Primirštoji M.K.Čiurlionio kūrybos įkvėpėja

Visoje Lietuvoje šiemet minimos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 100-osios mirties metinės, tačiau jo įkvėpėjos, rašytojos ir visuomenės veikėjos Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės 125-osios gimimo metinės lieka primirštos.

Siekė prisiminti kartu

„Aš norėjau, kad senelio M.K.Čiurlionio ir močiutės S.Čiurlionienės-Kymantaitės metinės būtų pažymimos kartu, – užsiminė iškilios poros anūkė Dalia Ona Palukaitienė. – Tačiau joks renginys, susijęs su močiutės jubiliejumi, nei į valstybinę, nei į savivaldybės programą nepateko.“ Tuomet M.K.Čiurlionio mūzai skirtus renginius ėmėsi organizuoti D.O.Palukaitienė su sūnėnu pianistu Roku Zubovu ir kitais Čiurlionių giminės medžio atstovais. Taip gimė literatūriniai vakarai ir fotografijų paroda, skirti dviejų iškilių menininkų kūrybai. „Žaviuosi į renginius kviestais aktoriais ir pianistais. Jie dirbo visuomeniniais pagrindais, o su kokia meile! – pastebėjo Čiurlionių anūkė.
– mus priėmė Kauno menininkų namai, Kauno valstybinis dramos teatras, Prisikėlimo bažnyčia ir Kauno apskrities viešoji biblioteka.“ Moteris ypatingai džiaugėsi, kad brangiai kainuojančiai fotografijų parodai pavyko surasti rėmėjų.

Lemtinga pažintis – Vilniuje

S.Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958) gimė bežemio Žemaitijos bajoro Leono Kymanto šeimoje. Sunkiai besivertusios šeimos atžalą globojo jos dėdė visuomenės veikėjas, kunigas Vincentas Jarulaitis. Baigusi Rygos gimnaziją, S.Kymantaitė studijavo Krokuvos aukštuosiuose Baraneckio kursuose ir Krokuvos universitete mediciną, vėliau – filosofiją bei literatūrą. Buvo aktyvi visuomeninio moterų sąjūdžio dalyvė, 1907 m. dalyvavo moterų suvažiavime Kaune. Tais pačiais metais Vilniuje mergina susipažino su M.K.Čiurlioniu. Pažintis abiem tapo lemtinga: Sofija tapo Konstantino kūrinių įkvėpėja, palaikiusi jį ir sunkiausiose gyvenimo akimirkose. Jie abu rėmė vienas kitą darbuose Lietuvos labui.

Manoma, kad M.K.Čiurlionio sulietuvėjimas yra būtent Sofijos nuopelnas. 1909 m. pora susituokė, po pusantrų metų gimė dukra Danutė Čiurlionytė (1910–1995).
M.K.Čiurlioniui 1911 m. mirus, taip ir nesulaukus tikrojo kūrybos pripažinimo, jo kūrybos palikimu rūpinosi S.Čiurlionienė-Kymantaitė. Jos ir Stasio Šilingo bei Antano Žmuidzinavičiaus iniciatyva, privačiomis ir valstybės lėšomis daugelis M.K.Čiurlionio kūrinių buvo išpirkti ir 1925 m. Kaune duris atvėrė pirmoji Čiurlionio galerija.

Kultūros elito atstovė

Tarpukariu S.Čiurlionienė-Kymantaitė užsiėmė ir svarbia politine veikla: ji buvo Lietuvos vyriausybės delegacijos Tautų Sąjungoje narė, prisidėjo prie tarptautinių moterų organizacijų veiklos. Rašytojos, dramaturgės, poetės kūryba tarpukariu buvo pripažinta, o dramos „Aušros sūnūs“ pastatymas tapo rimtu literatūriniu ir teatro įvykiu. S.Čiurlionienės-Kymantaitės namuose vykdavo ir garsieji „Čiurlionienės šeštadieniai“. Pirmieji ir ištikimiausi jų lankytojai buvo Vincas Mikolaitis-Putinas, kanauninkas Mykolas Vaitkus ir Jurgis Talmantas, lankydavosi ir Vanda ir Balys Sruogos, S.Nėris, Marija Mašiotaitė-Urbšienė, Kazimiera Kymantaitė, Halina ir Kostas Korsakai, Levas Karsavinas ir kiti.

Tarpukariu S.Čiurlionienė-Kymantaitė buvo aktyviai veikusi labai ryški kultūros elito asmenybė, ji buvo pripažinta ir žinoma. Sovietmečiu apie darbininkų klasę ir ėjimą į komunizmą nerašiusios moters kūryba vadinta neaktualiu literatūriniu palikimu. Vis dėlto švenčiant rašytojos 70-metį, buvo išleistas jos rinktinių raštų tritomis. Sovietmečio pabaigoje pradėtas leisti išsamesnis S.Čiurlionienės-Kymantaitės raštų rinkinys. Šiemet išleistame penktajame raštų tome sugulė S.Čiurlionienės-Kymantaitės laiškai iki 1944 m., rengiamame šeštajame tome ketinama publikuoti laiškus nuo 1945 m. ir sovietmečiu neskelbtus kūrinius.

Nenorėjo viešinti laiškų

Nuo pat pažinties pradžios iki M.K.Čiurlionį užklumpant dvasinei ligai, jis su Sofija aktyviai susirašinėjo. Išlikę laiškai liudija gilų dviejų žmonių dvasinį ryšį, o kai kurie jų pretenduoja į literatūros kūrinių statusą. Deja, pačios S.Čiurlionienės-Kymantaitės mylimajam rašytų laiškų neišliko: moteris juos sudegino. „Močiutė nenorėjo, kad kas nors skaitytų jos laiškus. Ji buvo įsitikinusi, kad tie laiškai buvo skirti vien Konstantinui“, – tokio veiksmo priežastį aiškino anūkė. S.Čiurlionienė-Kymantaitė, viešai nesidalijusi prisiminimais apie savo vyrą, nemėgusi to daryti ir šeimos rate nenorėjo skelbti ir M.K.Čiurlionio jai rašytų laiškų, kuriuos tarsi relikviją visur vežiojosi su savimi, bet niekada jų neskaitė.

„Leidykla, pradėjusi ruošti leidinį „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Apie muziką ir dailę“, prašė iš močiutės laiškų, bet močiutė spyrėsi, sakė: Kaip aš galiu skelbti tokius intymius dalykus? Negaliu mesti į gatvę švenčiausių jausmų“, – D.O.Palukaitienė prisiminė, kad mama močiutę vis dėlto perkalbėjo ir ši sutiko knygai atrinkti ir iš lenkų kalbos išversti keletą M.K.Čiurlionio biografijai svarbių laiškų. Tačiau tai jai kainavo daug sveikatos: vienas po kito sekė du infarktai, po antrojo 72 metų moteris mirė. D.O.Palukaitienė prisimena mamą vėliau apgailestavus, kam spaudė močiutę ruošti laiškus spaudai.

„Močiutė nuolatos jautė M.K.Čiurlionį šalia. Jų meilė buvo ne tik fizinės, bet ir dvasinės kultūros reiškinys. M.K.Čiurlionio nei aš, nei mano mama neprisiminė. Bet jų meilės spindesį iš močiutės mes jautėme visada“, – prisimena D.O.Palukaitienė. Jos žodžiais, stiprų dviejų žmonių dvasinį ryšį, teinantį net iš anapus, liudija ir močiutės prieš mirtį matytas reginys, kurį ji dar spėjo papasakoti dukrai. „Močiutė sakė: prasivėrė lubos. Pamačiau Konstantiną grojantį. Matyt, atėjo manęs pasiimti“, – pasakojo anūkė.
1958 m., per S.Čiurlionienės-Kymantaitės laidotuves, jos karstą nuo Kauno viešosios bibliotekos K.Donelaičio gatvėje iki stoties kauniečiai lydėjo pėsčiomis, nuo ten į Petrašiūnų kapines žmonės buvo vežami autobusais.

Žmonių, pasak D.O.Palukaitienės, buvo susirinkę panašiai kaip per Justino Marcinkevičiaus laidotuves. „Procesija nusitęsė per visą tuometinį Lenino (dabar – Vytauto) prospektą, žmonės netilpo į autobusus. Sovietmečio atsikėlėliai, nepažinoję tarpukario asmenybių, svarstė: ką čia laidoja – kaip kokią karalienę“, – prisiminė iškilios menininkų poros anūkė, tuomet buvusi studentiško amžiaus.