Penkių muzikos albumų apžvalgos: kurį pasirinkti?

Justinas Jarutis

„Justinas Jarutis (Self-released)“

Pirmąkart išgirdęs, kad Justinas Jarutis nusprendė imtis solo karjeros, buvau nustebęs. Juk jis yra „Freaks On Floor“ veidas, ilgametis lyderis, negi jam dar reikia imtis papildomos veiklos, su kuria „fryksų“ muzika neva nesiderina. Paklausęs albumo, nebuvau įtikintas, tačiau supratau sprendimo priežastį: Justinas šiame albume yra nuoširdžiausias, kiek teko girdėti – ne charizmatiškas scenos valdovas, o tik muzikantas su gitara. Vaiko gimimas keičia žmogų ir nenuostabu, kad plėšymaisi, draskymaisi ir rėkimas pilnais plaučiais nebėra prerogatyva. Iš to gimsta subtilus ir šiltas darbas, galbūt kupinas sentimentalumo ir saldumo, bet įrašytas ne remiantis trafaretu, rinkos taisyklėmis ar šiuo metu populiariomis tendencijomis, o paties kūrėjo vidine nuostata ir savijauta. Juk net ir vienas singlų „Angel“ skambėtų daug popsiškiau ir tuščiau, jei jį tiesiog būtų parašęs koks nors prodiuseris ir pardavęs eiliniam atlikėjui. Iš muzikinės pusės, tai labai „jarutiškas“ darbas, nes kas žino jo balades, išsyk atpažins šio kūrėjo stilių. Jis tikrai neatsisako savęs, neneria į Gartho Brookso ar, Dieve apsaugok, Virgio Stakėno, pelkes, todėl nebūčiau drąsus teigti, kad keli akordai ar skripkelės pačirpinimai paverčia albumą kantri muzika. Man tai daug labiau priminė ankstyvą Edą Sheeraną (tikiuosi, niekad neprimins vėlyvojo), tačiau su šiek tiek nosiniu Justino tembru, kuris suderintas su gitara turėjo pavergti ir jo tuomet dar būsimą žmoną. Niekaip negaliu pasakyti, kad šis darbas mane nustebino, atvėrė naują požiūrį į Justino kūrybą ar parodė jį kitokį. Tačiau gal tai ir yra gerai, nes kai visi bando verstis per galvas, kurdami kažką originalaus, išgirsti balsą žmogaus, besidžiaugiančio tėvyste ir šeiminiu gyvenimu, taip ramina ir verčia tikėti, kad viskam savas laikas.

75/100

Cheri

„Britney“

„Music Kickup“

Nuoširdžiai pasakysiu – iki EP pristatymo, įvykusio Vilniaus televizijos bokšte sausio viduryje, apie Viktoriją Vyšniauskaitę arba Cheri nežinojau nieko (nežiūriu tų realybės šou ir „YouTube“ hitų), bet tai, kad vienu jos prodiuserių yra Vaiperis jau kėlė susidomėjimą. Nors koncerte būti negalėjau, tačiau mini albumas domino, ypač kai prie jo dar nagus prikišo Fingalick. Deja, lūkesčiai liko nepateisinti, nes „Britney“ skamba taip, lyg būtų buvę nuspręsta „padarome taip, kaip Amerikoje“. Galbūt aš per senas, tačiau vien idėja padaryti taip kaip Vakaruose, manęs nebedomina, nes manau, kad už Atlanto tokių kaip Cheri yra tūkstančiai. Lietuvoje gal ji unikali, bet mes turime internetą, todėl „Britney“ skamba daugiau kaip eilinis bandymas kurti daugybę kartų jau girdėtą ir dabar populiarų trafaretinio pavyzdžio, t.y. pasitikinčios savimi moters, ritmenbliuzą, kuriame, deja, neradau, savasties. Kas iš to pavyksta? Tiesą sakant, pavyksta tai, kas ir jau girdėta, kurta ir klausyta. Net keista, kai įdomiausia darbo dalimi tampa įrašyti ankstyvi Cheri bandymai kartoti Britney Spears, nes būtent čia aš išgirstu Viktoriją Vyšniauskaitę. Penkios sukurtos dainos, išskyrus profesionalumą ir skambumą, daugiau niekuo itin nepasižymi. Tai yra standartinė, nors ir kiek išmanesnė popmuzika, kokybiškas klonas, kuris leidžia kalbėti apie visos komandos puikiai išmanomą darbą, atliktą nepriekaištingai, bet problema ir yra ta, kad jis daugiau atliktas negu sukurtas. Kai visas pasaulis ir visa jo fonoteka yra vos keliais mygtukais pasiekiami, išlepintas klausytojų ausis, tikiu, galima pavergti savu braižu ir priėjimu. Deja, „Britney“ tampa įtakų įkaite, prisirinkusia gerų pavyzdžių iš kitų, bet sau nieko nepalikusia.

66/100

Nilsas Frahmas

„All Melody“

„Erased Tapes“

Vokiečių moderniosios klasikos kompozitorius melomanams yra gerai pažįstamas ir tapęs gero muzikinio skonio pavyzdžiu šiuolaikiniams snobams. Atmetus ironiją, gerų žodžių jis tikrai vertas – gal kartais pernelyg sentimentalus ir konvenciškai melancholiškas, tačiau sugebantis rasti dermę tarp intelektualios komercijos ir taip mėgstamo leftfiediškumo. Naujausias jo darbas yra dar vienas šių žodžių pavyzdys – neįnoringas ir skoningas, minimaliais ritmais padabintas pianisto „All Melody“ yra viskas, ko galima iš Frahmo tikėtis. Iki skausmo teisingas, tačiau savaip unikalus Frahmo skambesys neverčia šiauštis plaukų iš netikėtumo, o tiesiog nardina į svajingą atmosferą, kartais balansuojančią ant ambientinės banalybės, tačiau leidžiančią atpažinti būtent jo, kaip kūrėjo, štrichus. „All Melody“ nėra įspūdingas ar unikalus, bet Frahmo vedančios muzikinės gijos dažnai labai atpažįstamus garsus paverčia sava šiuolaikine simfonija, kuriai ne vieta nei idilę vaizduojančiose reklamose, nei gamtos fonuose, kurie neva tau turėtų padėti atsipalaiduoti. Jeigu ieškote smegenis sprogdinančios ir revoliuciją sukelti galinčios elektronikos, „All Melody“ jums tikrai to nesuteiks, gali net daug kas atrodyti nugirsta, atpažinta. Viskas, kaip minėjau, minimalu, taupu ir subtilu: ramiai, tačiau keistai apokaliptiškai skambantis choras, ilgesio kupini pianino garsai, ausų nerėžiantis technoskambesys. Tačiau unikalumas prasiveržia šių elementų sintezėje, leidžiančioje Frahmui savo srityje būti vėliavnešiu ir vienu atpažįstamiausių vardų. Ir nors nėra stebuklas, vis dėlto jis kabina ir verčia klausytis ne kartą.

82/100

„Fall Out Boy“

„Mania“

„Island Records“

Niekada nebuvau nei „Fall Out Boy“, nei apskritai viso emo rock žanro gerbėjas (esu vyresnės kartos ir mūsų ašarų pakalnė bei iškrova pykstant ant neteisingo ir paauglio nesuprantančio pasaulio buvo metalas), tačiau šiuo metu vis labiau įsibėgėjantis senųjų mohikanų grįžimo į sceną bumas domina bent jau iš ciniškų paskatų. Bandymai vėl tapti aktualiems, sudominti jauną publiką dažniausiai virsta šūviais į dausas ir M A N I A yra to akivaizdus pavyzdys. Tai tiesiog blogas darbas, prilygstantis nebent „Linkin' Park“ pernai metų albumui, kurį kritikuoti dėl tragiškos Chesterio Benningtono mirties vis dar sunku. Tikėkimės, tokių dalykų nenutiks šiems veteranams, tačiau geru žodžiu minėti M A N I A yra tiesiog sunku. Bandydami derinti senąjį emo roką su radio friendly elektronika, „Fall Out Boy“ transliuoja keistą muzikinį surogatą, kurį paprasčiausiai būtų galima vadinti pastangomis įtikti ir patikti visiems. Nuo pirmojo, tiesiog siaubingai banalaus ir lėkšto singlo „Young And Menace“ su tragišku priedainiu iki paskutinio „Bishops Knife Trick“, kuris galėtų skambėti kokiuose Miley Cyrus „B-Side'uose“ chebra tepa, tepa, tepa visus, tačiau lieka beveidžiais, bedvasiais praeities šešėliais. Magistralės Kaunas–Klaipėda subtilumo lygio instrumentuotės su „Chainsmokers“ ar Davido Guettos muzikinių aukštumų vertais tekstais veda link to, kad grupė tiesiog sėkmingai (ir tai vienintelis dalykas, kurį jie šiuo darbu daro sėkmingai) mindo visą savo palikimą. Jeigu į juos buvo galima žiūrėti ironiškai tuomet, kai kas antras paauglys dėl juodos plaukų sruogos matė viena akimi, tai dabar tie, jau savo emocionalią paauglystę išaugę paaugliai galėtų tiesiai šviesiai įsižeisti. Dabartiniai „Fall Out Boy“ groja muziką, kuri teverta „Radistai Village“ su krūva konfeti, blyksinčiomis neonkėmis ir „kur jūsų rankos“ šūksniais? Tikrai taip, tačiau jei mano, kad jų publika tokio šlamšto verta, jie verti ir ne ką subtilesnės kritikos.

17/100

„Marmozets“

„Knowing What You Now“

„Roadrunner Records“

Britų post-pop-hardcore grupės „Marmozets“ antrasis studijinis albumas „Knowing What You Now“ nėra lengvas riešutas, ir dėl to nėra kaltas grupės aštrumas, intensyvumas ar tiesmukiškumas. Ši išties įdomi kompanija su vokaliste Rebecca Macintyre priešakyje jau keletą metų yra ant šlovės slenksčio ir būtent šis darbas turėtų tapti paskutiniu smūgiu į sėkmę. Man asmeniškai kyla klausimas, ar tik smūgio užteks ilgesniam laikui, nes „Knowing What You Know“ yra energijos iškrova ir nieko daugiau. Nerimo kupinuose tekstuose Rebecca nardo drąsiai, gitaros ir būgnai taškosi į visas puses, kompozicijos netgi turi popmuzikai būdingų kabliukų, tačiau šis bėgimas galiausiai vienu metu virsta labai defragmentuotas. Nuo bėgimo galopu „Marmozets“ kūriniai vienodėja ir tik labai išsiskiriantis ir bent šiek tiek kvėpuoti duodantis „Me & You“ grąžina dėmesį. Tačiau bėgimas be galvos nėra vienintelė „Marmozets“ bėda – nors dainos yra kabinančios ir įsimintinos, jos taip pat skamba it būtų girdėtos, lyg suklijuotos iš geresnių įkvėpėjų kompozicijų, ypač šiais laikas, kai merginų vokalisčių frontmenuojamų post-hardkoro ar grunge kolektyvų netrūksta. Be to, ir vis ausis iškišantys minėtieji popkabliukai, lyg norint įtikti didesnei publikai, ima erzinti, nes daugelis dainų skamba tiesiog vienodai. Tokie kontroversiški įspūdžiai ir trukdo susidaryti tinkamą įspūdį: iš vienos pusės „Marmozets“ energija turėtų papirkti daugelį, iš kitos pusės – ji lėkštoka ir net šiek tiek konvencinė tam, kad papirktų daugelį, iš vienos pusės jie aštrūs, iš kitos pusės – aštrūs tiek, kad patiks ir Taylor Swift gerbėjams. Toks derinimas palieka tik drungnumo įspūdį, kai „ir avis sveika, ir vilkas sotus“. Ir niekas nėra iki galo laimingas.

69/100