Režisierė A.Kavaitė ruošiasi antrosios juostos filmavimui

Europos kino sales apkeliavęs Prancūzijoje kuriančios lietuvių režisierės Alantės Kavaitės (Kavaliauskaitės) filmas „Laiko garsai“ pasiekė Kauną. Vaidybinėje kino juostoje, kuriai lietuvė parašė ir scenarijų, ryškios paralelės su asmeniniu režisierės gyvenimu. Mamos netekties patirtį perpynusi sugalvota istorija, A.Kavaitė sukūrė mistinio-kriminalinio žanro juostą.

- Filme „Laiko garsai“ perteikta ir jūsų asmeninė patirtis. Kodėl savo asmeninius išgyvenimus, susijusius su mamos mirtimi, nusprendėte perkelti į kino juostą?

- Filme norėjau su kitais pasidalyti tuo, ką pati išgyvenau - mamos (tekstilininkės Alinos Briedelytės-Kavaliauskienės - aut. past.) netekau labai anksti. Rašydama scenarijų ir galvodama apie savo mamą, supratau, kad nebeturiu jos balso, jokio įrašo, ir kad kuo toliau, tuo sunkiau atsiminti jos balso spalvą. Tarytum garsai atmintyje tirptų greičiau už vaizdus. Tada ir atsirado būtinybė suteikti savo veikėjai Šarlotei tą galimybę, kurios pati nebeturėsiu niekada: dar kartą išgirsti išėjusiosios balsą.

Savo mamai visada būsiu skolinga. Ne tik už tai, kad užaugino ir mylėjo. Bet ir už tai, kad man atvėrė laisvę ir meną.

- Kaip apibūdintumėte „Laiko garsų“ žanrą?

- Tai dvi paralelinės istorijos - viena intymi, vidinė, kita - kriminalinė. Jos susipina ir viena kitą papildo. Filmas pasakoja, kaip garso režisierė Šarlotė grįžta į namus, kuriuose buvo nužudyta jos mama. Netrukus mergina patiria, kad jos darbo įranga geba girdėti praeityje name skambėjusius garsus: mamos pokalbius su Šarlote paaugle, su savo vyru, meilužiu ir jos aiškiaregiškų patarimų prašančiais miestelio gyventojais. Kad išlaikytų "tyrimo" gijas, namo erdvėje Šarlotė nutiesia siūlų voratinklį, žymėdama praeityje vykusių pokalbių laiką ir dalyvių vardus.

Beje, tik gerokai vėliau suvokiau, kad voratinklio siūlai susiję su mano vaikystes namais. Mama buvo tekstilininkė - aš užaugau siūluose.

- Ar filme yra užuominų apie Lietuvą?

- Nei specifinių lietuviškų, nei prancūziškų elementų filme nėra. Norėjau, kad veiksmo vieta ir laikas būtų neutralūs, nes tokia mamos-dukros istorija man pasirodė universali. Lietuviškumas filme yra tikriausiai nesąmoningas. Santykis su žeme, vandeniu, mišku... Užaugau Lietuvoj ir plaukus vaikystėje glostė lietuviškas lietus. Tai manyje paliko neištrinamą įrašą. Kalbu ne apie folklorinį palikimą, o apie emocinį, gilesnį, neapčiuopiamą.

- Ruošiatės filmuoti antrąją savo juostą „Išsiveržimas.“ Kuo ji susijusi su „Laiko garsais“?

- „Išsiveržime” airis keliauja per Prancūziją iš vieno sodo į kitą. Rankose fotoaparatas, todėl žmonės jam atveria duris. Ką jis veikia kelyje, ko ieško, suprasime po truputį. Tai filmas apie pamirštas svajones ir prarastą laisvę.

„Laiko garsuose” yra garso įrašų, antrajame filme bus svarbus fotoaparatas. Trečias, matyt, bus apie kvapus. Ir visi apie netektį ir naujos prasmės atradimą. Pirmas kalbėjo apie tai, kaip susitaikyti su praeitimi, antras apie sunkumą gyventi esamajame laike, trečias apie ateitį. Jau seniai galvoju apie tokį triptiką.

- Ar filmo sukūrimą kofinansuoja Lietuva?

- Kol kas projekto finansavime dalyvauja airiai ir prancūzai. Norėčiau, kad filmas būtų ir lietuviškas, skirtingai nuo „Laiko garsų”, kuris keliavo po visą pasaulį, o Lietuva tuo nepasinaudojo. Kokia bus filmo ateitis - lietuviška, ar ne, spręs komisijos. Filmavimas suplanuotas kitai vasarai. Šiuo metu ieškome aktorių ir filmavimo vietų, rašau... Pradėjau kelionę po Prancūzijos sodus ir turėjau daug  siurprizų. Scenarijus nuolat keičiasi, nes tai yra gyvas organizmas, o ne teorinis objektas.

- Kokie filmai Prancūzijoje šiuo metu sulaukia didžiausio visuomenės atsako, yra palankiausiai vertinami kino kritikų ar pastebimi festivaliuose?

- Prancūzijoje sukuriama per 200 filmų per metus. Pasisekimą visuomenėje, kaip ir anksčiau, turi komedijos, o autoriniame kine šiandien nėra dominuojančios tendencijos.

- Daugelis Lietuvos režisierių neišgyvena vien iš kino kūrybos, yra priversti imtis kitų darbų. Kokia situacija Prancūzijoje?

- Jau keletas metų Prancūzijoje beveik nebėra galimybių kurti vidutinio biudžeto filmus. Yra arba labai brangūs, pramoginiai, arba labai „skurdūs“, autoriniai filmai. Šiek tiek gelbėja autorinių teisių sistema, kuri Prancūzijoje tiesiog unikali. Čia surenkami mokesčiai iš televizijos kanalų, kino teatrų, video platintojų ir tie pinigai išdalinami autoriams pagal jų sukurtos produkcijos rodymo skaičių. Tokiu būdu kai mano filmas rodomas per televiziją, aš už tai gaunu tam tikrą procentą. Tokios sistemos idėja gimė Pierre Beaumarchais 1777 m. Jis pasipiktino, kad dramaturgai miršta iš bado, kuomet jų pjesės sėkmingai statomos teatruose. Tikiuosi, ši sistema įkvėps kitas Europos šalis, tarp jų ir Lietuvą, ir taip padės išlaikyti nekomercinį kiną.

- Dėl to, kad nesate prancūzė, jums lengviau ar sunkiau gauti paramą filmui Prancūzijoje?

- Manau, kad finansavimo periodu buvo vertinamas mano rašymas, o ne gimimo vieta. Tik praėjus kiek laiko supratau, kad lietuviška kilmė man gana netikėtai padėjo - prancūzai iš mano vardo nesupranta, esu vyras ar moteris. Liūdna, kad net ir šiandien niekur nėra lygiai vertinamos vyrų ir moterų idėjos. Svajoju apie visuomenę, kurioje bus žiūrima į tai, ką darome, o ne į tai, ko nepasirinkome. Pavyzdžiui, girdžiu kalbant apie lietuvių rasizmą, antisemitizmą, homofobiją. Tokios Lietuvos aš nepažįstu. Mano Lietuva yra poetų šalis, humanistinė, išsilavinusi, jautri, protinga, moderni, atvira - kokia buvo ir mano mama. Tokia Lietuva yra, tik ją reiktų daugiau iš šios pusės pasauliui parodyti.

- Kaip vertinate šiuolaikinį lietuvių kiną?

- Gaila, kad turiu mažai galimybių matyti lietuvišką kiną. Bet, tarkim, Kristijono Vildžiūno „Aš esi tu“ („You am I“) man artimas iki kaulų smegenų. O iš vaikystėje matytų - mane iki šiol keri Algimanto Puipos filmo „Moteris ir keturi jos vyrai“ kadrai, smėlis ir aktorės Jūratės Onaitytės veidas.

- Jums teko dirbti reklaminių vaizdo klipų montažo režisiere. Sakoma, kad reklaminiai klipai - patys įtaigiausi iš visų reklamos rūšių. Kaip jūs vertinate reklamos įtaką šių dienų visuomenei? Ar esame tapę reklamos įkaitais?

- Reklamoje kino režisieriai gali gauti prabangias sąlygas techniškai eksperimentuoti. Yra įdomių ir išradingų reklamų. Bet pavojinga, kai jai yra aukojami kiti dalykai. Prancūzijoje kilo skandalas, kai svarbiausio privataus TV kanalo direktorius prisipažino, kad jo darbas yra padėti, pavyzdžiui, Coca-Colai parduoti savo produktus. Ir tam, kad reklaminis pranešimas būtų išgirstas, žiūrovų smegenys turi būti neperkrautos. Kitaip tariant, kuo mažiau laida užims vietos smegenyse, tuo daugiau bus vietos gaminiams. Už tai jie rodo bukas programas (jis bent jau turėjo sąžinės tai pripažinti). Bijau, kad ir daug kur kitur siekiama ne skatinti mąstymą, o priešingai - viską primityvinti, lengvinti ir trumpinti.

- Septyniolika metų gyvenate ir dirbate Prancūzijoje. Kurios šalies kūrėja jaučiatės - Lietuvos ar Prancūzijos?

- Toks laikas atėjo, kai galiu pasakyti, kad beveik pusę gyvenimo praleidau Prancūzijoje. Kai išvažiavau iš Lietuvos, buvau dar nesuaugęs žmogus, beveik paauglė. Šiandien mano prancūzų kalbos žodynas yra turtingesnis nei lietuvių, yra tokių dalykų, susijusių su suaugusių žmonių pasauliu ir mąstymu, apie kuriuos niekada lietuviškai nesu kalbėjusi. Bet yra tokių lietuviškų žodžių žaidimų, prisimenamų nuo vaikystės, kurių net versti į prancūzų kalbą nenoriu. Aš esu dviguba.

- Pavasarį po ilgesnio laiko lankėtės Lietuvoje. Kokie įspūdžiai?

- Pavarčiusi keletą žurnalų suvokiau, kad žvaigždės Lietuvoje yra verslininkai (-ės) ir jų žmonos. Suknelės, mašinos, interjerai... O koks jų darbas ar mintys, taip ir nesupratau. Tai man buvo nauja. O patiko jaunoji lietuvių  karta, kuri man atrodo labai smalsi ir įdomi. Lietuvos ateitis bus šviesi, esu tuo įsitikinus.

- Ko lietuviško labiausiai pasigendate Prancūzijoje?

- Trūksta varveklių, grybavimo ir ašaros formos džiovinto sūrio su kmynais.

- Koks jūsų laisvalaikis?

- Laisvais vakarais žiūriu filmus namie arba senuose Paryžiaus kino teatruose, kurie kvepia drėgme ir senienomis. Tuo Paryžius yra unikalus, kiekvieną savaitę ten galima pamatyti (dideliame ekrane!) praėjusio amžiaus filmus: spalvotus ar juodai baltus, be garso... O šiaip esu gėlių vaikas. Mano paryžietiškas butas yra džiunglės, nes auginu daugybę gėlių. Daugiausia tai vaškuolės, kurias „paveldėjau” iš mūsų šeimos moterų.

Iš A.Kavaitės biografijos:

1992 m. nusifilmavo režisieriaus Raimundo Banionio filme "Džiazas".

1992 -1995 m. multimedijos studijos Avinjono Aukštojoje menų mokykloje.

1995 - 1996 m. multimedijos studijos Paryžiaus Aukštojoje Menų Mokykloje.

2006 m. sukūrė pilno metražo dramą "Laiko garsai".

Kas? Vaidybinis filmas „Laiko garsai“

Kur? Kino teatras „Cinamon“ (PLC „Mega“, Islandijos pl. 32)

Kada? Rugpjūčio 14-20 d. 12.15, 18.15 ir 20 val.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių