Poezijos rašymo prasmės dėžutės ir giraitės (knygų apžvalga)

Viktoras Rudžianskas „Juodoji dėžutė“

Naujausia kauniečio poeto V. Rudžiansko knyga „Juodoji dėžutė“ – tai tekstai, bylojantys tikėjimą. Kaip teigia pats jų autorius, žmogus žinojimu ir intuicija gali skverbtis iki pačių gelmių, vengtina tik viena pozicija – sąmoningas tikėjimo neigimas. „Juodosios dėžutės“ eilėraščių intonacijos nepretenzingos, tačiau už jų slypi tai, kas vadinama patirtimi, vertinga, nes artikuliuota. Kai kuriuose tekstuose poetas nevengia asmeninio gyvenimo detalių, jos skaitytoją priartina prie socialinio lygmens, eilėraščiai tampa dar labiau atpažįstami ir suprantami.

Prancūzijos lietuvių mąstytojas ir semiotikas Algirdas Julius Greimas skiria dvejopą bet kurio meninio teksto laiką: sakymo ir pasakymo. Sakymo laikas – tai įvykių, kurie užrašyti kūrinyje, vyksmo laikas. Sakymas – tai gyvenimo, kuris tik vėliau tampa literatūra, laikas. Pasakymas – priešingai, yra literatūros kūrinio užrašymo laikas, modifikuojantis, perkeičiantis sakymo plotmės akcentus ir niuansus. V. Rudžiansko „Juodojoje dėžutėje“ sakymo laikas yra ir artimas pasakymo momentui, ir kartu labai nutolęs istoriškai nuo rašymo laiko. Pastaruoju atveju sakymo laikas susijęs su Biblija ir kitais senaisiais žmonijos tekstais: jų teiginiai ir interpretacijos minėtos knygos eilėraščius verčia mitiniais. Tai, kas asmeniška, įgauna visuotinę prasmę. Būtent dėl šios priežasties „Juodoji dėžutė“ išsprūsta iš dominuojančios šiuolaikinės lietuvių poezijos tendencijos – koncentracijos į teksto reikšmes, kai kalbiniai „žaidimai“ yra svarbesni už bendrą kūrinio prasmę, atsakymą į klausimą „kodėl rašoma?“.

Toks žingsnis V. Rudžiansko ir nedaugelio kitų poetų knygas išvaduoja nuo lingvistinio ribotumo, uždarančio poeziją į siaurai lietuvišką kontekstą. Galbūt dėl to „Juodoji dėžutė“ nėra diskursyvi knyga, ją nelengva priskirti vienai ar kitai šiuolaikinės lietuvių poezijos krypčiai. Jei tokią knygą rašytų pradedantysis kūrėjas, tikriausiai jis liktų nepastebėtas literatūros lauko galios institucijų: universitetų, literatūros institutų ir kritikų. V. Rudžiansko „Juodoji dėžutė“ yra dvyliktoji poeto knyga, todėl dėmesys jai yra jau beveik savaiminis. Kai literatūros lauke randasi reiškinys, išeinantis už įprastų ribų, galios institucijos elgiasi dvejopai: arba ignoruoja tą reiškinį, arba kritiniais ir analizės tekstais išplečia literatūros lauko ribas.

V. Rudžiansko „Juodoji dėžutė“ nebejotinai plečia įprastą lietuvių poezijos lauką, nes įveda naują žanrą – būsenos eilėraštį. Tai – savitas autoriaus poetinis eksperimentas, nedvelkiantis avangardizmo arogancija ar bravūra. „Juodoji dėžutė“ yra brandi ir santūri, tačiau kartu naujoviška.

Aptariamos knygos eilėraščiai žymi būsenas ir emocijas, kurios nėra paviršutinės. Jos negimsta iš naivios kasdienybės ar noro užrašyti savo dienos nuotaikas, kokios jos bebūtų ypatingos. Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė vienoje iš esė yra rašiusi, kad gyvenant šalia kapinių, jaukinantis visiems mums neišvengiamą mirtį, vyksta atsisluoksniavimas nuo daugelio tuščių ir vienadienių reiškinių bei būsenų. V. Rudžiansko knygos „Juodoji dėžutė“ lyrinis subjektas atsisluoksniuoja nuo paviršinio socialumo ir skverbiasi ten, kur slypi ne reflektuojama, o patiriama būsena. Refleksija visada nurodo į bendravimą, patirtis – į mąstymą vienam, vienatvėje. Lyg nuo svogūno nuimant refleksijos, kuri artima žurnalistiniam mąstymui, lukštus, gimsta grynosios būsenos ir pirmapradės emocijos, neveikiamos kito žmogaus.

„Juodojoje dėžutėje“ ryškėja tai, kas yra žmogus pačioje savo gyvenimo pradžioje ir pabaigoje – nuo sukūrimo momento iki kelio nusitęsimo į begalybę. Asmeniniai biografijos įvykiai išnyksta savotiškame rūke, kurį perėjus aiškėja ne tik vieno, atskiro gyvenimo prasmė, bet ir labiau visuotinė tiesa: pradžios ir pabaigos jungtis, kurioje ir gimsta eilėraščiai. Pats poetas sako, kad iš to, ką yra parašęs, vertingas tėra vienas nuošimtis tekstų. Likusieji yra ėjimas prie to vieno tikro eilėraščio. Skaitytojai yra laisvi vertinti poeto tekstus asmeniškai, tačiau iš „Juodosios dėžutės“ stipriausieji, regis, yra pirmasis ir paskutinysis knygos eilėraščiai, bylojantys apie atėjimą iš amžinybės ir grįžimą į ją.