O. Koršunovas: įsigali normalumo fašizmas

Apie „Eglės žalčių karalienės“ mito universalumą, įsigalintį normalumo fašizmą, netikėtai atšauktą „Tartiufo“ premjerą bei norvegiškai kitokį požiūrio į Sarah Kane kūrybą kampą kalbamės su pačiu režisieriumi.

– Kaip gimė mintis dar kartą prisiminti „Eglės žalčių karalienės“ mitą ir imtis šios temos Romoje, Italijoje?

– Keistas ir įdomus pasiūlymas. Italai pamatė projektą, pristatytą Raudonojo kryžiaus ligoninėje Vilniuje ir dabar kviečia jį įgyvendinti Romoje, viename iš „Teatro di Roma“ padalinių Teatro di Argentina. Pirmo etapo metu vyks kūrybinės dirbtuvės, kuriose dalyvaus tarptautinė aktorių grupė. Vėliau ieškosime apleistos ligoninės ar panašių patalpų, kuriose galėtume tęsti darbą.

Įdomu tai, jog „Eglė žalčių karalienė“ – savita, unikali lietuvių mitologinė pasaka, tačiau tuo pačiu ir universali. Mitas yra kaip tam tikra matrica, skirtingu laiku siunčianti skirtingą žinią. Dabartiniame pasaulyje šita mitologinė pasaka tampa socialiai, netgi politiškai apčiuopiama.

Akivaizdu, kas yra tie broliai, užkapoję Žilviną. Kai Osle stačiau „Mūsų klasę“, aštrią ir žiaurią pjesę holokausto tema, pasirodė garsioji nuotrauka, kurioje vaikelis išplautas į krantą. Tos pjesės kontekste tai atrodė labai baisu. Mačiau norvegų reakcijas. Tada atsiverčiau lietuviškus naujienų portalus ir paskaičiau komentarus. Jie buvo baisūs: taip jiems ir reikia, kiurdinti jų valtis, Aušvice vietos visiems užteks. Nuo to laiko pradėjau rinkti komentarus ta tema. Atradome Elfriede Jelinek pjesę „Maldautojai“. Visa tai susijungė į vieną temą.

Visiškai normalus žmogus negali mylėti – mylėdamas žmogus praranda tą savo normalumą.

Aišku, vakaruose viskas kiek kitaip. Net pats nežinau kokių bruožų ir kokią slinktį įgaus pastatymas Romoje. Ten žmonės reaguoja kiek kitaip. Kai dirbau Atėnuose, teatras buvo kaip tik toje aikštėje, kurioje renkasi atvykę pabėgėliai. Mačiau kaip į tai reaguoja graikai. Turtingesni pabėgėliai tiesiog sėdėdavo restoranuose, skurdesniems jie atnešdavo maisto. Jų ten buvo milžiniškas kiekis. Nebuvo jokios fobijos.

– Ar apsiribosite vien tik pabėgėlių krizės tema?

– Pabėgėliais tapo ne tik Sirijos pabėgėliai. Dabartiniame pasaulyje įsigali kažkoks normalumo fašizmas. Ateina naujas puritonizmas, o Lietuvoje tas puritonizmas – dar ir labai provincialus. Provincialus puritonizmas, kuriame visi tarsi stengiasi būti labai teisingi, atrodyti padorūs, reikalauja to teisingumo, tačiau čia pat vyksta tokie neapsakomi dalykai, kaip vaikų mėtymas į šulinius ir panašiai. Beje, tas moralinis dviveidiškumas juntamas visame vakarų pasaulyje.

Prisiminkime filmą „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ su Jonny Depp’u. Jame vyras, apkvaišęs nuo milžiniško kiekio svaigalų, gali išsinuomoti prabangiausią automobilį ir atvykti į prabangiausią viešbutį – tai, tarkime, Vudstoko laikai, kuomet Amerikoje netgi vykstant Vietnamo karui buvo daug laisvės. Dabar toks personažas po poros minučių sėdėtų ne prabangiame viešbutyje, o kalėjime.

Normalumo fašizmas daugybę žmonių verčia jaustis pabėgėliais. Už tos ribos atsiduria ne tik karo pabėgėliai, bet visi nenormatyvūs žmonės.

– Normalumo fašizmas. Papasakokite plačiau, kas tai yra?

– Europoje itin juntama svetimo baimė. Tarsi liberaliausia šalis Didžioji Britanija staiga pasuka Brexit’o link. Tai irgi atsiskyrimas nuo svetimų, tame tarpe ir lietuvių. Čia tie broliai su dalgiais iš lietuviškų portalų komentarų staiga patys tampa Žilvinais. Dešinysis radikalėjimas kraštutinėse formose tampa tiesiog fašistiniu. Pagrindinis argumentas – būtent normalumas. Už to slepiasi kiekvieno žmogaus sunorminimas: jis turi būti padorus, tvarkingas, gražiai atrodantis, lieknas. Karštligiškas sveiko gyvenimo būdo siekis tampa jau nebe sveikas. Atsiduriame keistame mitologiniame pasaulyje. Norisi pacituoti filosofą Algį Mickūną, teigiantį, jog mes gyvename maginiame pasaulyje: įvardijama problema, kuria patikime, ir ji ilgainiui tampa veikianti.

Sigitas Parulskis straipsnyje „Atėjo laikas užtarti girtuoklį“ kalba apie teoriją, pasak kurios tris kartus per metus išgėrus tampama alkoholiku. Visų pirma, kas per žodis alkoholikas? Dar visai neseniai buvo galima rūkyti lėktuvuose. Gastrolių metu vienas aktorius oro uoste tingėjo nusirengti viršutinius drabužius, todėl tiesiog atsigulė ant eskalatoriaus ir pravažiavo tuneliu, tikrinančiu lagaminus ir kitus daiktus. Ir jį įleido į lėktuvą. Šiais laikais pakanka kiek keistai atrodyti, ir tavęs jau nebeįleidžia į lėktuvą. Vakaruose naujasis puritonizmas turi gilesnę potekstę, pas mus jis tiesiog provinicialus. Visai kaip kaime – jei kažkas šiek tiek ne taip, tuoj pat visi apkalba. Garsiai reikalaujama padorumo, nors tuo pat metu visai čia pat vyksta baisūs nusikaltimai. Didelis paradoksas. Todėl ši tema man tampa vis įdomesnė.

Visos totalitarinės sistemos grindžiamos fundamentaliai teisingais normatyviniais dalykais, pavyzdžiui, tėvynė, šeima ir taip toliau. Iš tikrųjų, už viso to vyksta žmogaus sunorminimas, savotiška jo kastracija. Kuriamas neišsiskiriantis individas, bandantis būti padorus, kaip ir visi kiti. Tai slepiasi netgi už patriotizmo. Tolstojus yra pasakęs, jog nėra nei gero, nei blogo patriotizmo – bet koks patriotizmas nėra gerai, nes tai yra savęs iškėlimas aukščiau nei kiti. Už to slypi vis aštresni politiniai konfliktai, karo grėsmės. Normalumas, tarsi turintis generuoti tam tikrą santarvę, tampa neapykantos priežastimi – štai kas yra paradoksalu. Nuo šios temos ir atsispirsime dirbdami Romoje. Manau, tai bus itin aktualus ir įdomus projektas.

– Kokios jų reakcijos tikitės perskaičius lietuviškus komentarus?

– Manau, jie pakraups. Nelabai tikiu, jog tose šalyse gali būti tokios reakcijos.

– Turbūt nemažos dalies komentarų autorių ar jų artimųjų valtis dabar kiurdo britai…

– Galbūt jie rašė būdami Didžiojoje Britanijoje, o dabar yra vejami iš ten. Tokia Europos realybė.