- Nikoleta Kacaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Prieš dešimtmetį į Lietuvos literatūros pasaulį su eilėraščių knyga „Žuvim ir lelijom“ įžengusi Indrė Valantinaitė tuomet ne vieną nustebino atvirumu ir intymių temų gvildenimu.
Jaunos poetės kūryba brendo ir keitėsi, tačiau būdingas jautrumas, moteriškumas bei subtilus tiesmukiškumas. Pati Indrė, net paklausta apie kasdienius dalykus, sugeba išsaugoti gebėjimą juos nupasakoti kiek magiškai, intriguojančiai ir tiesiog... poetiškai!
– Kaip, žvelgiant jūsų akimis, bėgant metams pasikeitė jūsų kūryba? Galbūt pagal kintančias vertybes ar įgytą patirtį pakito jos turinys, stilius ar pagrindinė idėja?
– Eilėraščiai keičiasi kartu su manimi. Knygos pasirodo kas penkerius metus. Taigi, tie pokyčiai gana lengvai pastebimi. Pirmoje – vaikystės ir mergystės patirtys, antroje – brandesnis požiūris, toji kūryba – tarsi himnas moteriškumui, o trečioje, kuri pasirodys kitais metais, bandau prisikasti kuo arčiau visa ko esmės, sutalpinti pasaulį į kelis žodžius. Manau, kad gera poezija yra ta, kuri nuskaidrina ir padeda pamatyti tai, kas šiaip įprastoje mūsų kasdienybėje nematoma. Būtent tokią ir norėčiau kurti.
Gera poezija yra ta, kuri nuskaidrina ir padeda pamatyti tai, kas šiaip įprastoje mūsų kasdienybėje nematoma.
– Jūsų kūryba buvo kritikuota dėl itin atviro kalbėjimo apie dalykus, kurie dėl kažkokių priežasčių mūsų visuomenėje vis dar yra tabu. Ar esate tokia pat atvira ir gyvenime? O gal atvirkščiai – bendraudama esate gerokai kuklesnė negu savo eilėse?
– Kai kurie eilėraščiai tebuvo mažytės provokacijos. Būdama 18-os ar 20-ies metų, leidau sau pažaisti. Taigi, toji kritika manęs nė kiek nežeidė, o tik kėlė šypseną. Bendraudama artimiausiame būryje esu itin atvira, kartais, net jeigu ir sugebu patylėti, tai, ką galvoju, parašyta ant veido. Pastebėjau, kad mano bendravimas su pačiais brangiausiais žmonėmis pasižymi saikingu ir elegantišku tiesmukumu. Pati labiausiai nemėgstu melo ir dviveidžių žmonių. Manau, kad būdami atviri taupome vieni kitų laiką. Kita vertus, kartais svarbiausia laiku ir vietoje patylėti. Viskas priklauso nuo situacijos. Pats didžiausias išminties požymis – gebėti jas atskirti ir atpažinti.
– Dažnai autoriai, gyvenime atradę laimę ir ramybę, susiduria su sunkumais kuriant. Atrodo, jog liūdesys ar pyktis yra kur kas didesnis kūrybos variklis negu vidinė harmonija, o ją pasiekus mūzos nebeaplanko. Ar tai būdinga ir jums? O gal atvirkščiai?
– Skaidrus liūdesys nėra blogas dalykas, tačiau nuo kokių 25-erių supratau, kad būtent harmonija, pati paprasčiausia virtuvinė laimė ir santarvė su savimi leidžia neužsižaisti ties tuo paauglišku, egocentrišku knaisiojimusi po neigiamas emocijas ir kančios paieškas. Asmenybės darna leidžia pakilti keliais laipteliais aukščiau, tada atsiranda daugiau šviesos ir lengviau rasti būdų tuo dalytis su kitais. Kai jaučiuosi išties prastai – nekuriu. Yra nemažai itin šviesių ir itin talentingų asmenybių. Noriu lygiuotis į tokius gražius pavyzdžius.
– Kokie autoriai – didžiausi jūsų autoritetai?
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Valdovų rūmuose atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą3
Valdovų rūmų Didžiajame kieme ketvirtadienį atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą. ...
-
„Nerk į teatrą“: interaktyvumas be amžiaus cenzo
Tarptautinis edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks jau keturioliktą kartą. Jo programoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 14 d. – pusšimtis edukacijų, dvi premjeros, a...
-
Pagerbti trys geriausi 2023-iųjų bibliotekininkai, įstaigos sutarė derinti veiksmus
Kultūros ministerijoje antradienį minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę pagerbti geriausi praėjusių metų šio sektoriaus specialistai, tuo metu bibliotekų asociacijos pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo. ...
-
Antrasis S. Dirsytės romanas: aplinkybių sutraiškyta herojė iki pabaigos kovojo už teisę išlikti
„Kai rašai istorinį romaną, išties, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizd...
-
O. Šurajevas rėžė Lietuvos teatralams: kas iš to vardo, jei jie „myžniai“116
Visuomenininkas Olegas Šurajevas abejingų nepalieka. Anot jo, dabar nėra laikas abejoti ir kalbėti miglotomis metaforomis. Jis teigė, kad atėjo laikas išreikšti aiškias pozicijas – be dviprasmybių, naudos ir kašt...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
Kultūros ministerija paskelbė konkursą vadovauti Nacionaliniam architektūros institutui2
Kultūros ministerija antradienį paskelbė konkursą į naujai įsteigto Nacionalinio architektūros instituto direktoriaus pareigas. ...
-
Prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė
Antradienį Lietuvoje prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, kurios tema šiemet – Europos Sąjunga (ES). ...
-
Finaliniai B. Dvariono konkurso akordai: nuo rečitalių koncertų salėse iki kelionių į Disneilendą
Jau dvyliktą kartą jaunuosius smuikininkus ir pianistus iš viso pasaulio į Lietuvą pakvietęs Tarptautinis Balio Dvariono konkursas šį savaitgalį išrinko pačius geriausius. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje konkurso f...
-
S. Karunatilaka: tikiuosi, kad mes šio to pasimokysim iš pasakojimų, persmelktų mūsų patirties
„Rašant knygą nėra taip, kaip būna per kokią filmo premjerą, kai jis išleidžiamas ir palydimas su fanfaromis, ji gimsta pamažu, o paskui dar reikia tikėtis, kad ras skaitytojų“, – pripažįsta Bookerio premijos laureata...