Rašytojas J. Melnikas: meno paskirtis – pravirkdyti sielą

Išskirtinės literatūros autorius Jaroslavas Melnikas kūryboje, kaip pats sako, vengia nuobodulio ir yra tvirtai įsitikinęs, kad meno misija – žadinti jausmus ir aukščiausio intelekto būsenas.

Rašytojas prisipažįsta: jam svarbiausia – žmogus, jo siela ir tai kas vyksta jo gelmėse, pasąmonėje. Pokalbis su J.Melniku apie kūrybą, kritiką, žmogaus prigimtį, vertybes, Paryžiaus ir Vilniaus kultūrą, spaudą bei kitus, pačiam pašnekovui aktualius dalykus.

– Rašytojams dažnai suteikiami titulai, kurie yra lyg nenuplėšiamos etiketės, reprezentuojančios jų kūrybą. Kritikai jus pristato kaip unikalų rašytoją lietuvių literatūroje. Ar pats jaučiate ir manote, kad jūsų tekstai mūsų literatūros diskurse yra išskirtiniai?

– Iš tiesų kritikai dažnai taip mane vadina. Turbūt mano kūryba tiesiog nepanaši į mano gerbiamų kolegų. Tai nereiškia, kad kiti rašytojai ne tokie talentingi. Kuo ji nepanaši – reikia klausti kritikų. Turbūt tuo, kad rašau ties realizmo ir fantastikos riba. Kad veiksmas mano kūriniuose dažniausiai vyksta neaišku kur ir neaišku kada. Mes sužinome, kad tai mūsų gyvenimas, bet vengiu įvardyti miestą, šalį, tikslų laiką. Svarbiausia – ne tai. Man svarbiausia – žmogus, jo siela, kas vyksta jo gelmėse, pasąmonėje.

– Didelio susidomėjimo sulaukė romanas "Maša, arba Postfašizmas" (2013 m.). Perskaičius šią knygą sunku likti abejingam. Romanas sulaukė ne tik pagyrų, bet ir aštrių recenzentų pasisakymų, bet vis dėlto "Maša, arba Postfašizmas" pretenduoja tapti geriausia šių metų knyga suaugusiųjų kategorijoje. Kaip manote, kodėl ji buvo pastebėta ir įtraukta į geriausių knygų penketuką?

– To reikėtų klausti gerbiamų ekspertų, kurie sudarinėjo Metų knygos penketuką. Jei atvirai, nė nemaniau, kad toks sudėtingas romanas, kuris iš tiesų buvo priimtas nevienareikšmiškai, pateks į šį penketuką. Juk labai rizikavau, kai skaitytojams pasiūliau tokią nelengvą knygą. Tai patvirtina mano nuostatą, kad rašytojas turi tarnauti tiesai, kuri jam atsiveria, nieko nebijoti. Nes jei pradedi galvoti apie reitingus, nominacijas, vadovautis skaičiavimu, tai rizikuoji kitkuo – kad parašysi knygą, kurią rytoj pamirš.

Pasistengiau parodyti, kodėl žmogus žiaurus ir kaip nugalėti tą žiaurumą. Juk Oginas iš pradžių nelaiko Mašos žmogumi. O pabaigoje aukoja gyvybę dėl jos. Nes myli ją visa siela. Galima pacituoti ištrauką iš rinkusios penketuką ekspertų komisijos išvadų. "Nors knyga keliais pjūviais atskleidžia fiktyvią ateities viziją, bet ji skaitytoją skatina susimąstyti, ar ši ateitis iš tiesų nėra besimaskuojanti nūdiena. Sklandus, griežtas ir žiaurus pasakojimas preciziškai tiksliai apnuogina juodžiausius žmogaus sielos užkaborius."

– "Maša, arba Postfašizmas" sulaukė kontraversiškų atsiliepimų. Ką nemaloniausio bei labiausiai kūrėjo širdį džiuginančio teko išgirsti apie šią knygą? Kaip jus apskritai veikia kritika?

– Sakinys apie "kontraversiškus atsiliepimus" skamba taip, tarsi kritikų nuomonė būtų pasiskirsčiusi per pusę. Iš tiesų taip nėra. Apie romaną parašyta apie 20 recenzijų. Tai mano asmeninis rekordas (paprastai viena mano knyga susilaukia kokių dešimt recenzijų). Visos jos teigiamos, o daugelis kritikų apie romaną rašo su neslepiamu susižavėjimu. Šiame kontekste viena ar dvi neigiamos recenzijos, kuriose knyga ar autorius vertinami iš kitų pozicijų, – visiškai normalus reiškinys.

Be to, sakyčiau, kad tos recenzijos – puiki reklama romanui, nes knygą ne šiaip giria, o apie ją diskutuoja. Kitas dalykas, kad ten kritika neretai apsiriboja gana keistais argumentais, o tokios formuluotės, kaip "nejaugi Melnikas išsisėmė", skamba kaip pigus būdas patraukti dėmesį į recenzento straipsnį. Jos niekuo neparemtos. Pavyzdžiui, recenzentas kelia klausimą, ar aš neišsisėmiau, nurodydamas, kad kartojasi temos, problematika, stilius, mano knygų struktūra. Ir kad kai kurie personažai yra panašūs. Neva iškart atpažįsti, kad tai parašė Melnikas. Vadinasi, rašytojas išsisėmė.

Keista logika. Tuo remiantis, apie bet kokį rašytoją galima pasakyti, kad išsisėmė. Nesilyginu su niekuo, bet paimkite bet kokią bet kurio rimto rašytojo knygą ir jį atpažinsite iš personažų, temų, jį jaudinančių problemų. Iš stiliaus ir struktūros. Pavyzdžiui, Juozo Erlicko knygos panašios viena į kitą. Savo mylimą poetą Joną Strielkūną iškart atpažįstu, man nereikia skaityti, kieno pavardė viršelyje. Tą patį galiu pasakyti ir apie Marcelijų Martinaitį. Bet apie juos niekas nerašo, kad išsisėmė. Mano mylimą Ray Bradbury atpažinsi nuo pirmo puslapio. Bet kuris rimtas rašytojas visada gilinasi į tai, kas jam artimiau, ką gyvenime atskleidė. Kaip sakoma, visą gyvenimą rašo vieną knygą.
Gan keistai skamba kaltinimai, kad tarp Mašos ir Ogino negali būti meilės, nes jie priklauso skirtingoms kastoms, rūšims, yra nelygūs. Tarsi nebūtų skirtingos meilės. Tarsi nebūtų meilės kaip aistros, kur viską užgožia jausmai, o ne vadinamoji pagarba vienas kitam.

Dar keisčiau skamba klausimas, ar visada unikalus reiškia geras? Išeitų, kad unikalus rašytojas gali būti ir blogas, o geras rašytojas gali nebūti unikalus. Mano galva, tai loginis absurdas. Deja, daugumas kritinių pastabų panašios į kabinėjimąsi, o blogai slepiamas recenzento susierzinimas byloja tik apie tai, kad jį nervina pernelyg didelis teigiamų atsiliepimų apie mano knygas ir kūrybą skaičius.

Kita vertus, tai literatūros procesas. Rašytojas turi būti pasirengęs tam, kad ne visa jo kūryba visiems patiks. Autorius neturi niekam pataikauti. O kritikai nebūtinai turi girti.
Konstruktyvi geranoriška kritika rašytojui tik į naudą. Esu įsitikinęs, kad kurdamas tikras rašytojas turi klausytis tik savo vidinio balso ir apie nieką daugiau negalvoti.

– Bene pagrindinė jūsų tekstų tema – prigimtis. Kokius prigimtinius dalykus galite įvardyti kaip didžiausias vertybes ir kokie prigimtiniai žmogaus trūkumai? Kaip kultūriniai ir socialiniai veiksniai keičia prigimtį? Koks jūsų akimis yra šiuolaikinis žmogus?

– Žmogus savęs nepažįsta. Apie save žino tiek, kiek užpildyta jo sąmonė. Bet jo pagrindinis gyvenimas vyksta pasąmonėje, iš kur kyla jausmai, kartu su jais ir dažnai nesuprantami, nepaaiškinami veiksmai. Svarbiausia žmogaus vertybė yra intelektas, drąsa priimti viduje tūnantį blogį, taip pat gebėjimas mylėti.

Kultūra ir visuomenė gali žmogui padėti: vystyti jo intelektą, mokyti gėrio. Bet šiuolaikinė lietuvių žiniasklaida (nekalbu apie nedidelio tiražo kultūrinius leidinius) dažniausiai nemoko žmogaus galvoti. Jos užduotis – žadinti instinktus (mirties, skurdo baimę, seksualinius), žemus jausmus (pavydą, piktdžiugą, pyktį), geriausiu atveju – linksminti.
Šiuolaikinis žmogus – sutrikęs. Jis gyvena epochoje, kai buvusi vertybių sistema sugriauta, o internetas leidžia prieiti prie įvairių tiesų. Dėl to jam nieko kita nelieka, kaip pačiam susikurti sistemą. To be intelekto nepadarysi. Vadinamieji paprasti žmonės priprato, kad visos tiesos jam pateikiamos gatavos iš viršaus.

– Esate sakęs, kad laisvė – pats brangiausias turtas. Bet ar jums kartais neatrodo, kad tos laisvės šiandien turime gal net per daug ir kartais nepajėgiame su ja atsakingai elgtis?

– Laisvės niekada nebūna per daug. Tiesiog anksčiau buvo daugiau draudimų, kurie ateidavo iš išorės. O dabar patys turime išsiauginti draudimus. Tai pernelyg sunkus uždavinys.