Pažaislio vasara pamalonino vokalo mylėtojus

Vasara, nejučia priartėdama prie rugpjūčio, brandina ir XVIII Pažaislio muzikos festivalio derlių. Didžioji dalis koncertų, nestokojusių kauniečių (ir ne tik jų) dėmesio, jau praeityje.

Muzikinių potyrių trokštantys klausytojai tolygiai pasiskirstė tiek kamerinės muzikos, tiek ir gausesnes atlikėjų pajėgas talpinančiose salėse. Vis dėlto  instrumentinės muzikos programas šiek tiek persvėrė vokalinė muzika – chorų ir vokalinių ansamblių muzikos mėgėjams rinktis tikrai buvo iš ko.

Dėmesys chorams

Jau festivalio atidarymo koncerte tradiciškai skambėjo solistų ir chorų (net dviejų) vokalas. Chorinė muzika skambės ir uždarymo koncerte. Juose – lyg Pažaislio festivalių vizitinė kortelė – Kauno valstybinis choras, atidarymo koncerte sustiprintas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choro pajėgomis.

Beje, tuo nebuvo apsiribota – koncerte Giuseppe's Verdi Vergų chorą "Skrisk, svajone" iš operos "Nabukas" dainavo ne tik choristai scenoje, bet ir gausiai Pažaislio vienuolyno šventoriuje susirinkę klausytojai, įrodę, kad ši melodija populiari ir puikiai žinoma ne tik Italijoje.

Kauno valstybinis choras praplėtė festivalio geografiją net iki Šilalės rajono – Kaltinėnų, savo programa primindamas apie Žemaičių krikšto 600-ąsias metines. O Babtyno-Žemaitkiemio dvare choristai ne tik dainavo, bet ir šoko linksmindamiesi ir kitus linksmindami Vidmanto Bartulio premjeroje tarmių metams "Mūsų Lietuva". Dar ne kartą klausysimės šio choro ir rugpjūtį – Pažaislio vienuolyne.

Ne vien Kauno valstybinis choras papuošė Pažaislio festivalį. Marijampolėje, netradicinėje koncertinėje aplinkoje – seniausiame Lietuvos cukraus fabrike, Wolfgango Amadeus Mozarto "Requiem" atliko kitas valstybinis – Šiaulių kamerinis choras "Polifonija" kartu su Kauno simfoniniu orkestru.

Nustebino atlikimu ar gausa

Greta lietuviškų festivalio klausytojai galėjo pasiklausyti ir iš svetur atvykusių kolektyvų. Išgrynintu, beveik idealiu skambesiu atliekant tiek senąją, tiek šiuolaikinę muziką, maloniai nustebino Karališkojo Holloway universiteto choras iš Londono. Ne veltui jis laikomas vienu geriausių mišrių balsų chorų Didžiojoje Britanijoje. Jo koncertas Kauno katedroje – vienas iš choro šių metų koncertinio turo po Baltijos šalis pasirodymų.

Kitas svečių choras nustebino... gausa. 120-ies dalyvių amerikiečių choras iš Jeilio – "Yale Alumni Chorus" (dirigentas Jeffrey Douma) vos sutilpo Kauno filharmonijos scenoje. Lyginant su Londono studentais, Jeilio universiteto alumnai jiems neprilygo nei programos sudėtingumu, nei muzikine darna.

Kita vertus, pasiekti aukštą vokalo kultūrą kolektyve, viršijančiame šimtą narių, kurių amžiaus diapazonas nuo 20 iki 80 metų, misija sunkiai įveikiama. Tuo labiau kad šis choras – ne profesionalus, o mėgėjų. Jame dainuoja universiteto absolventai – verslininkai, žurnalistai, tarnautojai. Choras nusipelno pagarbos jau vien už tai, kad užtraukęs Juozo Naujalio "Lietuva brangi" privertė atsistoti visą filharmonijos salę.

Skirtumas tas, kad šis neoficialus Lietuvos himnas, dainuojamas lietuvių chorų, skamba kur kas emocingiau ir ekspresyviau. Nežiūrint minėtų trūkumų, choras nusipelno pagarbos, kai matai, su kokiu užsidegimu ir nuotaika jie dainuoja savo krašto dainas – spiričiuelus, kai regi chore greta stovinčius galbūt esamą studentą ir buvusį, studijavusį prieš pusšimtį metų.

Maži, bet galingi

Pas mus mėgėjų chorinis judėjimas ir nesulaukia reikiamo palaikymo bei paramos, tačiau chorai kažkokiu būdu išsilaiko ir net sugeba pasiekti gana aukštą lygį. Manyčiau, kad mažesniems kolektyvams – vokaliniams ansambliams – meninio lygio aukštumų siekti kur kas paprasčiau. Gal dėl to pastaruoju metu pastebime besikuriančius vokalinius ansamblius, kurių meistriškumas gali tenkinti ir priekabiausius vokalinės muzikos gurmanus.

Vienas tokių – Kauno vokalinis ansamblis "Acusto" (meno vadovas Kęstutis Jakeliūnas), koncertavęs gana nuošalioje, bet jaukioje Margininkų švč.Mergelės Marijos Škaplierinės bažnytėlėje. Vos per dešimtį narių vienijantis ansamblis per kelis savo kūrybinės biografijos metus spėjo pasiekti pastebimų meninių laimėjimų ir suburti solidų savų gerbėjų ratą. Nenuostabu, kad šis kolektyvas gražiai įsikomponavo į Pažaislio festivalį subtiliai darnia programa.

Kitas vokalinis ansamblis – "Frankfurter Choralschola" iš Vokietijos. Jo pasirodymas Pažaislio vienuolyne išsiskyrė unikalia programa, pristatančia retai skambantį grigališkąjį giedojimą, sugretintą su šiuolaikinės muzikos postmodernistine stilistika. Šio projekto autorė – jauna kompozitorė Diana Čemerytė, jau daugiau kaip dešimt metų gyvenanti ir laisvai kurianti Frankfurte prie Maino. Kūrinys "Vidi Aquam", įvardytas kaip postmodernaus ir grigališkojo choralo dialogas, tęsia autorės pamėgtą tylos estetikos liniją.

Pasak kompozitorės – tylos estetikos propaguotojos, jai svetima užgrūsta, nekvėpuojanti muzika, priešinga tai, kurioje galima žaisti su garsais. Jos muzikoje tyla suvokiama kaip budrios pauzės, per kurias įsiklausoma, tarsi įeinama į kitą pasaulį, tolimą nuo rutinos ir civilizacijos triukšmo.

Suartėjimas su grigališkuoju choralu – tarsi prisilietimas prie sakralumo, siekis įsiklausyti į melodijos linijos ir žodžio santykį, atsargiai įsiterpti, randant atokvėpį nuo kasdienybės. Choralo žodžio melodijos linija gretinama su keturių fleitų tembrų kuriama choralo instrumentine paralele. Šis bendras lietuvių-vokiečių projektas vertingas pažintimi ne tik su grigališkojo giedojimo specifika, bet ir su jauna, perspektyvia lietuvių kompozitore.

Jaunimas suteikė vilčių

Kitokio tipo sąlytis su sakralumu – gospelo muzikoje. Ją pristatė jaunų kūrybingų kauniečių vokalistų ir instrumentalistų grupė "Hark" ir Steponas Januška.

Jų koncertą, numatytą VDU Botanikos sode, nepalankios oro sąlygos pakoregavo, nukeldamos renginį į filharmoniją. Galbūt tai turėjo įtakos aparatūrai sureguliuoti, nes prasidėjus koncertui paaiškėjo, kad filharmonijos salėje garso gerokai per daug.

Jaunieji vokalistai vienas per kitą stengėsi dainuoti geriau, emocionaliau, garsiau. Kadangi kolektyvas susibūrė neseniai, tikėkimės, kad laikui bėgant tobulės vokalistų darna, atsiras pusiausvyra tarp vokalo ir instrumentų, o muzikavimo nuoširdumas ir kūrybinė energija skatins siekti tobulumo.

Neseniai susibūrė ir vokalinis džiazo ansamblis "Vive" iš Didžiosios Britanijos (vadovas Jamesas Rose'as). Jų sąlytis su muzika – visiškai kitoks. Ansamblio a capella suderinta ir tembrais, ir dinamika, jau nekalbant apie intonacijų darną. Jų pačių kuriamos aranžuotės ir originalios kompozicijos skamba kaip spalvingas daugiabalsis instrumentas, atskleidžiantis atlikėjų artistiškumą, vokalo technines galimybes ir gebėjimą improvizuoti.

Penki vaikinai (tarp jų – lietuvis Martynas Vilpišauskas) ir mergina, studijavę ar dar studijuojantys Londone "Guildhall" aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje džiazo dainavimą, susibūrė į grupę prieš porą metų. Į Pažaislio festivalį jie atvyko jau su įrašyta pirmąja grupės kompaktine plokštele, kurią po koncerto klausytojai noriai pirko, tikėdami gražia šio ansamblio ateitimi.
Pažaislio festivalis jau du mėnesius džiugina gausius jo klausytojus koncertų įvairove, pateikdamas malonių staigmenų ir atradimų. Ne mažiau įdomus žada būti ir paskutinis programos trečdalis, vasaros savaitgaliais viliojantis vokalo, instrumentų ir kitokių žanrų muzikos vilnimis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Rob

Rob portretas
Muzikantai kalba kad sis Kestas Jakeliunas Kauno valstybiniame chore is auditorijos isvare ir pazemino viena tenora! Matyt tam "dirigentui" truksta proto arba gedos! Ar gali buti kas slyksciau!

...

... portretas
sudu sudai pasikele
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių