Rašytoja ir aktorė D. Čepauskaitė: pasižadėjimai riboja | KaunoDiena.lt

Rašytoja ir aktorė D. Čepauskaitė: pasižadėjimai riboja

Praėjusieji metai rašytojai ir aktorei Daivai Čepauskaitei buvo kūrybingi – pjesių rinkinys „Aš tave užmiršau“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016) pateko į Metų knygos rinkimų penketuką. Taip pat pasirodė eilėraščių knyga vaikams „Baisiai gražūs eilėraščiai“ (Žalias kalnas, 2017). Naujųjų metų proga kalbamės apie naujus iššūkius.

Ar prieš Naujuosius susidarei pasižadėjimų, būsimų planų sąrašus?

– Jokių pasižadėjimų, jokių sąrašų. Jokios biurokratijos. Jeigu ką ir planuoju, stengiuosi įgyvendinti be priesaikų. Žinau, ką turiu padaryti, ir tiesiog darau. Pasižadėjimai riboja, nepalieka erdvės improvizacijai ir spontaniškiems sprendimams. Nenoriu tapti sąrašų įkaite.

Kokią reikšmę tau turi tautinės tradicijos ir šeimos ritualai? Dažniau jų laikaisi, o gal sąmoningai vengi?

– Nesu atsidavusi tautinių tradicijų puoselėtoja, tačiau yra tradicijų, kurių vis dėlto laikomės – pvz., mano ir mano brolio šeimos visada susirenkame prie Kūčių stalo tėvų namuose. Ragaujame dvylika patiekalų, tačiau šieno po staltiese nededame ir burtais neužsiimame. Tos tautinės tradicijos mūsų namuose įgijusios labiau žaidybinį nei autentišką pavidalą. Kūrename ir laužą per Jonines, bet ant to laužo vaikai dažniausiai kepa ne visai tautinius zefyrus. Kas kita – šeimos ritualai. Jie visai netautiniai, pvz., savaitgalio blynai ar išvykos į gamtą, penktadieniniai filmų žiūrėjimai iki nukritimo... Jie visada brangūs ir mieli, nes iš jų ir susideda namai.

Kaip atrodo tavo įprasti šiokiadieniai? Ir kaip kovoji su rutina, jeigu kovoji?

– Pirmą kartą gyvenime (jau metus) ryte keliuosi, einu į darbą ir dirbu iki 17 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Su rutina nekovoju, ji man netgi savotiškai patinka, kadangi lig šiol gyvenau beveik laisvos menininkės gyvenimą be jokios rutinos. Tokia dienotvarkė kol kas man yra egzotiška naujovė.

Neseniai pasirodė tavo naujausia knyga vaikams „Baisiai gražūs eilėraščiai“, tarsi „Matricoje“ siūlanti skaitytojui pasirinkti iš dviejų spalvotų piliulių: „Galima nugyventi gyvenimą ir visai be poezijos. Bet galima atsiversti knygą ir pajusti, kaip kutena ropojanti auksinė skruzdėlė...“ Kaip kilo mintis parašyti šį eilėraščių rinkinį?

– Eilėraščius vaikams rašau seniai, dažniausiai tai būdavo visokie dainų tekstai ar eiliuoti posmeliai spektakliams. Vis pagalvodavau, kad kada nors, kai atsiras laiko, surinksiu juos į krūvą, ir bus knyga. Pernai vienu metu ištiko kūrybinis štilis, tad pagalvojau – pats laikas imtis vaikiškos knygos. Kai surinkau tuos tekstus į vieną vietą, pamačiau, kad nieko gero ten nėra, ir tokios knygos aš nenoriu. Tada sėdau rašyti iš naujo. Berašant apėmė azartas ir smagumas. Taip gimė „Baisiai gražūs eilėraščiai“.

Rimtas menas dažnai iš jo vartotojo reikalauja nemažai pastangų – norėdamas suvokti kūrinį, turi mąstyti, analizuoti, išeiti iš savo komforto zonos. Koks tavo santykis su popsu? Kalbu apie kokybiškus, bet lengvus serialus, filmus, knygas. Ką renkiesi norėdama atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos?

– Tam kad išeitum iš savo komforto zonos, reikia tą komforto zoną turėti. Kartais ją kurti padeda ir popsas. Ypač filmai. Kartais mėgstu tingų, pasyvų poilsį, kai įtraukia koks nors filmas, beveik nereikalaujantis smegenų darbo, mielai žiūriu, kai šaudo ir gaudo, o tuo metu dar triauškinu traškučius, ir sąžinė negraužia. Su knygomis kiek kitaip – rimtos, geros knygos man ir yra tikroji komforto zona, iš kurios nesinori išeiti. O po sunkios darbo dienos dar labai padeda šuns glostymas.

Esi pažįstama su radijo teatro užkulisiais – tiek dalyvavusi pati, tiek vertinusi kitų darbus. Kaip manai, kodėl daugelis teatro dramaturgų prisibijo šio žanro? O gal kaip tik galime kalbėti apie radijo teatro atgimimą?

– Nemanau, kad prisibijo. Nemažai teatro dramaturgų yra bandę jėgas radijo pjesės konkursuose ir jiems visai gerai sekėsi. Lietuvoje tų dramaturgų nėra tiek daug, kad jie būtų skirstomi į teatro, kino ar radijo. Tie, kurie rašo pjeses, rašo visur. Radijo teatras, be abejo, turi savo specifiką, bet ji nėra tokia bauginanti, kaip gal kai kam atrodo. Manau, pas mus šis teatras tikrai kurį laiką buvo primirštas, o gal net laikomas antrarūšiu, lyginant su scenos teatrais. Pastaruoju metu jis sėkmingai gaivinamas – nuolat rengiami radijo pjesės konkursai, atsiranda ir vaidybinių radijo serialų. Manau, dramaturgui radijo teatras – kaip tik puiki mokykla, kur gali sulaukti premjeros, nereikalaujančios didžiulių pastatymo resursų ir sąmatos dekoracijoms, kostiumams, grimui ir t.t.

Kokie tavo pačios klausymosi įpročiai (turiu omenyje tiek radijo pjeses, tiek garso knygas, tiek muziką)?

Man atrodo, kad visai nebūtina kiekvieną gerą rašytoją užgriozdinti paminklu ar atminimo lenta.

– Mano klausymosi įpročiai gana sunykę arba deformuoti, t.y. klausausi beveik tik kompiuteryje, kartais dar važiuodama mašina. Namuose net normalių aparatų klausymuisi nebeturiu. Beliko tik nemažai vinilinių plokštelių, kurios sukrautos palėpėje kaip jaunystės relikvijos. Garso knygų neklausau, mėgstu skaityti akimis, man nepatinka, kai man jas skaito kažkas kitas.

Kaip vertini šiuo metu ne tik Vilniaus masteliu vykstančias rietenas dėl paminklo Lukiškių aikštėje? Galbūt visi vieši svarstymai apie įpaminklintą atmintį pasmerkti tapti nesantaikos objektais?

– Visas rietenas vertinu kaip demokratijos išraišką. Labai gerai, kad egzistuoja skirtingos nuomonės, požiūriai ir supratimai, kad juos galima viešai reikšti ir ginti. Daug blogiau, kai Seimas mėgina užgniaužti visas rietenas ir nuspręsti, kokio paminklo reikia miesto aikštėje. Tai daug baisiau už viešų svarstymų sukeltą nesantaiką. Vieši svarstymai būtini ir reikalingi. Tuose svarstymuose gims sprendimas, o koks paminklas galų gale stovės vieno ar kito miesto aikštėje, ne taip svarbu. Paminklai, kaip žinome, nėra amžini. Griūva net ir tie, kurie daugelį metų rodė kelią į šviesią ateitį.

Įdomu, ar daug šių laikų rašytojų po keliasdešimties arba šimto metų susilauks paminklų arba atminimo lentelių – turbūt tebebus svarstoma, ką daryti su senaisiais. Koks tavo požiūris į siūlomą vadinamųjų nusidėjusių rašytojų paminklų eliminavimą iš miestų ir miestelių?

– Man atrodo, kad visai nebūtina kiekvieną gerą rašytoją užgriozdinti paminklu ar atminimo lenta. Geriausias paminklas rašytojui yra jo knygos, ir jeigu jos yra skaitomos po rašytojo mirties – tai geriausias jo darbo įvertinimas, kuriam neprilygs joks akmeninis balvonas. Ką daryti su nusidėjėliais, nežinau, nesu teisėja. Jei rašytojas sukūrė ką nors meniškai vertingo, tikrai nevežčiau jo paminklo į Grūto parką. Galbūt reikėtų papildomos informacijos prie paminklo ar atminimo lentos, kad jis tarnavo tam tikrai ideologijai ar okupacinei struktūrai. Nereikia trinti ar balinti istorijos, reikia ją žinoti ir suvokti, kad neretai gyvenime egzistuoja daugiau nei dvi spalvos – juoda ir balta.

Ką palinkėtum atsiminti sau 2018-aisiais?

– Sau linkiu atsiminti, kad geriausia gyvenimo akimirka yra čia ir dabar.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių