Perpildytose lentynose – brandžių kūrėjų stygius

Literatūrologo Kęstučio Urbos pavardė pagrįstai siejama su vaikams skirta literatūra. Vadovėlių, mokymo priemonių autoriaus, vertėjo veiklos laukas – užsienio ir lietuvių autorių kūriniai.

Neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pasirodžiusi jo knyga "Augančioji literatūra: XX a. lietuvių vaikų literatūros tyrimai" – K.Urbos daugelio metų darbo vaisius. Knyga padeda suvokti vaikų literatūros procesus ir raidos kryptis. "Vaikų literatūra augina žmogų, protingą būtybę, asmenybę. Žinoma, ir pilietį, patriotą. Suprantama, tai daro ir kitos mokslo, pedagogikos sritys, šakos. Literatūra tai daro savaip", – knygoje teigia autorius.

Kaip, kada ir kodėl, su kokiomis pasekmėmis? Atsakymų pabandėme ieškoti pokalbyje su pačiu K.Urba.

– Knygoje kalbate apie klasikus, kurių tam tikri kūriniai, puikiai perteikiantys vaiko psichologiją, nėra, kaip populiaru sakyti,  pasenę. Vienas pavyzdžių – nesenstantis Šatrijos Raganos apsakymas "Irkos tragedija". Tačiau šių dienų knygų rinkodaros pasaulyje klasikai neegzistuoja, jie matomi tik mokyklinės programos pasaulyje, vadinasi, daliai potencialių skaitytojų iš anksto kelia atmetimo reakciją. Klasikų kūriniai atrodo tarsi rudimentai, tarsi įžūlus bandymas išmaniojo telefono vartotojui pasiūlyti grįžti prie laidinio telefono ryšio. Ar tokiomis sąlygomis apskritai įmanomas šių dienų vaikų, paauglių ryšys su XX a. klasika?

– 20 metų buvau susijęs su paaugliškų klasių literatūros vadovėliais. Galiu tvirtai pasakyti, kad stengiausi iš lietuvių klasikos (ne tik paauglių, bet apskritai) į juos sudėti visa, kas nors kiek galėtų jaudinti, būtų suvokiama. Supratau, kad lietuviškus tekstus reikia kaitalioti su verstiniais, klasikinius su šiuolaikiniais, ir taip paaugliui mūsų klasika gali pasirodyti ir lygiavertė, ir visavertė, ir įdomi. Tačiau vadovėlius grįsti absoliučiai jauno žmogaus nejaudinančiais ir nesuvokiamais klasikiniais tekstais vien todėl, kad jie suvaidino svarbų vaidmenį literatūros istorijoje, yra pavojinga. Dėl to ir susiformuoja jūsų minimas priešiškas santykis su vadovėliais ir jų turiniu. Kita vertus, iš daugybės mokytojų esu patyręs, kad nebūtinai kiekvienas vadovėlis yra mokinio priešas, kad įdomi pamoka ir tinkama ištrauka vadovėlyje gali paskatinti ieškoti net ir klasikinės literatūros kūrinio.

Kita jūsų klausimo dalis susijusi su leidyba. Šiuo požiūriu optimizmo turiu mažiau. Leidybos programų, grindžiamų kultūrine, skaitytojų švietimo misija, beveik nebėra. Pastangos grąžinti į vaikų skaitybą, aktualizuoti prieškario lietuvių vaikų ir paauglių klasiką baigėsi maždaug su pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu. Šiuo metu įkalbėti leidyklą meniškai, prabangiai išleisti netgi programinį, vadovėlinį kūrinį darosi nebeįmanoma. Žinoma, dėl to paauglio ryšys su XX a. klasika trūkinėja. Nors negalėčiau teigti, kad, pavyzdžiui, XX a. antrosios pusės klasika visiškai pamiršta ir apleista.

– Turbūt ne kartą teko girdėti skeptikų nuomonę, esą XX a. lietuvių literatūros klasikai yra pernelyg primityvūs XXI a. Daug didaktikos, vidinių išgyvenimų, mažai veiksmo. Ką atsakytumėte tokiems skeptikams?

– Nieko negalima suabsoliutinti. Pirmiausia didaktiką baubu padaro suaugusieji, mažesni vaikai nėra didaktikai tokie alergiški. Be abejo, kalbu apie geriau ar blogiau meniškai paslėptą didaktiką. Be abejo, XX a. literatūros vaizduojamasis pasaulis tolsta nuo šiuolaikinio vaiko ar paauglio – to amžiaus pirmojoje pusėje literatūra buvo vienintelis vaiko estetinių emocijų ir žinių šaltinis. Dabar tų šaltinių yra daug daugiau. Kita vertus, kai kas iš ankstesnės, tarpukariu parašytos literatūros tampa egzotika, ją ir skaityti reikia mokytis kitaip. XX a. antroji pusė mūsų skaitytojams paliko ne tiek ir mažai nesenstančių kūrinių. Turime puikios vaikų poezijos, meniškų literatūrinių pasakų. Gaila, aš apie šiuos žanrus savo knygoje kalbu mažai, vildamasis prie jų sustoti kitose publikacijose. Apskritai dar daug ką turime peržiūrėti, iš naujo įvertinti, patikrinti, o paskui ir siūlyti skaitytojams.

– Kaip, jūsų nuomone, būtų galima prikelti klasikų kūrinius vaikams? Gal išeitis būtų leisti garso knygas – jas pajėgūs suvokti jau penkerių šešerių metų vaikai? Gal pagal klasikų apsakymus reikėtų kurti komiksus – tiesa, tuomet liktų tik siužetas, o ne leksika?

– Komiksų pasaulis man buvo ir liks tolimas, nors teoriškai jų vaidmenį suprantu. Todėl literatūros perpasakojimo komiksu nelabai palaikau. Jūs ir pati pasakėte, kas iš to išeina. Esu autentiško teksto šalininkas, nors realybė ir verčia pripažinti, priimti tam tikrus kompromisus. Šiuo metu vienas iš reikšmingiausių metodų, traukiančių vaiką prie knygos, yra garsinis skaitymas. Taigi garso knyga yra reikšminga. Žinoma, tokios knygos skaitovas neišvengiamai tampa interpretuotoju, bet, kita vertus, profesionalūs diktoriai (nebūtinai garsūs aktoriai) skaitydami moko ir taisyklingos tarties, kirčiavimo.