Nepatogūs gyvenimai ir tikri filmai

Kova už kitokį pasaulį

Britų režisierius Jerry Rothwell savo filme "Kaip pakeisti pasaulį" ("How to Change the World") panaudojo 20 valandų tarptautinės aplinkos apsaugos organizacijos "Greenpeace" archyvo medžiagą. Filmo struktūra remiasi svarbiausio jų veikėjo, ideologo ir pirmojo prezidento talentingo žurnalisto Roberto Hunterio biografine knyga.

Filmas apima aštuonerius organizacijos metus, pradedant nuo pirmosios akcijos 1971 m. siekiant sustabdyti JAV atominių ginklų bandymus Aliaskoje. Nors pirmoji akcija nepasiekė užsibrėžto tikslo, aktyvistai į problemą (ir į save) atkreipė didelį visuomenės dėmesį. Taktiką, kurią R.Hunteris (beje, buvęs medijų teoretiko Marshallo McLuhano studentas) pavadino proto bomba (aktuali idėja pateikiama ir vizualizuojama žmonių sąmonėje taip, kad išplistų) "Greenpeace" naudoja iki šiol.

Margoje komandoje, šiek tiek primenančioje keliaujantį cirką, buvo ir žmogus su 16 mm kino kamera. Plačiai nušviečiamas pirmųjų akcijų metas – rizikingas ir pasiaukojantis banginių, ruonių gelbėjimas. "Greanpeace" tuomet panašėjo į nuotykių ieškotojų komandą, neretai dreifavusią Atlanto vandenyne be atsarginio plano. Pasak liudininkų, vienas kadras, užfiksavęs sovietų banginių medžiotojų laivo harpūno šūvį, ir pradėjo modernų aplinkosaugos judėjimą. Istorinius kadrus keičia dalyvių komentarai iš dabarties perspektyvos.

Iš daugybės balsų ir įvykių režisierius sumontuoja istoriją, nenusileidžiančią nuotykių, veiksmo filmui. Veikėjų žygdarbiai, spalvingi specifinę aurą turintys 16 mm juostos vaizdai, lydimi psichodelinio roko muzikos, perduoda šiandieninei kartai žinią apie individo drąsą, žmogaus ir gamtos ryšį, galios ir veiksmo, jo prasmės santykį. Vaizdai, istorija ir komentarai filme ne tiek teigia vieną neginčijamą tiesą (pvz., ekologijos svarbą žmogui), kiek parodo tai iš įvairių pusių, skirtingų laiko ir erdvės perspektyvų, taip priverčiant filmo prasmės kūrimo procese dalyvauti pačius žiūrovus.

Meilė pavergėjui

Archyvai yra pagrindinė kito "Nepatogaus kino" programos "Panorama" filmo "Prancūzija – mūsų gimtinė" ("La France est Notre Patrie") medžiaga. Kambodžos režisierius Rithy Panhas siužetą kuria jungdamas ir sugretindamas archyvinę medžiagą (kolonizatorių parsivežtą XX a. pr. iš Kambodžos, Vietnamo, Laoso ir Afrikos). Filmą "Prancūzija – mūsų gimtinė" galima pavadinti antropologiniu brikoliažu. Vaizdams režisierius suteikia naują prasmę, ištraukdamas juos iš įprasto konteksto.

Atvykėlio, užkariautojo kamera sukurtiems archyvams suteikiamas ekspresyvus ir dramatiškas garso takelis (dominuoja džiazo, ambientinės muzikos, aplinkos garsai). Garsas šiame nebyliajame filme nėra tik fonas, tai veikiau įgarsinimas, pabrėžiant įvykius, pateikiant juos kaip tikrai vykusius, kaip neišvengiamą ir skaudų faktą, kurį patyrė pavergtos tautos.