Partizanų kasdienybė: malda ir kova be skrupulų

Vakar Istorinėje prezidentūroje Kaune pristatyta knyga "...pergyventų jausmų atogarsis", kuriame publikuojamas partizano Albino Bilinkevičiaus-Balčio dienoraštis, laiškai, eilėraščiai. Ši knyga – puiki galimybė suprasti, kokiomis vertybėmis vadovavosi tarpukario Lietuvos valstybingumo gynėjai, kaip pamažu buvo naikinamos to meto tradicijos ir gyvenimo būdas.

Kovotojo dienoraštis

Vyresniosios kartos žmones šis leidinys paskatins iš naujo pažvelgti į socialistinio realizmo sukurtą ir puoselėtą Lietuvos kaimo kasdienybę. Šiuolaikiniam jaunimui bet kurio partizano dienoraštyje aprašoma patirtis gali prilygti "Narnijos kronikų" herojų nuotykiams ir atradimams.

Skaitytojams atsiveria partizanų kasdienybė, apie kurią mažai žinojo paprasti kaimo gyventojai. Kiekvienas, skaitantis partizano Balčio dienoraštį, turi galimybę pažvelgti į pokario gyvenimą iš slėptuvės, kad ir koks ji būtų – griovys, krūmai, tvarto pastogė ar klojime esantis šieno ar javų prėsmas.

Partizano dienoraštis – tai tylus liudijimas apie žiaurią ir negailestingą Lietuvos kario kasdienybę pokariu, į kurią kartais žvelgiame per Holivudo primestų vaizdinių apie Vietnamo karą ar Muslimo Magomajevo stiliumi Edmundo Kunčinsko atliekamos dainos "Saulutė teka rytuose" prizmę.

Kiekvienam pirmą kartą atsivertusiam partizano dienoraštį tenka kiek nusivilti. Sunku susitaikyti su tuo, kad kovotojai buvo paprasti kaimo žmonės, tikrai nesugebėję viena ranka išlaikyti šaudančio kulkosvaidžio. Jų pasalų nedengė uraganinė artilerijos ugnis ir minų laukai neužtvėrė priėjimų prie bunkerių.

Įtaigiam aprašymui reikalingas laikas ir gausybė detalių. Partizano dienoraštis – tai pokalbis su savimi po dienos ar nakties žygio, kuris galėjo būti paskutinis. Kiekviena poilsio minutė – sakinys dienoraštyje, paliudijantis apie gebėjimą susikaupti ir įamžinti svarbiausius įvykius bei jų detales.

Bažnyčios ritmu

A.Bilinkevičius-Baltis savo dienoraštyje pažymi takoskyrą tarp savęs ir sovietinio ar posovietinio žmogaus. Jis buvo nuoširdus katalikas, todėl skaitydami dienoraštį puslapį po puslapio galime jausti bažnytinio gyvenimo ritmą. Minimos svarbios katalikiškos šventės: šventos Kalėdos, Trys karaliai, Grabnyčios, Šeštinės, Devintinės ir t. t.

Dėl konspiracijos dalis susitikimų su ryšininkais ar rėmėjais vyko po pamaldų, grįžtant iš bažnyčios, tačiau nuoširdaus tikėjimo negali sumenkinti represinių struktūrų sekimo baimė.

Partizano nuoširdumą paliudija tokie dienoraščio žodžiai: "Pavakaryje einame su Kadžiu susitikti su Čigonu. Užeiname į G[iedraity]nę. Mergaitės rengiasi birželinėm pamaldom. Puošia altorių. Gėlių bukietais nustatytas stalas. Žemai mažos baltažiedės miškų gėlės su plačiais lapais, aukščiau raudonos darželių tulpės, įvairiažiedžiai žolynai, o Viešpaties Jėzaus Širdies paveikslas skęsta baltose, ružavose, mėlynose ir raudonose alyvų žiedų kekėse. Nuostabiai gražus altorius. O kvapas visu šimtu aromatų sklinda ir kutena nosį, krūtinę. Skardžiu kaip lakštingalos balsu mergaitė pradėjo skaityti maldas, litaniją, o paskui giedoti į Jėzaus širdį dar negirdėtą man giesmę. Maldos žodžiai ir giesmės garsai taip sujaudina širdį. Kaži kaip pasidaro griaudu, neramu ir gera. Stoviu apstulbęs ir paskendęs birželinėj maldoj."

Pragiedruliai ir viltys

"Vakare ateina mergaičių", – šie nuolat pasikartojantys žodžiai dienraščiui suteikia netikėto džiugesio ir kartu verčia suabejoti partizano, kriminalinio nusikaltėlio, įvaizdžiu, kurį nuosekliai kūrė sovietinė kinematografija.

Pandykime pajausti akimirkos žavesį, skambantį A.Bilinkevičiaus-Balčio žodžiuose: "Pavakaryje ateina savos mergaitės ir iš [...] Jonė V. Linksmoj kompanijoj, nors ir visai palengva [...]bame, praleidžiame vakarą. O kiek pripasakojame [viso]kiausių ankedotų, pasakų ir kt. Kalba kartais eina į riebumą ir vėl suliesėja. Kas gi būtų, jei partizanai nusimintų, prarastų viltį. Sėdėtų susėdę kaip [ka]puose ir nerimautų kaip kokie smūtkeliai. Tik juo[kai], linksmos kalbos nublaško visą nusiminimą, nuveja šalin visą melancholiją."

Štai tokia buvo partizaninio karo romantika pasalaujančių rusų apsuptyje.

"Pradėjom gerti alų", "išgėrėm degtinės", "nusinešame spirito", – frazės, kurios daliai partizaninio pasipriešinimo kritikų leidžia pamokančiai bambėti. Gaila, kad niekas nesigilina į tai, kaip ir kodėl pasikeitė žmonių mąstymas pokariu. Juk iš pradžių dauguma tikėjo Lietuvos valstybingumo atkūrimu, manė, kad sovietų valdžia yra laikina.
"Diena po dienos gal jau kils karas", – tokie Balčio žodžiai daugumai suteikdavo vilties, tačiau Lietuvos sovietizacija palaipsniui tapo žiauria kasdienybe. Tikimybė, kad kils karas, kurio metu bus išvaduota Lietuva, mažėjo, o žvelgiant iš šiandienos pozicijų jos visiškai nebuvo. Nenuostabu, kad reikėjo "širdį nuraminti".

Nereikia manyti, kad gėrė tik partizanai, stribai ar NKVD kariai. Pasikeitė žmonių požiūris į alkoholį. Kai "prie Smetonos" per atlaidus susitikdavo du seniai nesimatę pusbroliai ir išgerdavo "čvertuką" (250 g) degtinės, buvo manoma, kad jie išgėrė labai daug. Tarpukariu per vestuves tikrai nebuvo stalo komendantų, prižiūrinčių svečių alkoholio vartojimo tempą. Suskaičiuokime, kiek žinome vestuvinių dainų, kurios vienaip ar kitaip skatina vieningą kolektyvinį alkoholio vartojimą prie šventinio stalo.
Galbūt į pokarį galima žvelgti iš šventeivos, užkietėjusio blaivininko ir pacifisto, pozicijos, tačiau neverta pamiršti, kad partizanas galėjo būti paskutinis žmogus, iškėlęs hamletiškąjį pasirinkimo klausimą komjaunuoliui, partiniam aktyvistui ar stribui.

Tikrosios vertybės

"Išėjo partizanauti tik kaimas, tik neturtingasis kaimas suprato bolševizmo tikslus ir jo grėsmę ne tik mūsų tautai, bet ir visai žmonijai. Nuo jauniausio moksleivio iki seniausio 1918–1919 m. savanorio yra tik kaimiečiai. Kaimo krauju ir mirtimi tiek yra mūsų nueita, tiek kovota. Miestas nukrypo", – kiekvienas, perskaitęs šiuos partizano Balčio žodžius, gali įvertinti, kaip pasikeitė Lietuva.

Be to, partizano Balčio dienoraštis yra puiki proga pasitikrinti savo intelekto koeficientą: "Partizaninė kova yra idėjinė, o kas jos nesupranta ne dėl savo kaltės, tai nieko, o kas nenori, bet galėtų suprasti, tai jau biednokas ant proto."

Kova be skrupulų

Balčio dienoraščio detalės – trumpos, bet tikslios – atskleidžia partizaninio karo žiaurumus. "Nuolatos žvalgomės pro langus. Tik staiga pamatom, kad pas kaimyną baltai apsirengę vaikšto rusai. Mes greit sulendam į slėptuvę. Bematant atbėga tekini rusai, apsupa namus ir daro kratą. Girdisi, kaip rusai su strebitelninkais verčia daiktus, kalbasi ir keikiasi. Krata praeina sėkmingai. Rusai išeina. Mes iš slėptuvės išlendam. Baimės šiek tiek buvo."

"Praėjusią savaitę mūsiškiai sugavo skrebo vaiką. Vaikas slankiojo pakiemiais ir šnipinėjo. Šnipelis buvo likviduotas ir ant kelio numestas."

"Vaduokliuose dar tebeguli Vilis ir Lelijavas. Juos fotografuoja. Skrebų žmonos sako, kad jų kiaulės nuo banditų apsirgs ir padvės. Šunys ir kiaulės graužia lavonus. Skrebai spardo."

"Iškratome. Randame komjaunuolio bilietą. Pradedu rusiškai tardyti. Bemeluodamas susipina. Pasirodo, kad šnipelis, paleistas iš Vadoklių šnipinėti. Verkia ruskelis ir prašosi, kad paleistumėm, žadu paleisti, o Kadžys jau atsinešė lopetą ir virvę. Kadžys su Čigonu nusiveda tolyn į krūmus ir pakorę užkasa."

Žūties aplinkybės nežinomos

Knygos sudarytojas Vaclovas Slivinskas atliko nemenką tiriamąjį darbą, kol jam pavyko išsiaiškinti dienoraščio autoriaus tapatybę. Apie partizaną Baltį iki tol nebuvo tekę nei girdėti, nei skaityti. V.Slivinsko pastangomis pavyko sužinoti, kad Baltis – tai Albinas Bilinkevičius, mokęsis Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje ir su nemažu būriu bendramokslių 1944 m. išėjęs į mišką. Apie jo žūtį 1948 m. taip pat trūksta duomenų, nėra žinoma ir palaidojimo vieta. Tik per stebuklą išliko jo rankraščiai – dienoraštis, laiškai ir eilėraščiai.

Dienoraštis rašytas 1946–1947 m. Įdomu, kad du dienoraščio sąsiuviniai buvo peršauti – aiškiai matyti kulkos žymė. Į leidinį kaip įrodymas taip pat įdėtos kelių apiplyšusių ir peršautų lapų faksimilės.