Rašytoja N. Vaitkutė – apie fantastiką, kuri slepiasi tėvų lentynose

Rašytoja Neringa Vaitkutė („Vaivorykščių arkos“, „Tamsa, kuri prabudo“, leidykla „Nieko Rimto“) yra būtent tokia skaitytoja, atradusi užsienio fantastiką anksčiau nei vertėjai.

Terry Pratchettą atradau besimokydama Vilniaus universitete, tad prieš dešimtmetį. Tuo metu į Lietuvą plūstelėjo pigios ir net alkanam studentui įperkamos Rusijos leidyklų knygos. Neišlepintiems skaitytojams pasirinkimas tuo metu atrodė tiesiog milžiniškas – galėjai rasti ir visą visutėlę „Kopos“ seriją (Frank Herbert) ir daugybę kitų, dar neskaitytų knygų. O aš laisvai skaičiau rusų kalba, tad būtent tuo metu, pasinaudojusi patogia proga, įnikau skaityti ir pirkti Terry Pratchetto knygas. Užkibau nuo pat pirmosios perskaitytos. Ir iki šiol tai vienas mano mėgstamiausių autorių, o „Plokščiasis pasaulis“ – viena mėgstamiausių ir geriausiai ištyrinėtų knyginių visatų.

Kadangi anglakalbiame pasaulyje (JAV, Didžiojoje Britanijoje) fantasy literatūra giliai įsišaknijusi, ten žanras turi kelis porūšius. Aukštosios maginės fantastikos knygomis laikomos didelės apimties (viš 500 p.) knygos, dažniausiai serijos iš mažiausiai 3 dalių, kur autorius ne tik sukūrė veikėjus, bet ir visą naują pasaulį iki pat smulkiausių detalių (pasaulio istorijos, išskirtinės floros, faunos, gamtos taisyklių, reiškinių). Dažniausiai veiksmas vyksta ne mūsų laikais, t. y. viduramžiais arba tolimoje ateityje. Toks rašymas vadinamas world building, pažodžiui – pasaulio kūrimas. Be minėto Terry Pratchetto, tokias knygas rašo ir Patrickas Rothfussas, kurio knygas „Vėjo vardas“ ir „Išminčiaus baimė“ („Tyto Alba“, 2011 m.) Lietuvos skaitytojai jau žino.

– Berašydama savo knygas jūs taip pat kūrėte visai naują pasaulį su kita geografija, flora ir fauna, gamtos reiškiniais. Kaip vyko šis procesas? Ar prireikė užrašų sugalvotoms pasaulio detalėms ir faktų, kad vėliau niekas niekam neprieštarautų, ar tiesiog kūrėte tai, kas buvo galvoje?

– Patricko Rothfusso „Vėjo vardą“ ir „Išminčiaus baimę“ taip pat esu skaičiusi. Šias knygas man paskolino Lina Eitmantytė-Valužienė, puikioji „Nieko rimto“ leidyklos dailininkė, iliustravusi pirmąją trilogiją. Skaičiau su neapsakomu įkarščiu ir malonumu: naktimis, ištaikydama vos keletą valandų miego, o kartais ir neištaikydama. Visiškai patikėjusi autoriaus sukurtų personažų ir pasaulio realumu. Kuo sudėtingesnis ir detaliau nupieštas paveikslas, tuo patrauklesnis jis man atrodo. Lygiai toks patrauklus pasirodė ir Andžejaus Sapkovskio „Raganiaus“ (2005–2007 m., „Eridanas“) serijos pasaulis. Pamenu, kaip medžiodavau tas knygas visur – bibliotekose, iš pažįstamų – ir skaitydavau vieną po kitos.

Kai kūriau savąjį pasaulį, viskas vyko neapsakomai lengvai. Tarsi visa tai, apie ką rašau, jau kažkur egzistuoja ir man tereikia aprašyti esamus dalykus. Niekada neturiu jokių išankstinių užrašų, rašau spontaniškai, sustodama tik išmaukti dar vieną puodelį kavos. Keista, bet savo kuriamą pasaulį aš kuo aiškiausiai „matau“ savo galvoje ir tik viena mane erzino – ne visada pavykdavo išrašyti visutėliai viską iki paskutinės lapo gyslos ar debesų atspindžių upės vandenyse. Jūs neįsivaizduojat, kiek daug detalių nepateko į knygas ir liko „už kadro“.

– Ar turite mėgstamiausią knygą, kurią parodote draugams, kai jie to paklausia. Ar yra pasisekę atrasti labai gerą knygą netyčia?

– Aš turiu daugybę knygų, kurias su mielu noru įpirščiau savo draugams, ir jos nebūtinai fantastinės. Štai ne per seniausiai dar kartą (regis, taip pat bus penktasis) perskaičiau visas turimas Terry Pratchetto knygas. Vėl negalėjau atsitraukti. Vėl žavėjausi tuo, ką perskaičiau – be galo, be krašto. Mėgavausi atskirais sakiniais ir visuma. Juokiausi ir net ašarą nuvarvindavau. Slankiojau paskui vyrą su atversta knyga ir krizendama citavau ištisas pastraipas. Šio rašytojo knygas ne tik rekomenduočiau perskaityti, o įtraukčiau į būtinosios literatūros sąrašą ir tikriausiai kaip koks pamišęs diktatorius nenurimčiau, kol visi atrastų Plokščiąjį pasaulį ir mano mylimus kiek išprotėjusius to pasaulio gyventojus.

Beje, šio autoriaus knygas atradau visiškai atsitiktinai – vienos merginos vardu Aleksandra namuose (susipažinome fantastų klube „Dorado“ ir kurį laiką gan artimai bendravome, skolindavausi iš jos knygas) pamačiau porą knygų absoliučiai pamišėliškais viršeliais. Tai buvo Terry Pratchetto knygos, kurias vos atsivertusi supratau – viskas, esu beviltiškai ir amžinai įsimylėjusi šį autorių. Nuo tada medžiojau jo kūrinius ir tebemedžioju iki šiol. Kartais geras knygas parekomenduoja kiti.

– Kokia skaityta knyga, jūsų nuomone, nusipelnė daugiau dėmesio?

– O, tai sunkus klausimas. Tų knygų buvo tiek daug... Jei knygos būtų dvi, pasiūlyčiau tą, kuri mane labiau sužavėjo. O kada jų dešimtys ir visos vienodai mylimos? Vieną paminėjus, kitos įsižeidusios šnarės puslapiais ir žadės lankyti mane baisiuose sapnuose!

– Dauguma autorių, paklausti recepto, kaip rašyti gerai, sako, jog labai svarbu kuo daugiau rašyti pačiam ir skaityti geras knygas. Ar sutinkate? Kaip manote – geriau skaityti geras lietuviškas knygas, kad turtintume kalbą? Ar tai, kokia kalba knyga parašyta, nesvarbu tol, kol parašyta gerai?

– Manau, skaityti yra gerai, net jei skaitai ne lietuvių kalba. Žinoma, gimtasis žodis yra gimtasis žodis, tačiau, jei tik yra galimybė perskaityti norimą knygą, pvz., rusų kalba, aš jos tikrai nepraleisčiau. Kas man neduodavo ramybės nei dieną, nei naktį? Ką galėčiau pasiūlyti? Atrasti visų mano minėtų autorių knygas ir jų pasaulius. Bet kokia kalba, kokia tik skaitote.

Ir taip, sutinku su teiginiu, kad reikia labai daug skaityti, jei nori parašyti šį tą rišlesnio nei „tipo, eee...“. Skaitant lavėja kalbos pojūtis, turtėja žodynas. Galima prisigaudyti galybę įdomiausių žodelyčių ir net neįtarti, kad tiek jų turi, kol neateina laikas reikšti mintis.