Rašytoja A. Amirrezvani: reikia rašyti žmogaus širdžiai

"Jei negali įsiskverbti į žmogaus vidinį pasaulį per kūrybą, tuomet geriau nė nebandyti rašyti", – sako rašytoja Anita Amirrezvani, lietuviško ir iranietiško kraujo turinti amerikietė.

"Jei negali įsiskverbti į žmogaus vidinį pasaulį per kūrybą, tuomet geriau nė nebandyti rašyti", – sako rašytoja Anita Amirrezvani. Lietuviško ir iranietiško kraujo turinti amerikietė, buvusi žurnalistė, Kaune pristatė savo naujausią romaną "Lygi su saule". Charizmatiška ir humoro jausmo nestokojanti A.Amirrezvani pasakojo apie rašytojo kasdienybę Jungtinėse Valstijose, istorijų kūrybai paieškas ir skirtingų tradicijų nepabūgusių tėvų meilę.

– Turite lietuviškų šaknų. Esate sakiusi, kad mama iš Lietuvos emigravo į JAV. Iš kurio miesto ji kilusi ir ar bendrauja su Lietuvoje likusiais giminaičiais?

– Mano mama kilusi iš Kauno, todėl čia gyvena daugiausia mano artimųjų: mano mylima teta, pusbrolis ir kiti. Kaip tik dėl to man Kaunas labai svarbus ir savo knygos pristatymą Lietuvoje pradėjau nuo šio miesto.

Po Antrojo pasaulinio karo mama emigravo į JAV ir studijavo Majamio universitete, kuriame taip pat studijavo ir mano tėtis. Jis taip pat emigrantas, tačiau iš Irano. Mama studijavo psichologiją, tėtis – inžineriją. Aš dažnai įsivaizduoju, kaip mano tėvai vienas kitą pamatė pirmą kartą... Mano tėtis buvo tamsios odos, akių ir plaukų, o mama – šviesios odos, žalių akių ir šviesių plaukų, kaip dauguma lietuvių. Ir, nepaisant visų skirtumų, tą akimirką jie įsimylėjo, o to pasekmė esu aš.

– Kaip ir kada supratote, kad jūsų kelias – rašymas?

– Dirbau žurnaliste dešimtmetį, kol man sukako 37-eri. Jau buvau ganėtinai brandaus amžiaus, kai pajutau, kad noriu kurti, rašyti ir save realizuoti kitaip. Kurti romaną labai sudėtinga ir man iš pradžių sekėsi itin sunkiai. Pirmąjį romaną "Gėlių kraujas" kūriau net devynerius metus. Antrąją knygą rašiau penkerius. Na, beveik dvigubai greičiau, vadinasi, tobulėju.

– Jūsų romanuose dominuoja stiprios moters figūra, vaizduojama visuomenėje, kurią valdo vyrai. Kodėl? Ar galima daryti prielaidą, kad, kurdama stiprios moters personažą, iš dalies kalbate apie save?

– Nemanau, kad aš panaši į savo knygų herojes. Bet tikra tiesa, kad man rūpi moters figūra, mane domina jų gyvenimas. Kai man buvo 14-a, tėtis mane nusivežė į Iraną, kad susipažinčiau su jo gimtine, atrasčiau savo šaknis. Kadangi Irane labai populiarus kilimų audimas ir šie kilimai itin kokybiški, tiesiog rankų darbo ir nepaprasto kruopštumo šedevrai, tėtis man leido išsirinkti vieną ir parsivežti namo kaip prisiminimą. Šį kilimą dar šiandien laikau savo namuose, ant jo ir mokausi, ir guliu, ir sėdžiu, ir valgau. Vieną dieną susimąsčiau, kas jį sukūrė ir kiek triūso į jį įdėta? To sužinoti aš negalėjau, tad įsivaizdavau kilimo audėją ir jos gyvenimą, daug skaičiau apie iraniečių tradicijas, kultūrą, istoriją ir kasdienybę. Taip gimė romanas "Gėlių kraujas". Knygoje vaizdavau merginą, kuriai romano pradžioje buvo keturiolika ir ji norėjo ištekėti, būti laiminga, kadangi musulmonų tradicijoje įprastos ankstyvos tuoktuvės. Tačiau jai nepavyko ištekėti ir jos gyvenimas išties buvo sunkus. Tai istorija apie moters virsmą ir kovą už gyvenimą. Tiesa, mano močiutė Irane taip pat ištekėjo keturiolikos, tačiau buvo labai laiminga, susilaukė vaikų ir sukūrė tvirtą šeimą su mano seneliu.

Romanas "Lygi su saule" kalba apie princesę, gyvenusią XVI a. Irane, ir šios merginos gyvenimas priešingas pirmojo romano herojės gyvenimui. Ši mergina įtakinga, stipri, nepaprastai emancipuota ir išsilavinusi. Ar ši princesė išgalvota? Ne. Kadaise skaičiau storą ir labai nuobodžią Irano istorijos knygą ir ties 600-uoju puslapiu atradau princesę, apie kurią ir kalbu. Radau nuostabią ir intriguojančią istoriją apie kovą dėl valdžios, ištikimybę ir teisingumą. Ją atgaivinau ir štai – sukūriau knygą, kurioje nepaprastai svarbus šeimos aspektas, vienybė ir ryškus kelių kultūrų susiliejimas. Juk tuo metu, XVI a., Angliją valdė Elžbieta I, o Lietuvą – Steponas Batoras, tad šie momentai taip pat atsispindi romane. Nors mano knygų personažės itin skirtingos, tačiau kartu panašios ir jas vienija stiprybė.

– Jūs – buvusi kultūros žurnalistė, taigi menas, literatūra visada buvo kažkur šalia. Vis dėlto ar buvo paprasta persiorientuoti į grožinę literatūrą? Ką patartumėte pradedantiesiems rašytojams?

– Buvo labai sunku – juk mano pirmasis romanas kurtas devynerius metus... Tai jau daug pasako, tačiau manau, kad aš išmokstu rašyti vis geriau ir geriau. Žurnalisto rašymas yra grožinės literatūros priešingybė. Žurnalistas dirba kitam, o rašytojas – sau, kurdamas grožį ir dovanodamas kitiems. Šiuo metu esu ne tik rašytoja, tačiau dirbu koledže ir dėstau kūrybinį rašymą. Savo studentams dažniausiai patariu dirbti be atvangos ir stengtis laikytis disciplinos. Manau, tai visų svarbiausia. Ir, žinoma, pats gebėjimas rašyti, kurti, paliesti skaitytojų širdis.
– Kokie sunkumai dažniausiai užklumpa rašant knygas?

– Rašymas... Rašymas skausmingas, nuobodus, ilgas, varginantis. Jūs negalite išeiti, mesti visko, reikia dirbti labai sunkiai ir disciplinuotai. Čia nėra paprasto kelio. Kai rašai kaip žurnalistas, tau reikia išdėstyti faktus, būti itin lakoniškam ir konkrečiam. Kuriant grožinę literatūrą, viskas vyksta priešingai: esi laisvas, turi mokėti atrasti emocines gelmes, suvokti filosofines dogmas. Jei negali įsiskverbti į žmogaus vidinį pasaulį per kūrybą, tuomet geriau net nebandyti rašyti.

– Šiandien grožinė literatūra išgyvena ypatingą virsmą – mažėja skaitančių žmonių, popierines knygas išstumia elektroninės, literatūrą – virtualios pramogos, keičiasi net mūsų kalba. Kokią jūs regite literatūros, knygų ateitį?

– Manau, kad nėra skirtumo, ar žmonės skaitys knygas virtualioje erdvėje, ar kitokiu formatu. Žmonės myli geras istorijas, tad esmė pačiose knygose, o ne skaitymo transformacijose. O kūrėjų, ir dar kokių, tikrai netrūksta. Moksliškai įrodyta, kad nesvarbus skaitymo būdas, svarbi pati istorija, jeigu ji tave įtraukia.

– Kokias knygas jūs pati renkatės? Ar žinote lietuvių kūrėjus?

– Mėgstu romanus. Prasmingus, filosofinius, turtingus savo turiniu ir siužetine linija. Esu sužavėta neseniai skaitytu Nobelio premijos laureato Jose Saramago romanu "Aklumas". Toje istorijoje vaizduojama apakusi visuomenė, ir tai tampa metafora, bylojančia apie žmonių susvetimėjimą, abejingumą, neteisingus sprendimus. Na, o lietuviškų knygų anglų kalba išties labai mažai. Jos retai leidžiamos dėl rinkodaros sumetimų. Esu skaičiusi "Altorių šešėly", be abejonės, norėčiau artimiau susipažinti ir su kitais Lietuvos rašytojų darbais.

– Šiuolaikiniai rašytojai, veikiausiai kaip ir kitų profesijų žmonės, jaučia didelį laiko spaudimą, o kurti jaučiant įtampą gali ne kiekvienas. Kaip tai darote jūs – rašote naktimis? Griežtai pagal planą kasdien parašote tam tikrą puslapių skaičių?

– Naktimis nerašau, ir tikrai neturiu griežto plano, kiek puslapių per dieną turiu parašyti. Bet stengiuosi kurti kasdien ir disciplinuotai. Tarkime, kad jei nuspręsiu šiandien rašyti keturias valandas, taip ir darysiu.

– Ar sunku šiandien išgyventi iš literatūros? Koks apskritai yra sėkmingai dirbančio šiuolaikinio JAV rašytojo portretas?

– Taip, tikrai sunku. Dažniausiai rašytojas, kaip ir aš, dirba dar vieną darbą, kadangi sunku išgyventi tik iš rašymo. Ekonominės problemos paveikė ir JAV, ir Europą, ir visus pasaulio žmones. Prieš pirkdamas knygą skaitytojas apmąsto, ar verta ją įsigyti, ar tai leidžia jo kišenė. Tai, žinoma, daro įtaką rašytojų uždarbiui, tačiau šie procesai natūralūs. Aš rašau ne dėl pinigų, man patinka tai daryti, tai daro mano gyvenimą prasmingą, tai – mano aistra ir aš džiaugiuosi rašydama. Labai skiriasi žurnalistinis ir menininis rašymas. Žurnalistas turi tilpti į rėmus, nuolat jaučia spaudimą iš redaktoriaus, o grožinės literatūros atstovas rašo laisvai, kuria savo turinį, improvizuoja. Tai mane nutolino nuo žurnalistės darbo ir atvedė prie rašytojos kelio.

– Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

– Nežinau, išties nežinau... Labiausiai tikiuosi, kad gyvensiu labai ilgai. Galbūt kada nors parašysiu romaną apie Lietuvos kultūrą ir gyvenimą iš arti, tačiau tam reikės didelių laiko resursų ir perskaityti begales knygų, daug studijuoti Lietuvos istoriją. Noriu naudotis galimybėmis pažinti savo šaknis – ir Lietuvos, ir Irano, ir vis giliau Amerikos kultūras. Labai džiaugiuosi, kad esu tokių skirtingų kultūrų dalis, man tai svarbu, tai mane daug ko išmoko.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių