Nemokamos interneto žiniasklaidos dienos suskaičiuotos?

JAV žiniasklaidos Magnatas Rupertas Murdochas nori apmokestinti savo laikraščių interneto portalus, rašo Vokietijos žurnalas „Der Spiegel“. Šis sprendimas ne tik įžiebė aštrią diskusiją dėl nemokamo internetinio turinio ateities, bet ir iškėlė klausimą, ar skaitytojai pakankamai aukštai vertina internetinę žiniasklaidą, kad sutiktų mokėti už informaciją.

Interneto žiniasklaidos revoliucionierius

Šimtus pasaulio laikraščių ir televizijos kanalų valdančios kompanijos „News Corporation“ vadovas R.Murdochas beveik nesinaudoja kompiuteriu. 78 metų amerikietis nemėgsta elektroninio pašto, vengia interneto ir netgi vos sugeba naudotis savo mobiliuoju telefonu. Jis tikrai nepanašus į interneto mesiją.

Tačiau pastarosiomis savaitėmis R.Murdochas sudrebino žiniasklaidos pasaulį, ištaręs paprastą frazę: „Kokybiška žurnalistika nėra pigi.“ Žiniasklaidos magnatas nusprendė jau artimiausiais mėnesiais įvesti mokestį už jo laikraščių interneto portalų peržiūrą. Jeigu jis įgyvendins savo planus, interneto nemokamo turinio dienos bus suskaičiuotos.

R.Murdocho nuomonė greitai sulaukė ir kitų leidėjų pritarimo. Abejojantys, kad jis yra žiniasklaidos magnatų magnatas, gavo tvirtą to įrodymą.

Nors R.Murdochas nedaug išmano apie internetą, jo ryžtu nereikėtų abejoti. Senas patyręs verslininkas tikrai nesėdės rankų sudėjęs, kai pinigai plaukia iš jo kišenių.

Reklama nebegelbsti

Visi leidiniai, nuo mažiausių iki didžiausių laikraščių, svajoja, kad internetas duotų pelno. Iki šiol leidėjai atiduodavo dykai savo turinį, tikėdamiesi užsidirbti iš reklamos. Jie suprato, kad portalų apmokestinimas neduos naudos tol, kol skaitytojai galės nemokamai gauti reikiamą informaciją kur nors kitur. „The New York Times“ bandė surizikuoti, bet greitai atsisakė apmokestinimo idėjos.

Tačiau šiomis dienomis reklamos apimtys smarkiai sumažėjo, todėl ankstesnis verslo modelis tapo netinkamas. Kokios gi yra alternatyvos? Ar įmanoma pripratinti skaitytojus mokėti už turinį? Ar mokamas turinys interneto žiniasklaidai yra kelias į savižudybę?

Leidėjai suka galvas, ką originalaus jie gali parduoti pirkėjams, ko pastarieji niekur kitur nemokamai nerastų. Atsakymas, kuris pirmas peršasi į galvą, - nieko. Mokamas turinys yra dvigubas išbandymas, kuris padeda įvertinti skaitytojų poreikius ir leidėjų tikėjimą savo turinio kokybe.

„Financial Times“ sėkmės modelis

Lionelas Barberis tvirtai tiki savo turinio kokybe. Leidinio „The Financial Times“ vyriausiasis redaktorius avi raudonus kaubojiškus batus, dėvi pilkas flanelines kelnes ir melsvus marškinius. Sėdėdamas savo stikliniame kabinete, vienoje pusėje jis mato Temzę, o kitoje - savo redakciją, kurioje prie kompiuterių pluša maždaug 400 žurnalistų.

„Tai yra mūsų nervinis centras“, - su šypsena tarė L.Barberis. 2006 m. jis apjungė atskiras laikraščio ir interneto portalo redakcijas, kiekvienas žurnalistas dabar rašo ir ten, ir ten. „Ir laikraštis, ir interneto portalas mums yra vienodai svarbūs, - paaiškino L.Barberis. - Mes pasistengėme, kad visi tai suprastų.“

„The Financial Times“ jau septynerius metus užsidirba iš interneto. Jeigu skaitytojas per mėnesį nori perskaityti daugiau nei du straipsnius, jis privalo užsiregistruoti. Tie, kurie nori perskaityti daugiau nei 10 medžiagų, per metus turi sumokėti maždaug 180 eurų (620 litų). Popierinio laikraščio prenumeratoriams taikoma nuolaida.

Anksčiau užsiregistravę skaitytojai galėjo nemokamai perskaityti 30 straipsnių. Kai L.Barberis sumažino šį skaičių iki 10-ies, mokamo turinio skaitomumas smarkiai išaugo. Šiandien 21 proc. „The Financial Times“ pajamų duoda interneto portalas.

Pagal „The Financial Times“ modelį, visos tinklalapio medžiagos iš pradžių yra prieinamos nemokamai, dėl to didėja paspaudimų ir demonstracijų skaičiaus santykis (CTR). Leidėjai nusprendė, kad jeigu skaitytojas gerai įvertino tinklalapį ir norės apsilankyti dažniau, jis bus pasiryžęs už tai sumokėti. Sprendimas buvo rizikingas, bet pateisino lūkesčius. Nors krizė neaplenkė ir šio leidinio, reklamos įkainiai nenukentėjo, nes „The Financial Times“ reklamos užsakovams gali pasiūlyti tokius skaitytojus, kurie aplanko tinklalapį vadovaudamiesi savo įpročiais ir įsitikinimais, o ne tiesiog atsitiktinai radę nuorodą per paieškos sistemą.

L.Barberis pripažįsta, kad jo lašišos spalvos laikraštis turi akivaizdų pranašumą, nes finansininkų bendruomenėje yra laikomas nepakeičiamu. Tačiau, anot jo, kiekvienas laikraštis turi kažką tokio, ko neturi kiti. „O jeigu neturi, leidėjai turėtų labai pasistengti, kad rastų ką nors ypatingo“, - sakė L.Barberis.

Svarbiausia - ryšys su skaitytojais

„The Financial Times“ generalinis direktorius Johnas Riddingas mano, kad leidėjai dabar turi dvi galimybes. Pirmoji yra taupyti pinigus ir ristis žemyn. Kita alternatyva - tikėti aukšta žurnalistikos verte ir viltis, kad skaitytojai už tai mokės.

„Laikraščiui svarbiausias yra ryšys su skaitytojais, o ne reklamos užsakovais“, - aiškino J.Riddingas.

„The Financial Times“ yra labai priklausoma nuo reklamos, nes be jos leidinys negalėtų išmokėti atlyginimų pusei tūkstančio savo žurnalistų, dirbančių įvairiuose pasaulio miestuose, pradedant nuo San Paulo ir baigiant Stokholmu. Tačiau stabilūs reklamos įkainiai įrodė, kad žurnalistika yra kažkas daugiau, nei erdvės tarp skelbimų užpildymas.

Sukurta paprasta mokėjimo sistema

Ekonominės krizės sąlygomis nepakanka tiesiog apmokestinti tinklalapius, teigė J.Riddingas. „Reikia išsiaiškinti, ką skaitytojai mėgsta ir ką vertina“, - dėstė jis. „The Financial Times“ šiuo metu ieško būdų, kaip pritraukti skaitytojus, kuriems nereikalingas metinis abonementas.

Geras pavyzdys yra kompanijos „Apple“ interneto parduotuvė „iTunes“. Čia lankytojai už vieną dolerį (2,4 lito) gali nusipirkti jiems patinkančią dainą. Apsipirkimo procedūra yra labai paprasta.

Klientus dažniausiai atbaido ne pats mokėjimo faktas, o sudėtingos procedūros, aiškino J.Riddingas. Jeigu pirkėjui reikia padaryti dešimt žingsnių, kad atliktų mokėjimą, jis gali numoti ranka ir nuspręsti, kad prekė jam nėra labai reikalinga.

Iki šiol leidėjams trūko paprastų technologijų, tačiau šią spragą pasiryžę užpildyti Stevenas Brillas ir Gordonas Crovitzas. Jų įmonė „Journalism Online“ sukūrė mokėjimo sistemą, kuri leis skaitytojams naudoti tą patį slaptažodį prenumeruojant įvairių tinklalapių naujienas. Norą dalyvauti šiame projekte, kuris startuos metų pabaigoje, jau pareiškė 506 laikraščiai ir žurnalai.

Kiekvienas leidėjas pats sprendžia, ar reikalauti mokesčio už kiekvieną straipsnį, ar įvesti mėnesinį mokestį. Tačiau taip pat svarstoma idėja už fiksuotą mokestį leisti skaitytojams naršyti po visus projekte dalyvaujančius tinklalapius.

„Mes pasiūlėme tokią idėją. Teliko du klausimai - kaip ir kada“, - aiškino S.Brillas.

Ne viskas bus mokama

R.Murdochas taip pat pasitelkė specialistus, kurie svarsto įvairias jo žiniasklaidos imperijos interneto tinklalapių apmokestinimo galimybes.

„Turinio apmokestinimas nereiškia, kad aplink kiekvieną tinklalapį išdygs aukštos sienos ir už galimybę ten patekti bus reikalaujama pinigų, - aiškino laikraščio „The Wall Street Journal“ internetinio tinklo vadovas Gordonas McLeodas. - Kai kurie tinklalapiai apmokestins didžiąją dalį savo turinio, bet kiti liks nemokami.“

G.McLeodo manymu, interneto žiniasklaida netolimoje ateityje atrodys kaip mokamo ir nemokamo turinio mišinys.

„The Wall Street Journal“ tinklalapis nuo 1997 m. reikalauja mokėti už išskirtinį turinį - dažniausiai finansų ir technologijų naujienas. Laikraščio prenumeratoriai visas tinklalapio naujienas skaito nemokamai. Tinklalapis turi 1 mln. registruotų lankytojų, kasmet visi jie leidiniui sumoka maždaug 100 mln. dolerių.

2007 m. R.Murdochas svarstė galimybę padaryti „The Wall Street Journal“ tinklalapį visiškai nemokamą, bet atsisakė šios minties. Jau netrukus jis privers skaitytojus mokėti nedidelį mokestį už kiekvieną straipsnį.

Leidėjai privalo tikėti savimi

Šiuo metu eksperimentuoti labiau linkę JAV ir Didžiosios Britanijos laikraščiai. Vokietijoje žiniasklaidos padėtis nėra tokia sunki. Šios šalies leidėjai kol kas laikosi gynybos strategijos.

Stambiausios Europoje laikraščių leidybos bendrovės „Axel Springer“ direktorius Mathias Döpfneris pasiūlė griežtai saugoti leidėjų autorines teises, kurios garantuotų mokestį už jų informacijos skleidimą internete. Kiti Vokietijos leidėjai pritarė šiai idėjai, nors mažai kas iki galo supranta, ką tai reiškia. Viskas pasidarė aišku, kai R.Murdochas paskelbė savo planus.

M.Döpfneris prieš kelias savaites pranešė, kad jo leidybos namų regioniniai laikraščiai, tokie kaip „Hamburger Abendblatt“, apmokestins dalį informacijos, skleidžiamos internete. Šios grupės bulvarinio leidinio „Bild“ ir dienraščio „Die Welt“ versijos, pritaikytos mobiliesiems telefonams, jau dabar yra mokamos.

Ar ši sistema sėkmingai veiks, nežino ir pats M.Döpfneris. Tačiau jis sako: „Jeigu patys nebūtume tikri, kad turime tokį turinį, už kurį skaitytojas sutiks mokėti, tuomet mums derėtų trauktis iš leidybos verslo.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių