: nuvesti į filmą, vandens parką, pas gydytojus ir t. t. Taip jis vienas su keturiomis mergaitėmis ir vaikšto, o aš tuo metu užsiimu darbais. Kartais net sakau, kad dukros iš vaikystės prisimins tik tėvą. Bet mąstau taip: mano vaikus kas nors augina, aš auginu kieno nors kito vaikus – pavyzdžiui, galiu pasiūlyti filmą apie J.Kunčiną, J.Marcinkevičių, J.Ivanauskaitę.

– Ką laikote laiko švaistymu?

– Deginimąsi. Jau nuo vaikystės nemėgau, kai mane paguldydavo ir vartydavo, kad įdegčiau tolygiai. Dabar deginimasis man būtų didžiausia kankinimo priemonė. Kaip ir koks nors grožio salonas, SPA. Kartą sugalvojau nueiti ir nusidažyti keletą raudonų sruogų. Iš pradžių nudažė plaukus, tada ištraukė sruogas, nubalino jas peroksidu ir pasakė, kad jau dabar pradės dažyti. Kai išgirdau, kad dar 20 minučių užtruks, padėkojau, pasakiau, kad tiks man ir tos baltos sruogos, ir išėjau. Nebeišlaikė nervai. Gaila laiko tokioms procedūroms. Išvaizdai jo skiriu minimaliai – juokauju, jog užtenka tiek, kad žmonių negąsdinčiau.

– Ką pavadintumėte kasdieniu malonumu?

– Kasdienis malonumas – kad dar nemiriau. Visas gyvenimas yra malonumas, nepaisant jo kliūčių, sunkumų, negatyvių momentų, – tai praeina.

– Jūsų filmografijoje vyrauja žymių žmonių portretai. Kodėl būtent tai užsimojote kurti?

– Mano užsimojimas buvo vienas – J.Marcinkevičius, nes man visada patiko ir dabar patinka jo kūryba. Skaitydavau jo knygas ir pagerėdavo. Tad filmas buvo lyg skola. O visi kiti portretai yra ne visai mano pasirinkimas, labiau kvietimas įsijungti, dirbti šia kryptimi.

– Ar tenka prašyti žmonių dirbti nemokamai?

– Taip. Tik prieš klausdamas turi gerai pamąstyti, ką žmogui tas darbas duos, kokia jam bus nauda. Vieninteliai žmonės, kurie nesutinka padėti ir neimti pinigų iš mano patyrimo yra juristai. Drįstu teigti, kad tai kasta, kuri nesupranta darbo atlygio. Tik Sąjūdžio laikais tai suprato.

– Kas jums yra laisvė?

– Laisvė yra galimybė žmogui daryti tai, ką nori. Bet jis nori daryti tai, kas nepažeidžia niekieno interesų. Laisvė – pirmiausia darbas su savimi. Tačiau ar visi žmonės žino, ką daryti su laisve, ar jie žino, ko ieško?

– Pastaraisiais metais iš lietuviško kino užkulisių išlenda kalbų apie kino kūrėjų nesutarimus, intrigas, filmų finansavimo (ne)teisingumą ir pan. Jums tai pažįstama?

– Aš savo nuomonę apie tokią padėtį turiu, bet nesiveliu niekur. Atsiriboju nuo visų intrigų ir nedarau problemų. Lengvai galiu ne juostą kurti, o filmuoti vestuves ar vaikų darželio šventes, ir tai manęs nė kiek nežeidžia. Galiu ir visai nefilmuoti. Buvo juk tokių periodų, kai nekurdavau. Tada nusipirkau kamerą, nuėjau į portalą, kuriam rašiau, ir pasiūliau vaizdo rubriką. Tuomet niekur kitur tokio dalyko nebuvo. Neturėčiau galimybių kurti kino, daryčiau ką nors kita. Galėčiau vėl žurnaliste dirbti.

– Kokiais kūrybiniais darbais užsiimate šiuo metu?

– Šią vasarą sukūriau scenarijų J.Kunčino romanui "Kilnojamosios rentgeno stotys". Esu jį padavusi keliems draugams, kad patartų, ar verta toliau dirbti šia linkme, ar reikia tokio filmo. Perkelti tekstą į filmą nesudėtinga, tačiau šiame kūrinyje yra ir pats J.Kunčinas. Pagalvojau apie balsą už kadro. Jis taip organiškai ir keliauja per visą filmą. Jei išgirsiu nuomonių, kad projektas nevertas dėmesio, viskas ir baigsis. Jei paskatins tęsti – parašysiu antrą variantą, tada reikės ieškoti prodiuserių bendrovės, ir jeigu paaiškės, kad niekas nenori filmo, pasidėsiu jį į stalčių.

– Nusiviltumėte, jei jūsų filmą tepamatytų šimtas žiūrovų? O gal jums užtenka dirbti tik dėl savęs, malonumo sau?

– Tik šimto žiūrovų niekada nebuvo – visada pamato gerokai daugiau. Žinoma, labai norisi, kad tavo kūrinį pamatytų, kita vertus, jei filmą tenka pasidėti tik sau, darbas juk niekur neprapuola, – tai, ko išmokau kurdama, nedings. Bet dėl savęs pačios man nieko nereikia. Jei ką darau, darau dėl kitų žmonių. Kai kitiems gerai, tada gerai ir man. Tik toks darbo principas mane tenkina.


Vizitinė kortelė
Agnė Marcinkevičiūtė

Gimė 1972 m.

Baigė Vilniaus pedagoginę mokyklą, Klaipėdos universitete studijavo lietuvių kalbą ir režisūrą, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šešerius metus studijavo televizijos režisūrą, įgijo menų magistro laipsnį. Yra ne vieno filmo scenarijaus vadovė.

Filmografija
"Kačių gatvė" (2000 m.)
"Menestreliai maksi paltais" (2002 m.)
"Raudonu ant balto" (2003 m.)
"Beveik laimingas" (2004 m.)
"Laiku suspėjome pasikalbėti" (2006 m.)
"Sapno siūlas" (2007 m.)
"Šokis dykumoje" (2009 m.)
"Prie rugių ir prie ugnies" (2010 m.)
"Partizano žmona" (2011m.) – bendras darbas su Vytautu V.Landsbergiu
"Vardas tamsoje" (2013 m.)

2006 m. A.Marcinkevičiūtei buvo įteikta Lietuvos kinematografininkų sąjungos premija už geriausią dokumentinį filmą.

2008 m. įteiktas Lietuvos meno kūrėjų asociacijos laureato diplomas už profesinį meistriškumą, atskleidžiant Lietuvai brangias istorines, kultūrines ir žmoniškąsias vertybes.

Apie filmą " Vardas tamsoje"

Veiksmas nukelia į 1995 m. Mažo Lietuvos miestelio viešbutyje nužudyta jauna mergina. Žmogžudystė iš pamatų supurto viso miestelio ir nusikaltimą tiriančios tardytojos gyvenimą. Žmogžudystės tyrimas reikalauja ne tik sutelkti visus profesinius įgūdžius. Jis paliečia tardytoją asmeniškai, nes pagrindiniu įtariamuoju tampa buvęs tardytojos muzikos mokytojas, su kuriuo moterį jaunystėje siejo lolitiška meilės istorija.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Le pas du sonnet.

Le pas du sonnet. portretas
Le ciel limpide est comme la chanson qui décrit la lumière d'un oiseau solitaire. Francesco Sinibaldi
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Idėja kurti radijo serialą nustebino ir E. Gabrėnaitę
    Idėja kurti radijo serialą nustebino ir E. Gabrėnaitę

    LRT radijuje pirmą kartą Lietuvos istorijoje kuriamas radijo serialas pagal Ievos Simonaitytės romaną „Vilius Karalius“. ...

  • Artėjant šventėms išleidžiami pirmieji Lietuvoje kvepiantys pašto ženklai
    Artėjant šventėms išleidžiami pirmieji Lietuvoje kvepiantys pašto ženklai

    Artėjant šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams šeštadienį išleidžiami didžiąsias metų šventes žymintys pašto ženklai – šiemet jie bus išskirtiniai, kvepiantys imbieriniais sausainiais. ...

  • „Europiadai“ siūlys dvi datas
    „Europiadai“ siūlys dvi datas

    Po daugiau nei dvejų metų Klaipėda vėl priims Europos šalių tautinės kultūros festivalį "Europiada". Miesto valdžios atstovai siūlys dvi datas, kada galėtų vykti šis renginys. ...

    1
  • Ambasadorius Raudondvaryje rado prancūziškų pėdsakų
    Ambasadorius Raudondvaryje rado prancūziškų pėdsakų

    „Norime aktyviai prisidėti prie atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio paminėjimo ir įprasminimo“, - pabrėžė Prancūzijos ambasadorius Philippe`as Jeantaudas, ketvirtadienį susitikęs su Kauno rajono meru Valerijumi Makūnu. ...

    2
  • Vakariniai fotografo pasivaikščiojimai po Klaipėdą
    Vakariniai fotografo pasivaikščiojimai po Klaipėdą

    Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Girulių padalinio galerijoje (Šlaito g. 10A) iki gruodžio 9-osios galima apžiūrėti Algimanto Kalvaičio autorinę fotografijų parodą „Klaipėda. Vakarinis pasivaikščiojima...

  • „Scanorama“: neprijaukintas kinas
    „Scanorama“: neprijaukintas kinas

    XV Europos šalių kino forumo "Scanorama" atidarymo metu festivalio meno vadovė dr. Gražina Arlickaitė pabrėžė, kad šiemet Kauno programa beveik niekuo nesiskiria nuo Vilniaus, svarbiausi šių metų Europos filmai Kaune rod...

  • Teatralizuotas koncertas įsuks į čigoniško šėlsmo sūkurį
    Teatralizuotas koncertas įsuks į čigoniško šėlsmo sūkurį

    Sekmadienį 17 val. Klaipėdos koncertų salėje publikos laukia tarptautinis teatralizuotas koncertas „Čigoniško šėlsmo sūkury“. ...

  • Intriguojanti seno atvirlaiškio istorija
    Intriguojanti seno atvirlaiškio istorija

    Pulkininko Jono Semaškos, prieš 70 metų sušaudyto Vilniuje ir užkasto Tuskulėnų dvare, sūnus Alvydas iki šių dienų saugo 1956 m. rašytą jo patėviui į Sibirą atvirlaiškį su ano meto Gedimino kalno vaizdu. ...

    1
  • Kas sakė, kad tigrai nemėgsta kopūstų?
    Kas sakė, kad tigrai nemėgsta kopūstų?

    Kauno valstybinis lėlių teatras jubiliejinį 60-ąjį kūrybinį sezoną pradėjo premjera "Mažylis R-r-r-r". Spektaklį kartu su Kauno lėlininkais statė du iš Ukrainos atvykę kūrėjai – režisierius Michailas Jaremčiukas ir dail...

  • Kita Pelenės istorija ir „haute couture“ spindesys
    Kita Pelenės istorija ir „haute couture“ spindesys

    Kauno valstybinis muzikinis teatras (KVMT), turintis savitą meninę koncepciją ir jau radęs vietą Lietuvos kultūrinio gyvenimo pasaulyje, toliau puoselėja ambicingus planus. Johanno Strausso baletas "Kita Pelenės istorija" liudija apie teatro ...

    1
Daugiau straipsnių