Nežinomieji ir naujos kino viltys

Renginių intensyvus laikotarpis jau kiek į pašalę nustūmė kino forumą "Scanorama", tačiau prisiminti rodytus filmus prasminga ir dėl to, kad kai kurie jų šalies kino teatruose bus demonstruojami ir ne festivalio rėmuose.

Šiemet "Scanoramos" programoje, be gerai pažįstamų režisierių pavardžių, žiūrovų laukė ir nežinomi. Šio festivalio siekis Lietuvos žiūrovams pristatyti Europos eksperimentinio, hibridizacinio kino atstovus, originalius debiutus sveikintinas. Tokių filmų sukuriama kasmet, bet originalumas, nors ir gerbiamas, kino industrijoje dažniausiai nustumiamas prie grafų "rizikinga", "neatsipirks" ir pan. Norėtųsi apžvelgti geriausias retesnes, ne visų pastebėtas šių metų juostas.

Dvasios žygiai

Vienas netikėčiausių ir maloniausių "Scanoramos" atradimų šiemet – čekų režisieriaus Vaclavo Kadrnkos filmas "Mažasis kryžiuotis", kurio siužetas sukasi apie pasiklydusio vaiko ieškantį tėvą viduramžiais. Pavadinti šį filmą atradimu galima  santykinai – nors Kaune salėje buvo tik apie dešimt žiūrovų, prestižinis vienas seniausių kino festivalių Karlovi Varuose šiam darbui skyrė pagrindinį apdovanojimą.

Filmas savo siužetu (tėvas, pasibalnojęs arklį, keliauja per šalį ieškodamas prapuolusio vaiko), lėtu tempu ir forma – iki minimumo redukuojant dialogus, viską pasakyti paliekant vizualiai kalbai – primena nuostabų argentiniečio Lisandro Alonso filmą "Jauja", o kryžiuočių akistatos su religiniais klausimais stato šį filmą į vieną gretą šalia kino istoriją puošiančių Robert'o Bressono ar Erico Rohmero istorinių siužetų juostų.

Meditatyvus, beveik liturginis muzikinis takelis, lėti sinchroniški kameros veiksmai, lydintys filmo pagrindinio veikėjo kelionę, daugybė gamtos ir tylos, simboliškai stilizuotos detalės sukuria vidinių būsenų peizažus. Sūnaus paieška tampa dvasine kelione, religiniu išganymu, tikruoju kryžiaus žygiu.

Klasikų pėdomis

Dar vienu netikėtumu tapo jauno portugalų režisieriaus Leonardo Mouramateuso debiutinis filmas "Antonijus 1, 2, 3". Šis laisvas, žaismingas, bet kartu ir intelektualus filmas įkvėpimo, atrodo, semiasi iš prancūzų Naujosios bangos ir daro tai tikrai savitai.

"Antonijus 1, 2, 3" – viena istorija apie pagrindinį veikėją Antonijų, jo svajokliški naktinėjimai Lisabonoje čia parodomi trimis variantais – su tais pačiais pagrindiniais veikėjais, veiksmo vieta ir situacija. Kiekvieną kartą viskas šiek tiek pasislenka, kiekviena istorija egzistuoja kitoje, tik kaip jau veikėjų pasakojimas ar kuriama pjesė, metaistorija, citata.

Kai kuriuos "Scanoramoje" pristatytus filmus žiūrovai pamatys Lietuvos kino teatruose, bet veikiausiai tai bus laiko patikrinti filmai.

Kiekvienoje versijoje atsikartoja apgavystės, susižavėjimo, ir teatro motyvai. Nors filmo siužetas – improvizacija Fiodoro Dostojevskio novelės "Baltosios naktys" motyvais, kine jau ne kartą ekranizuotos knygos (pvz., Luchino Visconti ir R.Bressono – abiejų retrospektyvas rodė "Scanorama"), portugališkas jos variantas yra labai šviežias.

Draminiu paprastumu, saviironija, savirefleksija, naratyviniu eksperimentavimu filmas "Antonijus 1, 2, 3" artimas kitam "Scanoramos" jaunosios kartos kino atstovui – debiutiniam vokiečio Juliano Radlmaierio filmui "Buržuazinio šuns savikritika", kuriame vėlgi plėtojamas filmas filme, o režisierius vaidina pats save, kol iš paveikslo nužengęs šv.Pranciškus jo nepaverčia šunimi. Ryškios spalvos ir iliustratyvios mizanscenos, (pseudo)komunistinės tematikos nuvedimas iki absurdo atrodo tarsi naujosios bangos krikštatėvio Jeano Luco Godard‘o kino idėjų pratęsimas ir parodija vienu metu.

Pakeliui į rojų

Vienas įspūdingiausių filmų šiemet – tituluoto vengrų režisieriaus Kornélio Mundruczó "Jupiterio mėnulis". Garso panaudojimas, nuolatinis kameros ir veikėjų judėjimas, greitis čia stebina ir pribloškia, filmo avangardinė estetika ir įtemptas siužetas primena vieną geriausių šiandienos darbų apie holokaustą – vaidybinį filmą "Sauliaus sūnus" (vengro režisieriaus Laszló Nemeso debiutas).

Apie pabėgėlių krizę Europoje pasakojantis "Jupiterio mėnulis" pasitelkia ir Williamo Friedkino neo noir "Prancūzų ryšininko" stiliaus šaudynes, gaudynes gatvėse ir moraliai (bet dar ne galutinai) susimovusio pagrindinio herojaus koncepciją.

Ilgi judančios kameros planai ir specialiosiomis technikomis sukurti "Jupiterio mėnulio" veikėjo – jauno pabėgėlio iš Artimųjų Rytų – viražai ore neabejotinai turi kažką pasakyti ne tik apie režisieriaus ir kūrybinės grupės fantaziją, bet ir apie išsiplėtusią, neprognozuojamą erdvę, kurioje gyvename. Ta erdvė – vieta, kurioje esame, kurioje nori būti ir kiti, šiandien yra savotiškas lemties atitikmuo, tad ne be reikalo imigrantas čia sugretinamas su permainas atnešančiu angelu. Apie žmogaus gyvybės ir apskritai žmoniškumo galimybę šiandienos Europos žemyne itin originaliai svarsto šis K.Mundruczó vaidybinis filmas.

Šiemet "Scanoramoje" emigracijos temas gvildeno ne vienas kūrinys, įdomiai ir veiksmingai tai darė ir Nyderlandų režisieriaus Guido Hendrikxo pirmasis pilnametražis filmas "Svetimas rojuje". Tai dokumentikos ir vaidybinio kino ribas suliejantis kūrinys, kurio įžangoje – lyg puikioje antropologinėje vaizdo esė matome įvairių kino archyvų seką, juos komentuojantysis per žmonijos evoliucijos prizmę kritiškai apžvelgia Rytų ir Vakarų pasaulio pasidalijimą, savotišką evoliucinę loteriją, kurios padarinius šiandien dauguma pasaulio žmonių jau priima nekvestionuodami.

Vėliau veiksmas persikelia į nūdieną, kur tvarkingas, savimi pasitikintis baltaodis auditorijoje sveikina grupę tamsaus gymio prieglobsčio Europoje ieškotojų, dokumentuojama šių žmonių apklausa. Toks epizodas kartojamas tris kartus ir kaskart pokalbis vyksta vis kitokiu metodu, remiantis vis kita ideologija (skeptiška imigrantų atžvilgiu, empatiška – humanistine ir galiausiai eiline biurokratine, imigrantų atrankoje laikantis griežtai nustatytų taisyklių), kurią išdėsto tas pats migracijos skyriaus viršininkas.

Neatskleisiu kaip, bet fikcija šiame filme susimaišo su jos inscenizacija ir verčia susimąstyti, kad galbūt čia niekas nėra tik fikcija? Juk šis filmas yra viso to proceso – imigrantų judėjimo, nepaprastai sunkaus Europai tekusio iššūkio – dalis (pvz., kažkas skyrė nemenką biudžetą filmui apie emigrantus). O šio filmo žiūrovai (kaip ir jį rodantis festivalis), būdami tiesioginiais šio filmo vartotojais, tampa viso to uždaro rato bendrininkais.

A.Vardos žvilgsniu

Į festivalio pabaigą nuo daugybės pamatytų vaizdų gal kiek nuvargusius žiūrovus tikrai turėjo atgaivinti prancūzų Naujosios bangos pradininkės Agnes Vardos ir jaunesnio jos kolegos JR esė stiliaus filmas "Veidai kaimai". Šis filmas šiuo metu rodomas ir Kauno kino centre "Romuva". Kūrėjų bendravimas išsivysto į kelionę, keliavimas į meno projektą, o viso to dokumentavimas į poetišką filmą apie vaizdus (veidus) ir keliones (kaimus). Vaizdų kultūra šiandien panaši į didžiulį triukšmą, kuriame vis sunkiau kažką išgirsti, galbūt dėl to filmo kūrėjai klijuoja sutiktų žmonių milžiniškai išdidintas fotografijas ant senų pastatų, šie atvaizdai atgaivina senus (ar pradeda naujus) dialogus tarp vietos bendruomenių ir jose užkoduotų istorijų.

Žmonių veidai svarbūs ir abiejų kūrėjų biografiniame kontekste – A.Vardai silpsta regėjimas ir veidų ji beveik nebeįžiūri, mato juos miglotai, o profesionalus fotografas JR nuolatos slepia savo veidą po tamsiais akiniais ir skrybėle, šiuo įvaizdžiu labai primindamas A.Vardai jos draugą J.L.Godard‘ą (režisierių pora net nukeliauja pas šį didįjį vaizdų filosofą į svečius). Tai filmas apie mūsų visų silpstantį regėjimą ir menininkų, kino kūrėjų pastangas jį atgaivinti.

Kaip ir kasmet, "Scanoramoje" buvo pristatyti negausūs lietuviško kino debiutai (Kaune rodyti Olgos Černovaitės "Drugelio miestas" ir Eglės Vertelytės "Stebuklas"). Lietuvių pilnametražiai neprilygo originalumu ir šviežiu žvilgsniu pasižymėjusiems jaunų Europos kino kūrėjų filmams, kurie siekė ne tik pasakoti istorijas (ne dramas, o kasdienybės įvykius), bet ir reflektuoti patį kiną, šią nuolatos kintančią ir besiplečiančią mediją.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių