Pagarbos gestas garsiam tėvynainiui

Išvarytas iš rojaus

Oskaras Vladislovas Liubič-Miloš-Milašius gimė 1877 m. gegužės 28-ąją Čerėjos dvare – vietovėje, kurios teritorinė priklausomybė atspindi įnoringosios istorijos vingius. XV a. Sapiegų giminei priklausiusi Čerėja vėliau atiteko Rusijos imperijai, dabar – tai Vitebsko sritis Baltarusijoje. Rašydamas apie savo šaknis, O.Milašius pabrėždavo, kad yra kilęs iš netoli Kauno įsikūrusių senos serbų vadovų giminės palikuonių.

Būsimojo poeto, filosofo vaikystė prabėgo daugiakultūrėje aplinkoje, kur skambėjo vokiečių, lenkų, prancūzų kalbos, buvo puoselėjami skirtingi papročiai, tikėjimai. Jis ir pats buvo skirtingų tautų atstovų – baltarusių, italų, Lenkijos žydų – ainis. Kilmė ir gyvenimo aplinkybės – iš tėvų dvaro į Prancūziją mokytis buvo išvežtas sulaukęs vos vienuolikos metų – didžiąja dalimi lėmė tai, kad O.Milašius tapo tikru pasaulio piliečiu. Pernelyg anksti išplėštas iš namų aplinkos jis visą gyvenimą jautėsi tarsi išvarytas iš rojaus, o ilgainiui vaikystės šalis jam virto svarbiausiu poetinio įkvėpimo šaltiniu.

Paryžiuje baigęs licėjų, O.Milašius studijavo priešistorę, finikiečių ir asirų meną, hebrajų kalbą, Rytų epigrafiją. Jo literatūrinį skonį formavo originalo kalba skaitomi didžiųjų klasikų, modernistų, romantikų, simbolistų kūriniai. Jau 1899 m. išleidęs pirmąjį eilių rinkinį O.Milačius netruko įsitvirtinti prancūzų literatūroje.

Diplomatijos pionierius

Apie O.Milašiaus vietą prancūzų kultūroje byloja ir tas faktas, kad pirmoji jo vardo asociacija "Les Amis de Milosz" – įkurta praėjus vos keliems mėnesiams po jo mirties. Tarp įkūrėjų buvo didis prancūzų poetas ir rezistencijos dalyvis Jeanas Cassou, filosofas Jeanas Audard’as, leidėjas André Silvaire’as. Pastarasis, beje, po Antrojo pasaulinio karo įsigijo autorines teises į poeto raštus, o 1966 m. įsteigė antrąją asociaciją "Les Amis de Milosz". Tarp jos narių buvo ir diplomatai Stasys Bačkis, Jurgis Baltrušaitis.

Diplomatija užėmė svarbią vietą ir paties O.Milašiaus gyvenime – greta ypač turtingos jo kaip poeto, vertėjo, filoso veiklos. 1920 m. jis buvo paskirtas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiuntiniu Prancūzijoje, atstovavo Lietuvos interesams Tautų Sąjungoje ir tapo aktyviausiu lietuvių kultūros propaguotoju Vakarų Europoje.

Oficialiose biografijose rašoma: iki 1925 m. O.Milašius buvo Lietuvos atstovas Prancūzijoje, 1925–1938 m. Lietuvos atstovybės Prancūzijoje patarėjas. Šios pareigos tik sustiprino jo lietuviškąją tapatybę – iškiliu prancūzų poetu laikytas O.Milašius visą gyvenimą jautėsi esąs lietuvių kūrėjas. Kurdamas jis skleidė žinią ir apie anuomet Vakaruose atsargiai vertintą į laisvų šalių gretas sugrįžusią lietuvių tautą – į prancūzų kalbą vertė lietuvių tautosaką, žavėjosi lietuvių kalba ir kvietė žavėtis ją kitus.

Vieta – šlovės alėjoje

O.Milašius yra daugiau nei genialus poetas ir filosofas – jo indėlis į Prancūzijos ir Lietuvos ryšius yra sunkiai įkainojamas, todėl turi būti įprasmintas pagarbos ženklais, įsitikinę Lietuvos frankofonai. Vienas tokių ženklų galėtų rastis Fontenblo mieste.

Prancūzijos šiaurėje esančiame mieste poetas praleido paskutinius gyvenimo metus, čia yra palaidotas ir prisimenamas: Fontenblo savivaldybė 2017-uosius yra paskelbusi O.Milašiaus metais – minima jo gimimo 140-oji sukaktis.

Entuziastų siekis – padovanoti Fontenblo miestui O.Milašiaus skulptūrą. Jos bronzinį modelį – į dangų žvelgiančio mąslaus vyro su knyga po pažastimi ir paukšteliu siluetą – jau yra sukūręs žinomas klaipėdietis skulptorius Klaudijus Pūdymas. Paukštis, beje, – ne vien žavi praeivio dėmesį patraukianti detalė: biografų teigimu, O.Milašius mokėjęs prisijaukinti paukščius. Vos sušvilpdavo mėgstamą Richardo Wagnerio melodiją, sparnuočiai kaipmat tūpdavo ant poeto pečių, rankų.

Reziduodamas Fontenblo mieste lietuvių menininkas idėją ir ekskizus pristatė miesto bendruomenei, sulaukė didelio jos, vietos valdžios ir O.Milašiaus asociacijos narių palaikymo. Manoma, kad K.Pūdymo skulptūra atsirastų renovuotame bibliotekos kieme, greta kitų iškilių asmenybių skulptūrų – savotiškoje intelektualų alėjoje.

"Skulptūra stovėtų viešoje erdvėje, ji reprezentuotų ne tik Lietuvos kultūrą, bet pabrėžtų ir mūsų šalių, Lietuvos, Prancūzijos, draugystę", – sako vienas skulptūros dovanojimo entuziastų, prisiekęs frankofonas prof. Alvydas Laiškonis.

Buria kilniam tikslui

Parodyti gražų gestą iškiliam poetui šiemet jau veikiausiai nebebus spėta, tačiau entuziastų teigimu, iškilmingai atidengti O.Milašiaus skulptūrą būtų prasminga 2018-aisiais, minint Lietuvos valstybingumo šimtmetį. Taip būtų įvertintas ir O.Milašiaus kaip diplomato indėlis į Lietuvos valstybės santykių tvirtinimą Europos kontekste, pažymi prof. A.Laiškonis.

Žinomas medikas įsitikinęs: deramą dėmesį iškilioms asmenybėms geba parodyti ne tik Prancūzijos, bet ir Lietuvos žmonės, todėl pavyks surinkti projektui reikalingą 20 tūkst. eurų sumą.

"Tikimės, kad idėją – padovanoti Fontenblo miestui O.Milašiaus skulptūrą – palaikys visi, save laikantys Lietuvos intelektualais", – kvietė prof. A.Laiškonis ir pastebėjo, kad be deramo dėmesio neliks ir rėmėjai – jų pavardės tikrai puikuosis skulptūros kompozicijoje.